2. Neturėtų stebinti, kad karo trokštančių Vakarų akivaizdoje ir toliau didėja parama musulmonų ekstremistams.
Norint suprasti musulmonų ekstremizmą, reikia pažvelgti į pasaulį musulmonų akimis. Pasaulis nesibaigia mūsų akiračiu. TV naujienas sekantis jaunas musulmonas kiekvieną dieną mato, kaip vakariečių ginklais Vakarų sąjungininkai ir Vakarų kariškiai Irake, Afganistane, Palestinoje, Libijoje, Somalyje ir daugelyje kitų vietų žudo musulmonų vyrus, moteris ir vaikus.
Didieji Vakarų pasaulio mąstytojai rauko savo antakius ir ciniškai svarsto apie arabų civilizacijos, kuri kažkada buvo „ekonomiškai, kultūriškai ir kariškai žymiai stipresnė“ (Hans Magnus Enzensberg), smukimą ir griūtį. Vakarai ir yra ta priežastis, kodėl tai vyksta. Jie plėšė ir niokojo kolonijas, o tada pasitraukė.
1830 metais pradėjus Alžyro kolonizavimą, raštingumas šioje šalyje buvo aukštesnis nei Prancūzijoje ar Anglijoje ir siekė 40%. 1962 metais, kai Prancūzijos okupacinės pajėgos pasitraukė, raštingumas buvo žemesnis nei 20%. Kolonializmas daugiau nei šimtmečiui sustabdė arabų pasaulio vystymąsi. Praėjus 17 metų nuo Prancūzijos okupacijos Alžyre, Tocqueville apgailestaudamas pastebėjo: „Šviesa užgesinta... Mes pavertėme musulmonų visuomenę žymiai skurdesne, chaotiškesne, tamsesne ir barbariškesne“.
Vakarų kolonializmas siautėjo beveik visuose pasaulio kampeliuose. Tačiau nafta turtingose Artimųjų Rytų šalyse jis taip niekada ir nesibaigė. Tai išskiria šį regioną ir paverčia jį derlinga dirva terorizmui.
Terorizmas yra ne musulmonų, bet pasaulio problema. Terorizmas egzistavo visada, jo griebdavosi patys įvairiausi judėjimai. Kartu su arabų teroristais, žudžiusiais žydų naujakurius, veikė sionistų teroristų organizacijos, pavyzdžiui, „Irgun“, vadovaujama Menachemo Begino, ir „Kovotojai už Izraelio laisvę“organizacija, vadovaujami Itzhako Shamiro, kurios pačios save vadino teroristinėmis. Siekdamos kovoti prieš britus ir arabus už Izraelio išlaisvinimą, jos naudojo teroristinę taktiką, nukreiptą ir prieš civilius.
Šiandien vykstančiuose debatuose apie terorizmą dažnai sakoma: „Ne visi musulmonai teroristai, bet visi teroristai yra musulmonai“. Tai paprasčiausias melas. Iki 2001 metų rugsėjo 11 dienos „Tamilų tigrai“ Šri Lankoje buvo laikomi pavojingiausia teroristine organizacija pasaulyje. Kovodami už laisvę ir nepriklausomybę, jie profesionaliai ištobulino savižudišką terorizmą, ir juos iki menkiausių detalių nukopijavo kitos pasaulio teroristinės organizacijos, ypač Artimuosiuose Rytuose. Jie ir toliau sprogdina ir patys yra sprogdinami. Tačiau jie nežudo vakariečių. Būtent todėl jų veikla taip plačiai neaptarinėjama.
Iš 48 organizacijų, kurias 2006 metais Europos Sąjunga laikė teroristinėmis, 36 neturi jokio ryšio su islamu. Šios „antiimperialistinės“ ir „antikapitalistinės“ teroristų grupės atsakingos už daugybės civilių žmonių mirtis Pietų Amerikoje, Azijoje ir Sacharos Afrikoje. Vakaruose jos beveik nežinomos, nes nežudo tokių kaip mes.
