Už visus pinigus, uždirbtus iš savo naujausios knygos „Kodėl žudai, Zaidai?“, Jürgenas planuoja finansuoti medicininę pagalbą pabėgusiems iš Irako vaikams ir Izraelio-Palestinos sutaikymo projektą Artimuosiuose Rytuose. Šioje knygoje autorius bando suteikti žodį ir kitai pusei. Jis fiksuoja, ką kalba apie karą Irako žmonės, kai akiratyje nešmėžuoja ginkluoti kariai, kai nei malūnsparniai, nei armijos džipai valandų valandas nešukuoja apylinkių prieš atvykstant politikų ir žiniasklaidos konvojams.
Knygoje kalba tie, kurių niekada nekalbina Pentagono spaudos pareigūnų atvežtos delegacijos, – Irako pasipriešinimo kovotojai. Bandoma išsiaiškinti, kodėl priešinamasi ne tik Amerikos kariškiams, bet ir Al Quedos teroristams bei užsienio remiamoms privačioms Irako politikų karinėms pajėgoms. Vienas knygos tikslų – atskleisti skirtumą tarp teroristų ir pasipriešinimo kovotojų.
Savo žinias ir kelionių patirtį Jürgenas apibendrino 10-čia tezių, kurios paskelbtos knygai skirtoje svetainėje. Tai nėra mokslinės tezės, greičiau visiškai asmeninis požiūris į situaciją, kartu įvertinant ir pastarųjų 200 metų įvykius Artimuosiuose Rytuose pačių musulmonų, o ne vakariečių akimis. Kiekviena tezė pagrindžiama tiršta faktine medžiaga, be kurios būtų sunku suprasti konfliktą tarp Rytų ir Vakarų, jau nekalbant apie jo sprendimo būdus.
Kalbėdamas apie „Vakarus“, jis dažniausiai turi mintyje didžiausių Vakarų valstybių politinę administraciją. Vakarų pasaulyje yra šalių, kurios niekada nevykdė kolonializmo politikos ir neprisideda prie jos šiandien. Deja, Lietuvos prie tokių priskirti jau nebegalime. Kiekvienoje iš dramatiškų, tekstą iliustruojančių nuotraukų yra ir dalelė Lietuvos valdžios bei Lietuvos žmonių indėlio.
Visgi daugybė žmonių – tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje – visada kovojo ir kovoja už teisingą elgesį su musulmonais. „Musulmonų pasaulio“ terminas, aišku, irgi yra apibendrintas ir neapima visos musulmoniškų šalių įvairovės, tačiau, nelaimei, sunku paneigti faktą, kad tarp Vakarų ir musulmonų pasaulio vyksta giliai įsišaknijęs konfliktas. Jürgenas sako, kad jo tezės turi sukelti ir sukels diskusijas, tačiau to ir tikimasi. Laikas atmerkti akis. Šiandieninė Vakarų politika musulmonų pasaulio atžvilgiu neturi ateities.
1. Vakarai naudoja žymiai daugiau prievartos nei musulmonų pasaulis. Prasidėjus kolonializmui buvo išžudyti milijonai musulmonų.
Iškilus Prancūzų istorikas Alexis de Tocqueville buvo aistringas asmeninės žmogaus laisvės gynėjas. Jam asmeninė laisvė visada buvo aukščiau lygybės. „Nelygybė kyla iš dievo“, – rašė jis. Todėl nenuostabu, kad šis šviesuolis nesuko sau galvos dėl rasinės nelygybės, kaip ir daugelis jo bendraamžių.
Savo svarbiausiame 1985 metais išleistame veikale „Democracy in America“ jis rašė: „Jei bandytume paaiškinti tai, kas vyksta pasaulyje, turėtume pasakyti, kad Europa kitoms žmonijos rasėms yra tas pats, kas žmogus žemesniesiems gyvūnams – jis priverčia juos tarnauti sau, o kai tai nepavyksta – juos sunaikina“. Liberaliam mąstytojui nebuvo priežasties su musulmonais elgtis taip, lyg jie būtų lygūs mums.
Būtent taip Vakarų pasaulis elgėsi su musulmonais pastaruosius 200 metų. Pavyzdžiui, kolonijiniame Alžyre musulmonų šeimos buvo medžiojamos kaip hienos, šakalai ir lapės. XIX a. kolonijų valdytojai pasipriešinimą savo „civilizuojančiai misijai“ malšino „griaudami, medžiodami ir terorizuodami“ (Olivier Le Cour Grandmaison). Alžyre būdavo „išrūkomos“ (enfumades) ištisos urvuose besislapstančios gentys.
