Šį interviu 2000 m. birželio 13 dieną Derrickas Jensenas įrašė J. W. Smitho namuose Santa Marijoje (Kalifornija, JAV) savo rengiamai knygai „Resistance against empire“. J. W. Smithas yra politinės ekonomikos mokslų daktaras, šešių knygų autorius, Ekonominės demokratijos instituto steigėjas ir vadovas.
Derrickas Jensenas: Esi parašęs knygą „Eliminating powerty is not philosophically complicated“ („Skurdo panaikinimas filosofiškai nėra sudėtingas“). Rašai, kad mums reikia „panaikinti žemės, technologijų ir finansinio kapitalo monopolizavimą bei sulyginti atlygį už vienodo našumo darbą tiek vidinėse ekonomikose, tiek tarp prekiaujančių tautų“. Gal galėtum pakomentuoti tai?
J. W. Smithas: Pradžioje gal pakalbėkime apie žemės monopolizavimą. Jei mūsų kultūroje gimsta visiškai protingas, bet socialiai neapibrėžtas žmogus, vienas pirmųjų susidūrimo su realybe keblumų bus tas, kad visa žemė priklauso kažkam kitam. Tai kvaila padėtis. Tam, kad galėtų teisėtai stovėti, sėdėti, gulėti, miegoti ar kokiu nors būdu pragyventi, šis žmogus turės mokėti žemės savininkui. Vienas dalykas yra turėti tai, ką pats sukūrei – kėdę, stalą ar batus, tačiau žemė, oras ar vanduo yra jau visiškai kitos kategorijos. Jie reikalingi gyvybei ir buvo čia iki mums gimstant (ta prasme, kad ne mes juos sukūrėme).
Atimti žemę iš kitų, ne tik žmonių, bet ir visų kitų gyvų būtybių, yra beveik tas pats, kas juos nužudyti. Nežinau, ar šiuo klausimu kas nors pasakė geriau nei J. J. Rousseau: „Pirmasis aptvėręs žemės plotą žmogus, kuris ištarė „Tai mano“ ir surado tuo patikėjusių žmonių, iš tikro buvo mūsų dabartinės pilietinės visuomenės įkūrėjas. Kiek nusikaltimų, karų, žmogžudysčių, nelaimių ir baisybių būtų išvengusi žmonija, jei kas nors būtų ištraukęs kuolus, užkasęs griovus ir riktelėjęs „Neklausykite šio apgaviko. Jums galas, jei pamiršote, kad šios žemės vaisiai priklauso mums visiems, o pati Žemė nepriklauso niekam.“
J: Man tai primena garsią XIX a. anarchisto Proudhono frazę „Nuosavybė yra vagystė“.
S: Mes patyrėme gilų kultūrinį apdorojimą, todėl neįsivaizduojame, kad gali būti kitaip. Tik keli žmonės suvokia, kad visa žemės nuosavybė yra ne kas kita, o tik socialinis susitarimas. Taigi milžiniškos medienos, kasyklų, nekilnojamo turto, naftos ir kt. įmonės valdo „savo“ žemę tik todėl, kad visi mes tuo tikime, tiksliau – mus išmokė tuo tikėti. Šis socialinis tikėjimas atima iš kitų teisę naudotis tuo, kuo gamta apdovanojo šią žemę.
J: Ar tu esi prieš bet kokią žemės nuosavybę?
S: Tikrai ne. Aš esu prieš žemės nuosavybės monopolizavimą, kurią mes vertiname kaip natūralią. Šis monopolizavimas, atsižvelgiant į žmonijos egzistavimą, yra ne toks jau ir senas. Žinoma, dauguma čiabuvių netikėjo privačia žemės nuosavybe, tad bendruomenines žemes vertino kaip socialinio gerbūvio formą, kaip tai, kuo galima didžiuotis ir rūpintis. Na, ir tada, kaip sako Rousseau, užgimė privačia nuosavybe besiremianti civilizacija.