Po oficialios kolonializmo pabaigos Artimuosiuose Rytuose, kolonijinės struktūros dažnai buvo pakeičiamos finansiškai ir militaristiškai priklausomais marionetiniais režimais, geopolitinių Vakarų galingųjų žaidimų pastumdėliais.
Kas bebūtų valdžioje, žmonių apsisprendimo teisės buvo ribojamos Vakarų interesais. Laisvė niekada nebuvo laisvė nuo mūsų. Galima pavadinti tai lex Mossadeq, prisimenant 1951 metais demokratiškai išrinktą Irano premjerą Mohammadą Mossadeqą, kuris po dviejų metų buvo nuverstas jungtinėmis CŽV ir Britanijos pastangomis.
Kai tik pabandoma veikti savaip, šalis įstumiama į pučą ar jungtinėmis žiniasklaidos pastangomis tituluojama kaip „niekšiška“. Žiniasklaidos pasitelkimas kuriant „piktadarius“ yra Vakarų užsienio politikos ypatybė. Gaddafio pavyzdys rodo, kad „niekšo“ įvaizdis gali būti pritaikytas bet kuriuo momentu.
Saddamas Husseinas – „niekšu“ paverstas „partneris“ – būtų ir toliau daręs ką tik nori, jei būtų išlikęs lojaliu JAV. Dujailo skerdynės, kai buvo nužudyti 148 žmonės, buvo surengtos 1982 metais. Tuo metu Amerikai Saddamas buvo svarbus Artimųjų Rytų žaidėjas, kuris, palaikomas Vakarų, kariavo prieš Khomeinio Iraną. Donaldas Rumsfeldas, kaip specialus JAV prezidento pasiuntinys, 1983 metais lankėsi pas Saddamą, nors buvo puikiai informuotas apie Dujailo įvykius.
Galų gale, Saddamas buvo mūsų ginklo brolis kovoje prieš islamistus. Vokietija tiekė jam cheminio ginklo komponentus, Prancūzija – naikintuvus, JAV – palydovinius Irano pozicijų duomenis. Artimuosiuose Rytuose Vakarai niekada iš tikro nesidomėjo žmogaus teisėmis ar demokratija. Jie kariavo ir toliau kariauja tik dėl naftos.
Ciniška dehumanizacija prisidengiant žmogaus teisėmis, kasdien dokumentuojama kruvinais kadrais iš Irako, Afganistano ir kitų musulmonų šalių, paliko gilų ir skausmingą randą musulmonų kultūrinėje atmintyje. Samuelis Huntingtonas buvo teisus sakydamas: „Vakarai užkariavo pasaulį ne savo geresnėmis idėjomis, vertybėmis ar religija, bet savo pranašumu taikant organizuotą prievartą. Vakariečiai dažnai užmiršta šį faktą, tačiau tie, kurie gyvena ne vakaruose, – niekada.“
Kaip musulmonų pasaulis gali patikėti mūsų vertybėmis, žmogišku kilnumu, įstatymais ir demokratija, jei viskas, ką jis mato, yra engimas, žeminimas ir išnaudojimas? Ar iš tikro stebina, kad ekstremistai susilaukia vis daugiau ir daugiau palaikymo? Ar kad kai kurie žmonės galų gale smogia atgal, kai jų šeimos vėl ir vėl naikinamos mūsų naikinimo mašinos? Teroristu negimstama, juo tampama.