Prancūzų pulkininkas Lucienas-François de Montagnacas 1842 metais savo laiške iš Alžyro rašė: „Mes žudome, mes smaugiame. Beviltiški mirštančiųjų šauksmai susimaišo su kraujuojančių naminių gyvulių baubimu. Klausi, ką darome su moterimis. Na, kai kurias jų laikome kaip įkaites, kitas iškeičiame į arklius, o dar kitomis prekiaujame aukcione kaip gyvuliais... Norėdamas atsikratyti mane kartais kankinančių minčių, esu nupjovęs kelias galvas. Ne artišokų galvas, o vyrų.“
Alžyre gyvenęs prancūzų rašytojas Loisas de Baudicour taip aprašė vienas iš vykusių skerdynių: „Kareivis juoko dėlei nupjovė moters krūtis, kitas pagriebė kūdikį už kojų ir trenkė jo galvą į sieną“. Victoras Hugo rašė, kad kareiviai mėtydavo vieni kitiems vaikus taikydamiesi pasmeigti juos ant savo durtuvų. Už sūryme išsaugotas ausis jie gaudavo po 100 su. Atlygis už galvą buvo dar didesnis. Iš arabų kūnų kartais gamindavo anglis (Oliver Le Cour Granmaison).
Nepaisant to, Napoleonas III visame tame matė dievo ranką: „Prancūzija yra Alžyro meilužė, nes to norėjo dievas“. Alžyriečiai į tai žiūrėjo kitaip. Už savo laisvę jie turėjo sumokėti labai didelę kainą. 1954-1962 m. kare už nepriklausomybę Prancūzijos oro pajėgos napalmo bombomis sunaikino 8000 Alžyro kaimų.
Albertas Camus teisingai pastebėjo, kad Alžyro Nacionalinis išsilaisvinimo frontas vykdė siaubingus teroro aktus. Tačiau, kalbant skaičiais, to net neįmanoma lyginti su kolonialistų vykdyta prievarta. Remiantis Alžyro pateikiamais duomenimis, 130 metų trukusios „civilizuojančios misijos“ metu buvo nužudyti daugiau nei 2 milijonai alžyriečių. Prancūzija tvirtina, kad žuvo daugiau nei milijonas alžyriečių ir 100 000 prancūzų.
Britanijos kolonizuoti irakiečiai sumokėjo nė kiek ne menkesnę kainą. Kai 1920 metais jie sukilo prieš Britanijos priespaudą, Winstonas Churchillis apkaltino juos „nedėkingumu“ ir panaudojo prieš juos cheminį ginklą, darantį „puikų moralinį poveikį“.
„Moralinio bombardavimo“ dvasinis tėvas „bomberis“ Harrisas po eilinio reido didžiuodamasis raportavo: „Arabai ir kurdai dabar žino, kas yra tikrasis bombardavimas. Praktiškai visą kaimą galima nušluoti per 45 minutes.“. Irake bombonešių reidai buvo laikomi veiksminga priemone įtikinti žmones sumokėti mokesčius. 1942 metais vienas Karališkųjų oro pajėgų karininkas Lionelis Charltonas, atsistatydino po to, kai apsilankė ligoninėje ir pamatė tokio antskrydžio metu sužalotas aukas. Jis tikrai nežinojo, kad po 80 metų jo šalis ir vėl bombarduos Iraką.
Libijos kolonizatorė Italija ant maištininkų ir civilių mėtė fosgeno ir iprito dujomis užtaisytas bombas. Genčių lyderiai buvo mėtomi iš lėktuvų. Daugiau nei 100 000 civilių buvo deportuoti į stovyklas dykumoje. Pusė jų mirė. Libijos merginos buvo laikomos kaip kolonizatorių sekso vergės. Kabyle (Marokas) maištų metu Ispanija taip pat naudojo cheminį ginklą su tokiomis pačiomis klaikiomis pasekmėmis.
Elgesio su arabais strategija buvo tokia pat, kaip naikinant Amerikos čiabuvius. Beprotiška rasinės ir kultūrinės viršenybės idėja tuo metu nežinojo ribų. Masinės psichologijos pradininkas ir „lygybės prietarų“ oponentas Gustavas Le Bonas žmoniją skirstė į keturias rases: Amerikos ir Australijos čiabuvius jis pavadino „primityvia rase“, „negrus“ klasifikavo kaip „nevisavertę rasę“, arabus ir kinus – kaip „pereinamąją rasę“, o indoeuropiečius – kaip „aukščiausiąją rasę“.