J: Tarp kitko, žodis „privati“ atsirado iš tos pačios šaknies kaip ir deprive (atimti, lotynų k. deprivare), nes pasiturintys romėnai apsitverdavo žemes savo asmeniniam naudojimui, atimdami iš kitų teisę ja naudotis.
S: Ir tam neprireikė daug laiko. Iš pradžių visi Romos piliečiai turėjo neginčijamą teisę kurtis kur panorėję, viskas buvo laikoma bendra nuosavybe. Tačiau Romos imperijos egzistavimo pabaigoje visą „žinomą pasaulį“ valdė tik 1800 vyrų. Dar anksčiau tai buvo išbandę graikai. Vienu metu visą imperiją valdė tik 2% graikų. Šiandien mes matome, kad vyksta tas pats. 1974 metais Federalinis rezervas apibendrino, kad 25% amerikiečių neturi jokio nekilnojamo turto. 1988 metais šis skaičius išaugo iki 54%. Žinoma, šiandien jis yra dar didesnis. Tokia nelygybė atsiskleidžia dar daugiau, kai sužinoma, kad socialistinėje Kuboje 85% yra savo namų savininkai ir neturi skolų, o Amerikoje savo namų savininkais yra tik 68% stipriai prasiskolinusių gyventojų. Jei žmogus skolingas 85% namo vertės, tai jis yra tik 15% savo namo savininkas.
J: Kaip prasidėjo žemės monopolizavimas?
S: Užkariaujant, o tada nuosekliai įtvirtinant šią nelygybę įstatymais. Galingieji jau seniai suprato žemės monopolizavimą įtvirtinančių įstatymų naudą. Žinoma, būtent jie gauna didesnę dalį žemės. Graikų aristokratai jėga atėmė žemes iš barbarų ir valstiečių. Romėnai darė tą patį. Vėliau, žlugus Romos imperijai, valstiečiai atsiėmė savo žemes. Šis laikotarpis dabar vadinamas tamsiaisiais viduramžiais. Tikėjimas laive ir natūraliomis teisėmis tęsėsi ilgus amžius, kol bažnyčia, tautinės valstybės ir galingųjų klanai, apjungę jėgas, vėl atėmė žemę iš žmonių. Šias aristokratų vykdytas šimtų tūkstančių smulkių žemės savininkų skerdynes Piotras Kropotkinas pavadino „šiuolaikinės valstybės gimimu“.
Iš žmonių atėmus žemes buvo patvirtinti šią vagystę įteisinantys įstatymai, o bandymai grįžti prie buvusios tvarkos buvo baudžiami pasitelkus visą valstybės galią. Pavyzdžiui, nuo 1760 iki 1844 metų Britanijoje buvo patvirtinti beveik 4000 žemės aptvėrimo aktų. Netrukus 1500 šeimų tapo 90% žemės savininkais. Kai tik buvo įteisintas žemės nuosavybės monopolizavimas, toliau buvo bandoma ištrinti iš kolektyvinės atminties socialinę žemės nuosavybę.
Visi pagrindiniai informacijos šaltiniai – nuo sakyklų bažnyčiose iki universitetų auditorijų ir žiniasklaidos – vėl ir vėl mums kartoja, kad bendruomeninė tarpusavio pagalba, kuria rėmėsi žmonija iki valstybės atsiradimo, yra nepagrįsta, neveiksminga, griaunanti arba kad ji niekada neegzistavo. Galingieji skelbia, kad jų privatizuotas pasaulis yra veiksmingas, teisingas ir atitinka žmonių lūkesčius. Jei girdime tai pakankamai dažnai ir nesuvokiame, kad milžiniška mūsų gerbūvio dalis yra paprasčiausiai pavogta iš kitų, mes patikime tuo. Žinoma, mes taip pat nesuvokiame, kiek gerbūvio iššvaistoma palaikant sistemą, kuri atiminėja iš silpnesnių.
