Šį interviu 2000 m. birželio 13 dieną Derrickas Jensenas įrašė J. W. Smitho namuose Santa Marijoje (Kalifornija, JAV) savo rengiamai knygai „Resistance against empire“. J. W. Smithas yra politinės ekonomikos mokslų daktaras, šešių knygų autorius, Ekonominės demokratijos instituto steigėjas ir vadovas. Tai antroji interviu dalis. Žr. pirmąją.
J: Kaip JAV pavyksta išlaikyti dievo dovanos, neva skirtos visai planetai, įvaizdį?
S: Pabandyk atsidurti valstybės pareigūno vietoje. Negi pasitrauksi sakydamas: „Gerai, mes to nedarysime“? Argi miestų, gyvavusių prieš 800 metų, pareigūnai galėjo pasitraukti ir pasakyti: „Na gerai, leiskime tiems kaimams kaupti savo kapitalą“? Jei jie būtų taip pasielgę, miesto gyventojai smarkiai nukentėtų, galbūt netgi imtų badauti.
Lygiavertė prekyba reiškia būtent lygiavertę prekybą. Tuo tarpu šiandien visos prekybinės sutartys yra žiauriai neteisingos ir joks Amerikos lyderis negali vykdyti tikrai nuoširdžios prekybos politikos. Tai reikštų daugiau turto nuskurdintoms periferijoms, bet jų gerbūvis tuojau pat atsilieptų nuostoliais amerikiečiams.
Prieš daugelį amžių įtvirtinusios plėšikavimus per prekybą, galingosios pasaulio tautos nebegali jų atsisakyti. Jei bet kuris lyderis tą padarytų, nuo jo nusisuktų visi gyventojai. Kitaip būti negali. Gyventojai sužinotų, kad jų gerbūvis atsirado iš kitų skurdo, tačiau anksčiau jie buvo įtikinti, kad pasaulis priklauso nuo jų, o ne jie priklauso nuo likusio pasaulio gerbūvio, todėl vyriausybė būtų tuoj pat nuversta.
Jei visuomenė remtųsi lygių teisių filosofija, būtų atsiradusi visiškai kitokia komercijos sistema. Istoriškai kova už lygias teises, žinoma, vyko, tačiau lygios teiosės taip ir nebuvo niekada pasiektos.
Besivystantis pasaulis, perėmęs savo resursų kontrolę, galėtų smarkiai pagerinti savo gyvenimo kokybę. Tačiau tai reikštų mažiau resursų ir turto išsivysčiusiam pasauliui, todėl silpnoms tautoms neleidžiama perimti likimo į savo rankas.
Geras Kubos pavyzdys. Kubos švietimo ir sveikatos apsaugos sistema nė kiek nenusileidžia JAV. Kuboje niekas nebadavo, kol Amerika nepradėjo taikyti apribojimų. Dėl šių apribojimų bet kuris laivas, įplaukęs į Kubos uostą, nebegali prisišvartuoti JAV uostuose, ir bet kuriai įmonei, turinčiai verslo reikalų su Kuba, taikomos JAV sankcijos. Tai sustabdė Kubos vystymąsi. Vis gi padėtis šioje šalyje ir toliau yra gerokai geresnė nei kitose Lotynų Amerikos šalyse ir panašu, kad ji po truputį gerėja.
Žinoma, JAV niekada nepripažins Kubos pasiekimų, o pastangos destabilizuoti padėtį bus nesustabdytos. Nes Kubai išsilaisvinus ir visiškai perėmus savo likimo bei resursų kontrolę, jos gyvenimo lygis dramatiškai išaugs. Tai pamatys visas pasaulis ir – bum! – JAV praras pasaulio kontrolę.
Būtent todėl Konge turėjo mirti Patrice‘as Lumumba. Jį nužudę CŽV agentai visą popietę vežiojosi jo kūną automobilio bagažinėje. Būtent todėl JAV turėjo nuversti demokratiškai išrinktas vyriausybes Gvatemaloje, Irane, Čilėje ir kitose pasaulio šalyse. Būtent todėl JAV turėjo nuversti demokratiškai išrinktą Indonezijos vyriausybę ir įtikinti naują diktatorių nužudyti 800 000 savo piliečių.
J: Kaip mes, amerikiečiai, tai pamirštame?