Po II-ojo pasaulinio karo Vakarai į musulmonus dažnai žiūrėjo irgi kaip į pusiau žmogiškas būtybes, „panašias į aukštesnio išsivystymo beždžiones“ (Jean-Paul Sartre). Toks požiūris vyravo kolonijinio išsivadavimo karų, intervencijų siekiant apsirūpinti žaliavomis, Palestinos problemos ir sankcijų prieš Iraką, prastumtų JAV ir Britanijos, metu. Anot UNICEF, dėl baudžiamųjų priemonių prieš Iraką, kurias Vatikanas pavadino „perversijomis“, žuvo daugiau nei 1,5 milijono civilių, įskaitant pusę milijono vaikų.
Šiandien vykstantis Irako karas taip pat demonstruoja kvapą gniaužiančią panieką musulmonų pasauliui. Į šalį įžengus JAV pajėgoms, buvo nužudyti tūkstančiai civilių. Begalė žmonių buvo suluošinti bombų, kurių nemaža dalis buvo užtaisytos uranu. Nepriklausomų Amerikos ir Irako medikų atliktas tyrimas, išspausdintas medicinos žurnale „The Lancet“, atskleidė, kad iki 2006 metų birželio mėnesio dėl karo ir okupacinių pajėgų sukelto chaoso buvo nužudyta daugiau nei 600 000 irakiečių.
Tyrime sakoma, kad 31% žuvusiųjų buvo nužudyti JAV vadovaujamos koalicijos pajėgų, o 24% žuvo dėl sektantų prievartos ir savižudžių atakų. 45% prievartinių mirčių priežastis neaiški. Tačiau, anot „The Lancet“, didelis aukų su šautinėmis žaizdomis skaičius liudija apie „tiesioginį JAV kariškių dalyvavimą“.
2008 m. atliktas nepriklausomo Britanijos tyrimų instituto ORB tyrimas tvirtina, kad iki to laiko buvo nužudyta daugiau nei 1 milijonas irakiečių ir maždaug tiek pat sužeista. Sakoma, kad Bagdade viena iš dviejų šeimų neteko bent vieno žmogaus. Pagal „Human Rights Watch“ duomenis, Saddamas Husseinas kaltas dėl 290 000 irakiečių mirties savo 23 metų valdymo laikotarpiu.
Nuo 2007 metų rudens mirčių skaičius Irake sumažėjo. Tačiau remiantis pačiais konservatyviausiais ekspertų skaičiavimais, 2008 metų vasarą kiekvieną mėnesį karo chaose žūdavo 3000 Irako civilių. Tai prilygsta Pasaulio Prekybos Centro aukų skaičiui 2001 metų rugsėjo 11 dieną.
Irako žmonėms dabar blogiau nei prie Saddamo (anot Kofi Annano). Tikriausiai nerastume irakiečio, kuris sakytų: „Puiku, mūsų šalis sugriauta, nužudyta daugiau nei milijonas žmonių, 4,5 milijono žmonių tapo pabėgėliais, kūdikių mirtingumas vienas didžiausių pasaulyje, trūksta vandens, elektros ir vaistų, bedarbystė ir infliacija išaugo 50%, neįmanoma iškišti nosies į gatvę, Bagdade žmonės gyvena aptvertuose getuose, nes, kaip sakė JAV generolas Davidas Petraeusas, „geros tvoros kuria gerus kaimynus“. Tačiau visa tai tik į gera, nes nebėra Saddamo.“ Vieninteliai, gavę naudą iš šios nelaimės, yra Iranas ir radikalus islamizmas.
Todėl nestebina, kad BBC ir ABC atliktos apklausos duomenimis, 86% gyventojų, nepaisant to, ar jie yra šiitai, ar sunitai, reikalauja JAV kariuomenės išvedimo.
Per pastaruosius 200 metų nė viena musulmonų valstybė neatakavo Vakarų. Europos galingieji ir JAV visada buvo agresoriai, o ne užpultieji. Nuo kolonijinės eros pradžios buvo nužudyti milijonai musulmonų civilių. Žudymo varžybose Vakarai pirmauja santykiu 10:1. Šiandieniniai debatai apie tariamą musulmonų pasaulio polinkį prievartai yra istorinių faktų iškraipymas. Vakarai naudojo ir naudoja žymiai daugiau prievartos. Mūsų eros problema yra ne musulmonų prievarta, o kai kurių Vakarų šalių prievarta.
Iš www.whydoyoukillzaid.com vertė RB
2011 02 23