Visa tai vyko ir JAV. Visų pirma žemė buvo jėga atimta iš indėnų. Tada ji buvo išdalinta turtingiesiems. Trys ketvirtadaliai Niujorko atiteko 30 žmonių, o kitos žemės buvo pardavinėjamos turtingiesiems po 2 centus už akrą (0,4 ha) ar tiesiog dovanojamos dėl vienokių ar kitokių priežasčių.
J: 10% Amerikos žemių atiteko geležinkelių kompanijoms.
S: Tiesą sakant, Teksase vyriausybė geležinkeliams atidavė 3 200 000 ha daugiau nei ji turėjo teisės duoti! Ir žinoma, buvo žudomi ne tik indėnai, bet ir visi, bandę priešintis. Tuo metu vyko daugybė kruvinų maištų, ypač ūkininkų, kurie istoriškai buvo daugiausiai engiami. Tie maištai buvo pakankamai dideli ir stiprūs, kad keltų pavojų žemės monopolijoms. Tačiau kai tik žemė buvo daugiau ar mažiau teisėtai išdalinta elitui, amerikiečiai buvo išmokyti tikėti, kad būtent taip turi būti sutvarkyta mūsų visuomenė. Prisimink, kaip karštai mes šiandien įtikinėjami privačios nuosavybės neišvengiamumu.
J: Kokios yra žemės monopolizavimo pasekmės?
S: Visa atlyginimu už darbą besiremianti ekonomika ir pats kapitalizmas remiasi šia monopolija. Kaip priversti žmones dirbti kitiems, ir dar nemėgstamus darbus? Na, visada galima panaudoti atvirą prievartą. Bet tai yra brangu ir labai jau primena vergovę. Kadangi žmonėms pragyventi reikalinga žemė, jei gali kontroliuoti jų galimybes naudotis žeme, technologijomis ir pinigais, gali kontroliuoti ir juos pačius. Gali priversti juos dirbti kitiems už kokį tik nori atlygį.
Kita šio monopolizavimo pasekmė yra švaistymas. Kai tik kas nors įgyja teisę į medieną, naftą, anglį ar mineralus, pelno dydis tampa tiesiogiai priklausomas nuo prekybos resursais. Miškai iškertami plynai ir taip sugriaunamos ekosistemos. Vadinamoji darni miškininkystė dažnai reiškia tik darnius pelnus, nes eukaliptai ir kiti medžiai, atsodinami vietoje iškirsto seno miško, nėra vietiniai. Jie gali būti invaziniai, naudoti pernelyg daug vandens ir neišvengiamai veikti aplinkines žemes ir tuos, kurie nuo jų priklauso.
Anglį ekonomiškiausia išgauti nukasant kalnų viršūnes. Naftos gręžiniai gręžiami kur tik įmanoma ir dažnai, skubant išgauti naftą, ji eikvojama veltui. Daug daugiau gamtinių dujų buvo paprasčiausiai sudeginta, nes esant dabartinei struktūrai jų neapsimoka transportuoti ir pardavinėti. Pramoninė žemdirbystė sukelia dirvos eroziją, išeikvoja ir užteršia chemikalais vandens resursus, kai tuo tarpu smulkūs šeimyniniai ūkiai yra efektyvesni, bioįvairove besiremiantis žemės ūkis yra palankesnis aplinkai. Noriu pasakyti, kad resursų valdytojai neišvengiamai parduoda juos tam, kad gautų pinigų ir ta skuba gauti pinigus niekais paleidžia daugybę resursų.