S: Propaganda niekada nesustoja. Prisimink šaltąjį karą. Mums sakė, kad trūksta raketų, kad trūksta bombonešių, kad tai yra pažeidžiama vieta. Galų gale paaiškėjo, kad visa tai buvo paprasčiausias melas. Tai buvo sakoma norint išlaikyti ir plėsti karinę valstybę.
Dabar mums sakoma, kad turime rūpintis vadinamosiomis niekšiškomis valstybėmis ar net atskirais individais. Irakas, Osama bin Ladenas, Šiaurės Korėja. Jamesas Madisonas kadaise rašė Thomui Jefersonui: „Galbūt teisinga, kad laisvės praradimo mūsų namuose faktas bus nurašytas į pasirengimo tikram ar išgalvotam pavojui iš užsienio nuostolius“. Prisimink tai, kai kitą kartą politikai spekuliuos užsienio teroristų įvaizdžiais.
Tokia propaganda yra būtina, kad būtų palaikoma sistema. Rame verčiami suvokti save kaip pasaulio tiekėjus. Jei pakankamai daug žmonių suprastų, kad Trečiasis pasaulis nepriklauso nuo JAV ir mes nepriklausome nuo monopolijų, o priešingai –JAV priklauso nuo Trečiojo pasaulio ir monopolijos priklauso nuo mūsų, tą pačią sekundę žmonės sukiltų.
J: Kaip palaikoma ši propaganda? Juk neįmanoma nuslėpti, kad JAV įsiveržė į Lotynų Amerikos šalis...
S: Mes visada surandame gerą invazijos priežastį. Sakome, kad saugome tuos žmones nuo teroristų ir diktatorių. Mes sakėme, kad Lumumba buvo diktatorius. Po velnių, jis buvo Kongo George‘as Washingtonas. Juk negalėjome leisti, kad George‘as Washingtonas būtų išrinktas Konge, ar ne? CŽV ir kitos slaptos tarnybos turi savo žiniasklaidos specialistus, kurie viską, kas atsitinka pasaulyje, perpasakoja taip, kaip nori, kad visuomenė suprastų.
Kartą kalbėjau su buvusiu CŽV pareigūnu Ralphu McGehee, kuris susiprato ir parašė knygą „Deadly deceits: my 25 years in the CIA“. Paklausiau jo: „Ar tiesa, kad JAV dirigavo žudikų komandoms visame pasaulyje?“. Jis atsakė: „Žinoma“. Jis pabrėžė, jog nežino atvejo, kad CŽV būtų sakiusi tiesą Kongresui.
CŽV ir FTB turi po ranka milžiniškas dezinformacijos skleidimo ir disidentinių organizacijų reputacijos griovimo infrastruktūras. Amerikos kalėjimuose sėdi šimtai politinių kalinių, patekusių ten po FTB operacijos „Cointelpro“, kurios tikslas buvo destabilizuoti politines grupes, galėjusias gauti priėjimą prie žiniasklaidos, o per ją – ir prie žmonių.
Mūsų lyderiai, pasitelkę CŽV žiniasklaidos asų terminus, sako mums, kad jų nužudyti Salvadoro, Gvatemalos ir kitų šalių žmonės buvo komunistai ir teroristai, o korporacinė žiniasklaida atkartoja šias istorijas žodis į žodį. Tačiau jų žudomi žmonės (net ir komunistus žudyti nėra gerai) yra nuskurdę ūkininkai, indėnai, mokytojai, profesoriai, profsąjungų, kooperatyvų ir bažnyčių lyderiai – absoliučiai taikūs žmonės.
Mūsų šalis labiausiai bijo demokratijos. Būtent todėl jai kur nors atsiradus, mums reikia ją užgniaužti ir pastatyti diktatorių. 1970 metais savo pranešime „The crisis of democracy“ tai patvirtino speciali trišalė komisija. Jie baiminosi, kad žmonės gauna „per daug demokratijos“.
Vis tik didelių vilčių teikia drąsūs žmonės, kurie priešinasi netgi žinodami, kad pasipriešinus jų vardai atsidurs žudikų komandų sąrašuose. Iš esmės žmonės yra geri. Kad jie imtųsi prievartos, juos būtina apdoroti propaganda.
J: Kelis kartus užsiminei, kokia švaistūniška yra ši sistema.