Nepaisant to, Rytų šalyse vakariečiams rodomas svetingumas ir geranoriškumas stulbina. Kiekvienas gali lankyti religines kulto vietas be ypatingų problemų, ne tik sekuliarioje Sirijoje, bet ir teokratiškame Irane – bažnyčias, sinagogas ir mečetes. Dauguma musulmonų judaizmui ir krikščionybei jaučia daugiau pagarbos nei mes patys. Jauni musulmonai mėgsta vilkėti vakarietiškus (padirbtus) rūbus – treningus, džinsus, marškinėlius. Išlaikydami savo tikėjimą jie nori būti tokie pat kaip mes – laisvi, modernūs ir, jų žodžiais tariant, demokratiški. Jie norėtų tikėti Amerika, kažkada buvusia didžiu vilties švyturiu viso pasaulio engiamiems žmonėms, jei ne ta krauju permirkusi užsienio politika.
Musulmonų pasaulis neturi nieko bendra su tuo, kaip jis vaizduojamas Vakarų žiniasklaidoje. Vakarietiška televizija rodo suklastotus ir iškraipytus vaizdus apie nirštančias ant Vakarų minias. Po 2001 metų rugsėjo atakų daugelis televizijų rodė džiūgaujančius palestiniečių vaikus. Tačiau tai buvo suklastota. Izraelio laikraštis „Haaretz“ pranešė, kad vaikai buvo apdalinti saldainiais, kad jie džiaugtųsi prieš kameras. „Spontaniškos“ antivakarietiškos demonstracijos musulmonų pasaulyje paprastai vyksta tuomet, kai jos rūpestingai suorganizuojamos ir surežisuojamos Vakarų žiniasklaidos. Kai tik išjungiamos kameros, „TV demonstrantai“ gauna šiek tiek bakšišo ir išgabenami namo tais pačiais sunkvežimiais, kurie juos ir atvežė.
Priešingai nei Vakaruose, musulmonų pasaulyje nežinoma ksenofobija. Mes galime lenkti tas šalis ekonomiškai ir technologiškai, bet tik ne žmogaus teisių prasme. Iš musulmonų galime pasimokyti daugybės gerų dalykų – geranoriškumo, meilės artimui, šeimos jausmo ir svetingumo.
Šis nuoširdumas gali virsti įtūžiu kaip Irako atveju, jei Vakarai vėl ir vėl žeminamai tryps musulmonų teises. J.-P. Sartre‘as taip aprašė šią savinaikinančią neviltį Alžyro išsilaisvinimo karo metu 1961 metais: „Užspaustas, nesugebantis išsiveržti įsiūtis randa aplinkinius kelius ir kelia chaosą pačių engiamųjų sielose. Norėdami atsikratyti juo, jie žudo vieni kitus, gentys kariauja tarpusavyje, nes jos neišgali kovoti su tikruoju priešu. Kolonijinė politika tik kursto tokias kovas. Prievartos viesulas šluoja viską pakeliui. Šis amžius yra bumerango amžius. Trečia prievartos stadija – ji grįžta ir vėl smogia mums, o mes nesuprantame iš kur ji atėjo.“
Ar tai neprimena 2008 metų padėties Irake? „Vilties koalicija“ iš irakiečių atėmė viską, kas būtų leidę jiems jaustis „garbingais, naudingais ir gerais“, kaip jaučiamės ir mes. Buvo sugriautos visos valstybinės struktūros, sutrypta jų savigarba ir pasididžiavimas. Koalicija sistemiškai kurstė irakiečius kariauti tarpusavyje.
Vakarų „nuostaba“, kad ši strategija tikrai veikia ir kad irakiečių neviltis virsta savinaika, yra veidmainiška. Absurdiška tvirtinti, kad „to čia niekada nebūtų buvę“. Toks tvirtinimas dažnai išreiškia tik rasistinį pasibjaurėjimą.
Tik prisiminkite – užteko, kad 1977 metais Niujorke ir 2005 metais Niu Orleane dingtų elektros srovė, ir ėmė plisti plėšikavimai, žmogžudystės ir chaosas. Homo homini lupus – „Žmogus žmogui vilkas“ (Thomas Hobbes). Tai galioja ne tik musulmonams, bet ir žydams bei krikščionims.
Iš www.whydoyoukillzaid.com vertė RB
2011 02 26