Tas pats matoma technologijų monopolizavime. Anksčiau visos technologijos priklausė grupei ir buvo naudojamos grupės labui. Tačiau ilgainiui įvyko tie patys poslinkiai, kaip ir su žeme. Elektros tiekimo pramonė yra puikus technologijų privatizavimo pavyzdys. 24% JAV gyventojų elektra aprūpina vartotojams priklausančios elektros gamybos įmonės. Nors dauguma šių gyventojų gyvena kaimo vietovėse, kur gyventojų tankis yra mažesnis ir atitinkamai aukštesni energijos transportavimo kaštai, privačios energijos gamybos įmonių tiekiama elektra yra 42,5% brangesnė. Ypač gerai tai matėsi 2001 metų elektros energijos krizės Kalifornijoje metu. Vartotojų valdomos įmonės neišsigando nesklandumų ir užsidirbo didžiulius pelnus parduodamos savo energiją privačioms elektros tiekimo įmonėms.
Neįmanoma kalbėti apie technologijų monopolizavimą nekalbant apie patentus. Patentų teisė turi tikrai įdomią istoriją. Ar atkreipei dėmesį, kad mokesčiai už teises į patentą vadinami royalties (privilegijomis)? Taip yra todėl, kad karaliai ir karalienės suteikdavo patentines teises žemei ir išradimams savo favoritams, suprasdami, kad taip pagerbtas žmogus pasidalins savo pelnu (privilegijomis) su karališkąja šeima. Kitaip tariant, patentų kilmė neatsiejama nuo kyšių davimo už privilegijas verslui.
Žemė buvo monopolizuota jėga, tas pats vyko ir su technologijų monopolizavimu. Pavyzdžiui, viduramžiais buvo išrastos naujos veiksmingesnės audimo ir audinių dažymo technologijos. Tačiau technologijos buvo lengvai atkartojamos, todėl iškilo klausimas: kaip miestams išlaikyti technologijų monopoliją? Atsakymas toks pat kaip ir žemės atveju. XIV-ame amžiuje iš miestų į aplinkinius kaimus vykdavo nuolatiniai ginkluoti reidai, kurių metu buvo daužomos ar atimamos audimo ir verpimo staklės.
J: Veikianti laisvoji rinka...
S: Būtent. Taip gimė šiuolaikinė rinkos ekonomika. Netrukus prie jos grįšime. Dabar noriu pabrėžti, kad technologijų monopolis iš pradžių buvo palaikomas jėga, o dabar palaikomas tradicijomis. Kadangi esame pripratę prie esamos padėties ir nesuvokiame visuomenės (ir mūsų pačių) patiriamos žalos, žiūrime į tokį technologijos monopolį kaip į normalų reiškinį. Tiesą sakant, mes net nesuvokiame, kad tokie monopoliai apskritai egzistuoja.
Gerai, kad užsiminei apie laisvąją rinką, nes tie didieji istorijos poslinkiai, kuriuos mes vadiname kapitalizmo vystymosi istorija, iš tikro buvo poslinkiai nuo ginkluotų plėšimų iki plėšimų pasitelkiant rinką.
J: Nesuprantu ką nori pasakyti.
S: Svarbu suprasti, kad miestai neturi savų resursų. Miestų egzistencija priklauso nuo kaimo. Taip jau yra ir taip visada buvo. Valstiečiai, atvykę į miestą iš aplinkinių kaimų ir pamatę audimo bei verpimo stakles, pasakė: „Na, mes irgi galime tai daryti“. Jie jau turėjo resursus ir žaliavas, o miestai neturėjo. Grįžę į savo mažus kaimus, jie tiesiog pasigamino audimo ir verpimo stakles bei visa kita, kas buvo reikalinga. Bet jei jiems būtų buvę leista tai daryti, kas būtų atsitikę su miestais? Miestai būtų atsidūrę istorijos šiukšlyne. Jei miestas neturi monopolio kapitalui, jis negali išgyventi. Todėl kelis šimtus metų miestų valdytojai plėšė apylinkes naikindami įrangą ir versdami žmones parduoti savo resursus ir pirkti miestuose pagamintus produktus. Tokie mainai tarp galingųjų pasaulio miestų ir juos supančių kaimo vietovių vyksta ir šiandien.