S: Tam tikra prasme viskas siejasi su karu. Karas yra toks naikinantis ir švaistūniškas, kad per jį, pavyzdžiui, per II-ąjį pasaulinį karą, turėjome sukurti milžiniškus gamybinius pajėgumus. O ką gi daryti su ta milžiniška karo pramone karui pasibaigus? Iki 1950 metų JAV atkūrė viską, kas buvo prarasta per karą, pramonės pajėgumai du kartus viršijo pajėgumus, reikalingus šalies egzistavimui. Bet kuris ekonomistas tau pasakys, ką tai reiškia. Tai reiškia depresiją.
J: Manau, kad tai vadinama perprodukcijos krize. Argi ne taip?
S: Norėdami įveikti šią depresiją, mes siekėme išlaikyti pajėgumus ginklavimosi varžybų dėka. Mes tikslingai kūrėme tai, kas visuomenėje neatlieka jokių funkcijų. Gaminome daiktus vien tam, kad suktųsi staklės. Jei būtume sustabdę militarizmą, 30% mūsų šalies žmonių atsidurtų gatvėje. Todėl reikėjo šiuos žmones išlaikyti darbo vietose, nors iš tikro jie neveikia nieko konstruktyvaus. Ką pagamina kariuomenės majoras? Tikrai ne maistą, ne rūbus ir ne pastogę.
Turint tai omenyje, kyla klausimas – kiek gi žmonių iš tikro ką nors gamina? Seymouras Melmanas apie tai parašė visą knygą „Profits without production“. Jis paskaičiavo, kad daugiau nei 50% korporacinės Amerikos administratorių nėra būtini. Jie dirba ne tam, kad gamintų, o tam, kad trukdytų gamybai.
Arba pagalvok apie planetos naikinimą. Tai esminis mūsų vartotojiškos ekonomikos bruožas. Vienas mano mėgstamų pavyzdžių yra lempos. Inžinieriai sukūrė lempas, kurios tarnauja 25000 valandų. Tačiau gamintojai pasirinko lempas, kurios šviečia 1000 valandų. Priežastis akivaizdi: kad vartotojai pirktų daugiau lempų. Taip švaistomas jų gamybos darbas ir darbas, reikalingu lempoms pakeisti.
Tokio švaistymo pavyzdžių daugybė. Pavyzdžiui, nepageidaujamas paštas. Tokio pašto mes gauname kur kas daugiau nei tikro pašto. Reklaminiam paštui kasmet suvartojama 90 milijonų medžių ir daugybė darbo valandų, jis kuria šiukšles ir paklausą tokiems produktams, kurių daugumai žmonių niekada neprireiktų, jei jie nebūtų apie tai girdėję.
Liūdnai pagarsėjusios švaistūnės yra draudimo įmonės, kurios kasmet surenka 400 milijardų JAV dolerių ir įdarbina daugiau nei 2,2 milijono žmonių. Tai milžiniška apgavystė... Draudimo įmonės gražina visuomenei tik pusę to, ką gavo. Palygink tai su socialiniu draudimu – visuomeniniu draudimo fondu, kuriame dirba tik 63 500 žmonių ir kuris gražina savo klientams 99% to, kas surinkta.
Kai kurios draudimo formos mažiau švaistūniškos. Pavyzdžiui, sveikatos draudimas organizuotai JAV darbo jėgai gražina apie 87%. Tačiau šis skaičius smarkiai mažėja. Vis gi atskiri individai gali tikėtis atgauti mažiau nei 50%. Namų draudimas paprastai gražina apie 58% to, kas sumokėta. O gyvybės draudimas yra ypač neefektyvus.
Esmė ta, kad taip palaikomas užimtumas. Jei mums iš tikro rūpėtų efektyvumas, jei tikrai norėtume patenkinti žmonių poreikius draustis, o ne didinti pelnus turtingiesiems ir kurti darbo vietas, – viską supaprastintume ir tokiu būdu atlaisvintume milijardus dolerių bei darbo valandų.
Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų teisinę sistemą. Dauguma teisininkų ne tik nereikalingi, bet ir žalingi. Buvęs vyriausiasis Aukščiausiojo Teismo teisėjas Warrenas Burgeris tvirtino, kad 50% praktikuojančių teisininkų yra nekompetetingi ir šiurkščiai pažeidinėja žmonių, kuriuos jie turėtų ginti, teises. Mes galėtume pašalinti 80% teisininkų nesumažindami jų veiklos efektyvumo.