Miestams užkariavus kaimus, kitas šios evoliucijos žingsnis buvo konkurencija tarp įvairių miestų. Jei kokiam miestui pavyktų užkariauti kito miesto rinkas ir resursus, tas šis smuktų lygiai taip pat, kaip ir tuo atveju, kai apylinkių kaimai patys gamintų įrangą ir rūbus. Taip miestai įsitraukė į karus. Mokykloje mes mokėmės apie karus tarp miestų-valstybių, bet niekas mums neaiškino, kodėl jie kariavo. Jie kariavo ne šiaip sau. Paprastai jie nekariavo dėl ideologinių ar filosofinių skirtumų. Jie kariavo dėl pragyvenimo. Nugalėtojas įgydavo resursų kontrolę ir galėdavo primesti nugalėtiems nelygiavertes prekybos taisykles. Tas pats persikėlė ir į tautas, o stipriausios jų tapdavo imperijomis. Karai buvo kariaujami dėl resursų ir prekybos kontrolės.
Tačiau žvelgiant iš miestų, tautų ir imperijų valdytojų pozicijų karai yra labai brangūs. Žymiai veiksmingiau yra primesti nelygiavertes prekybos taisykles. Žinoma, už tokios nelygiavertės prekybos visada slypi ginkluota jėga, tačiau rinka besiremiantis plėšikavimas savo kaina nė iš tolo neprilygsta plėšikavimui su ginklais rankose.
J: Ką turi galvoje kalbėdamas apie plėšikavimą besiremiant rinka?
S: Istorija vėl ir vėl patvirtina, kad stiprios tautos, norėdamos išlaikyti savo rinkos ekonomikas, visada drausdavo silpnesnėms tautoms turėti darbo įrankius ir pačioms gamintis daiktus, versdamos jas keisti savo vertingus resursus į santykinai pigius gaminius, kuriuos jos būtų galėjusios pasigaminti pačios.
Ar atsimeni kino filmą „Gandhi“? Jame rodoma, kad Indijos piliečiams net nebuvo leidžiama išgauti druskos iš okeano ir jie buvo įstatymiškai verčiami pirkti druską bei kitas kasdienes prekes iš Britų monopolijų? Daugelis žmonių nežino, kad prieš atvykstant britams Indija buvo klestinčios ekonomikos šalis su išplėtota pramone ir žemės ūkiu net tokiose dabar skurdžiose vietose, kaip Bangladešas. Britams, norintiems priversti indus pirkti jų prekes, buvo be galo svarbu sunaikinti šią infrastruktūrą – apiplėšti juos pasitelkus rinką.
Kitas pavyzdys yra Kinija. 1800 metais Kinijos gyvenimo lygis buvo aukštesnis nei Europoje. Tačiau britai sunaudodavo milžiniškus kinų arbatos kiekius, o kinai nesidomėjo britų prekėmis, tad britai, grasindami ginklais, privertė Kiniją pirkti opiumą ir kelias kinų kartas pripratino prie to, kas tuo metu buvo pati pelningiausia prekė. Kai kinai pasipriešino, prekybos sandėrio įtvirtinimui buvo nusiųsta 20 000 karių (įskaitant 5000 amerikiečių). Prekybai opiumu viršijus prekybą arbata, Britanija išsaugojo savo turtus. JAV irgi prisidėjo prie šios engimo politikos ir praktikuoja ją iki šiol. Ar atsimeni tą šiandien jau primirštą „atvirų durų“ politiką, kurią JAV su ginklais rankose taikė Azijos rinkoms? „Laisvoji rinka“ ir toliau diegiama įrėmus šautuvo vamzdį. Prisimink Jugoslavijos pašalinimą.
J: Man vis tiek ne iki galo aišku.