J: Kaip tai?
S: Skyrybos, nelaimingi atsitikimai ir įsiskolinimai sudaro apie 80% civilinių bylų. Daugumą šių problemų galima išspręsti draudimu ir kitais paprastais būdais. Jeffrey O'Connellio ir Andrew Tobiaso, tyrinėjančių nuostolius šiuose ekonomikos sektoriuose, nuomone, visuomenei ėmus naudotis standartiniais būdais, teisininkų darbo apimtys sumažėtų 70%. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje veikia Nelaimingų atsitikimų kompensacijų korporacija. Sužaloti žmonės pateikia jai standartinius prašymus, kuriuose nurodo, kur įvyko nelaimingas atsitikimas – darbe, namuose ar dar kitur – ir gauna teisingą kompensaciją.
Žemės ūkis, gaminantis maistą, kuris naikina kitų tautų žemės ūkius, vis besiplečiančios sveikatos apsaugos sistemos, naudojančios cheminius ir chirurginius metodus, o ne prevenciją, monopolizuoti patentai ir finansai – galime nagrinėti kiekvieną jų ir parodyti jų neefektyvumą. Visa tai yra veltui iššvaistytas darbas – svarbiausia mūsų sistemos savybė.
J: Negi taip yra iš tikrųjų?
S: Kai suprasi nebūtinu darbu paremtą perskirstymo sistemą, aprašytą knygoje „The worlds wasted wealth 2“, galėsi įeiti į bet kurią kontorą bet kuriame pasaulio mieste, peržvelgti lenteles ant kabinetų durų ir pasakyti: „Nagi, pažiūrėkite – šito nereikia, šitas nebūtinas, šitas nereikalingas“. Kai tik žmonės tai suvoks, jie pamatys, kad didelė mūsų ekonominės infrastruktūros dalis buvo sukurta be jokio reikalo.
J: Bet kaip mes atsisakysime šios nebūtinos infrastruktūros? Vyriausybė paprastai remia tai, kas net neturi jokio ekonominio pagrindo. Valstybės valdžia subsidijuoja stambias medienos įmones, kad jos iškirstų miškus, nors lygiai taip pat galėtų mokėti joms pinigus už tai, kad jos atsodintų miškus. Bet to nėra.
S: Prie griaunančių ir amoralių aš dar pridurčiau „neefektyvių“. Europiečiams išsilaipinus šioje žemėje, ji buvo padengta kietmedžių miškais, bet mes juos tiesiog sudeginome. Gali būti, kad mes sudeginome tiek, kad būtume galėję pagaminti kietmedžio baldus kiekvienai pasaulio šeimai. Lygiai tas pats vyksta ir šiandien, čia ir visame pasaulyje.
Australijoje plyti didžiulis mirusių medžių miškas su nuo kamienų nulupta žieve. Mišką norėta sudeginti, bet darbas taip ir liko nebaigtas. Kapitalizmas su savo dabartine struktūra yra nežmoniškai švaistūniškas. Jis apdovanoja tuos, kurie neribotai švaisto resursus, nepaisant to, ar pasiekiamas koks nors gamybinis rezultatas. Būtent todėl medienos įmonės plynai iškerta miškus. Negalvodami apie ateitį, jie iškerta 30-mečius medžius vien tam, kad būtų lengviau kirsti brandžius medžius. Toks pat mąstymas paskatino mus sudeginti minėtus kietmedžio miškus. Aišku, vieną dieną galingieji pasakys: „Oi, panašu, kad mums nereikėjo kirsti ir deginti tų miškų“.
Reikalai nesikeis, kol galios teisių į nuosavybę viršenybė. Bet jei mes nepasikeisime, krisime labai skaudžiai. Pasaulis paprasčiausiai negali atlaikyti tokio vartojimo lygio. Gera naujiena ta, kad restruktūrizacija įmanoma. Ekonomikos pokyčiai įmanomi tik tada, kai ji bus grindžiama lygioms ekonominėms teisėms. Bet lygių teisių nėra niekur, net politikoje, nors mes šiandien tikime, kad turime lygias politines teises.
J: Kaip atrodo tavo ateities vizija?