S: Tai gana paprasta: jei reikia užkariauti kitą šalį jėga, taip ir daroma. Tačiau nebūtina naudoti jėgą, jei gali susiurbti kitos visuomenės turtą gamindamas tai visuomenei tą, ką ji ir pati galėtų pasigaminti. Čia svarbu, kad kita visuomenė būtų priklausoma, negalėtų rengti kvalifikuotų darbuotojų, plėtoti inovacijų, pramonės, gerbūvio. Praktikoje tai reiškia, kad bus galima parduoti jiems kiek įmanoma daugiau vartojimo prekių, tuo pačiu neleidžiant naudotis technologijomis, finansiniu kapitalu, modernia pramone ir, žinoma, žeme.
Visas šis procesas yra nepaprastai švaistūniškas. Man visada patiko, kaip Lewisas Mumfordas apibrėžė britų kolonializmo pasekmes tiek Indijai, tiek Britanijai: „Viso to pasekmė buvo nuskurdinti Indijos kaimai ir skurstantys Anglijos miestai dėl milžiniškų nuostolių, patirtų raižant okeaną tarp abiejų šalių“. Neturėtų stebinti, kad visuomenei perkant iš kitos visuomenės tą, ką ji galėtų gamintis pati, atsiranda dideli nuostoliai ir skurdas, ypač ekonomiškai nukariautoje šalyje.
Tačiau plėšikavimas pasitelkiant rinką yra brangus ir nugalėtojams. Po dviejų didžiųjų XX a. pasaulinių karų senosios Britanijos ir Prancūzijos imperijos buvo per silpnos, kad galėtų išlaikyti pasaulinę kontrolę – nebeužteko nei turto, nei jėgos, todėl jos paprasčiausiai perdavė policininko lazdą JAV. Tada JAV neleido pasauliui laisvai plėtotis. Prasidėjo vadinamasis „šaltasis karas“.
Daugelis nesuvokia, kad norėdama išlaikyti šią kontrolę, Amerika išskerdė mažų mažiausiai 12-15 milijonų žmonių. Visuomenė žinojo apie atvirai vykdomus karus, tačiau vyriausybė įtikinėjo žmones, kad to reikia norint „apsaugoti pasaulį nuo komunizmo“. Tikroji priežastis yra ta pati, kuri buvo prieš 800 metų: mes neleisime laisvai vystytis aplinkinėms žemėms. Jei jos bus laisvos – naudosis savo resursais vietinių žmonių naudai.
J: Suprantu kodėl brangu kolonijų gyventojams, tačiau man neaišku, kodėl šis plėšikavimas pasitelkiant rinką yra brangus JAV.
S: Tu teisus, Amerikai tai nėra taip jau ir brangu, ji gauna turto. Tačiau pažvelk į nuostolius. JAV turi dengti astronomines sumas kariuomenei išlaikyti. Tik pagalvok, ką būtų galima nuveikti, jei bent pusė ginklams išleidžiamų pinigų būtų panaudota gyvybiniams poreikiams patenkinti.
Tačiau Amerika privalo tai tęsti nepaisydama visų nuostolių. Skaičiai yra gana paprasti. Pasaulio resursų, gyvenant taip, kaip gyvena amerikiečiai, užteks tik 20% planetos gyventojų. Tai paprastas faktas, kuris reiškia, kad Amerikai norint išlaikyti savo pozicijas, ji niekada neleis likusiam pasauliui plėsti savo pramonės. Būtent todėl žlugo Sovietų Sąjunga.
Dabar susiduriame su kita didele šalimi – Kinija. 20% pasaulio gyventojų vienoje vietoje. Kinija turi būti sudorota. Galingieji nėra tokie kvaili. Jie žino, kad negali leisti Kinijai turėti tokią pat pramonę ir JAV gyvenimo standartus. Tam tiesiog nepakaks resursų. Tam tikru momentu Kinija nebegalės didinti vartojimo, nebent JAV sumažintų savo vartojimą.
J: Duok žinią, kada tai prasidės. Šioje ekonominėje sistemoje svarbiausia suprasti, kad šalys neturi pakankamų resursų, todėl, norėdamos išlaikyti atitinkamą gyvenimo lygį, jos turi išnaudoti aplinkines žemes.
S: Kur Japonijos resursai? Ten gi tik akmenų krūva. Kur Taivano resursai? Dar viena akmenų krūva. Kur Pietų Korėjos resursai? Kur Europos resursai? Jie suvartoti arba jų niekada ir nebuvo. Europa sunaudoja resursų maždaug 14 kartų daugiau nei turi. Šiame sakinyje telpa visa Europos smurto istorija. Amerika turi nemažai resursų, tačiau jų nepakanka esamam vartojimo lygiui patenkinti. Amerikos gyventojai sudaro 5% pasaulio gyventojų, tačiau jie suvartoja 28% pasaulio resursų. Jie sunaudoja žymiai daugiau resursų nei turi patys. Jie nei kiek nesiskiria nuo miestų prieš 800 metų.
J: Ir to akivaizdi pasekmė yra kolonijų nuskurdinimas...
S: Ne tik eksproprijuojant resursus, bet ir įvedant neteisingą prekybą, besiremiančią nelygiaverčiu atlygiu. Tai gana įdomu. Jei priklausomos šalies darbininkas per valandą uždirba 1 USD, o imperinės valstybės darbininkas už tą patį darbą gauna 10 USD per valandą, paprastai manoma, kad jų perkamoji galia skiriasi dešimt kartų. Tačiau tai yra toli gražu ne taip.
Tarkime, tu dirbi Trečiojo pasaulio valstybėje, per valandą pagamini vieną žaislinį automobilį ir už tai tau sumoka 1 USD. Tarkime, kad aš dirbu JAV ir už šiek tiek kitokio žaislinio automobilio gamybą gaunu 10 USD per valandą. Tu Trečiajame pasaulyje turi dirbti 10 valandų ir pagaminti 10 automobilių, kad galėtum nusipirkti vieną mano pagamintą automobilį. Per tas pačias 10 valandų aš pagaminu tuos pačius 10 automobilių, tačiau už gautą atlygį galiu nusipirkti 100 tavo pagamintų automobilių.
Tokiu būdu dėl skirtumo tarp atlyginimų galimybė kaupti turtą išauga 100 kartų. Būtent todėl pramonė taip aršiai kovoja dėl žemų atlyginimų. Būtent todėl jie nori, kad NAFTA, GATT, WTO, IMF ir Pasaulio Bankas taikytų struktūrinius pertvarkymus Trečiajame pasaulyje. Tai numuša darbo jėgos kainą ir atitinkamai padidina turto kaupimą gerai apmokamose šalyse.
J: Gal galėtum papasakoti apie nelygiavertės prekybos mechanizmus? Mes vis girdime apie protestus Sietle, Kvebeke ir pan., bet ne visada aišku, prieš ką protestuoja žmonės. Kas gali būti ne taip su laisva prekyba?
S: Laisva prekyba būtų puiki, jei ji būtų iš tikro laisva. Tačiau ji nėra laisva. Ji laisva tik iki tol, kol patenkina valdančiųjų šalį poreikius. Jei bet kuri nuošalėje esanti šalis pradės veikti savarankiškai ir perims kontrolę į savo rankas, kartu su sutartimis numatytos sankcijos padarys šalį priklausomą. Jei nori kurti savo šalies ekonomiką – investuoji į švietimą, kelius ir pramonę. Tu remi savo pramonę. JAV šiandien galingai remia savo žemės ūkį ir pramonę, nors ir tvirtinama, kad taip nėra. Labai stipriai remia, todėl ji ir išsivystė. Tačiau išsivystęs pasaulis silpnoms besivystančioms šalims primeta visai priešingą filosofiją. Jei kartu su sutartimis taikomos sankcijos neveikia, JAV, kartu su ją remiančiomis išsivysčiusiomis šalimis slapta destabilizuoja tas šalis. Jei ir tai nepadeda – JAV pradeda invaziją.
Bus daugiau
Iš Derricko Jenseno knygos „Resistance against empire" vertė RB
2011 02 24