S: Žmonės kalba, kad karas sukuria daugybę techninių inovacijų. Bet tai nesąmonė. Inovacijas kuria pinigai ir problemos sprendimui skiriamas darbo laikas. Tik pagalvok, kas būtų buvę, jei mes būtume skyrę tuos pinigus išmintingai, teisingai ir darniai ekonomikai? Per vieną naktį įvyktų milžiniški pokyčiai. Tik pagalvok, kaip žavinga būtų gyventi tokioje visuomenėje.
Svarbu prisiminti, kad mes norime čia gyventi ir po 10 000 metų. Kaip mes norime keisti savo visuomenę, kad tai būtų įmanoma? Kaip mes vartosime savo resursus? Kaip mes nevartosime savo resursų? Nors, tiesą sakant, nemanau, kad resursų vartojimas yra didžiausia mūsų problema. Tikiu, kad mes išsinuodysime anksčiau nei suvartosime šią planetą. Taigi jei planuojame gyventi čia ir po 10 000 metų, turime mažinti taršą.
J: Viskas, ką tu siūlai, yra labai išmintinga. Tačiau kyla vienas didelis klausimas. Turint omenyje tai, kas įvyko ir kas toliau vyksta su kiekvienu, kuris priešinasi žemės ir viso kito monopolizavimui, kaip mes pajudėsime iš vietos?
S: Paprastai žmonės nesikeičia, kol neįvyksta nelaimė, įrodanti, kad tai, ką jie darė, buvo klaida. Būtent tai ir turės įvykti. Visuotinai įdiegtas tikėjimas sistema, ginančia galios struktūras ir jų prisivogtus turtus. Kol nėra didelių nelaimių, kurios smogtų vidurinei ir aukštesnei klasei, dauguma žmonių ir toliau neįsisąmonins to skausmo, kurį jie sukelia periferijoje.
Kol ant stalo yra maisto, kol netrūksta žaisliukų, dauguma amerikiečių negalvos apie kitas problemas ir nesiklausys jokių patarimų. Dar daugiau, jų pragyvenimo šaltiniai stipriai susieti su sistema, taigi galime tikėtis, kad dauguma žmonių ignoruos neefektyvumą ir neteisingumą tol, kol sistema nepradės griūti.
Tačiau mes turime ir toliau siekti, kad tuo metu, kai užklups negandos ir reikės priimti sprendimus, žinios, kaip perstruktūrizuoti sistemą ir užtikrinti lygias ekonomines teises kiekvienam, būtų po ranka.
J: Kaip, tavo nuomone, galėtų vykti tokie pokyčiai katastrofų metu?
S: Bus sunku. Galingieji kovos, kad išlaikytų šią įstatymais įtvirtintą nelygybę. Net po katastrofos išliks sistemai ištikimi žmonės, kurie nesugeba mąstyti kitaip, kurie vėl bandys atkurti tą pačią sistemą. Tai viskas, ką jie moka.
Bet kuriuo atveju pokyčiai bus susiję su prievarta. Tačiau jei mes nerestruktūrizuosime sistemos, tada ir toliau stebėsime, kaip vis mažesnė ir mažesnė žmonių bei organizacijų dalis kaupia savo rankose viso pasaulio kontrolę. Kitaip tariant, mes turime suvokti, kokią prievartą sukels kova už pokyčius (ypač galingųjų prievartą prieš mus), arba susitaikyti su fašistine pasaulio kontrole, kuri dominuoja šiandien.
J: Apibrėžk fašizmą.
S: Fašizmas yra šalies ar viso pasaulio kontrolė, kurią vykdo pramonę ir turtą valdantys žmonės, slaptai ar atvirai pasitelkdami karines pajėgas.
J: Ką daryti dabar, kol katastrofa dar neprasidėjo? Ir toliau kalbėti?
S: Turime stengtis suprasti, kas vyksta. Turime kuo plačiau skleisti šį supratimą. Kai sistema grius, o tai vieną dieną tikrai įvyks, nes taip visada buvo ir praeityje, tos žinios turi būti po ranka. Žmonės turi žinoti, kas įvyko praeityje, kad nekartotų klaidų. Laisvė yra žymiai platesnė sąvoka nei vien politinė laisvė. Žmogus gali būti politiškai laisvas ir tuo pat metu badauti ar mirtinai sušalti. Žmonės turės išmokti pertvarkyti visuomenę taip, kad visi gautų tikrąją laisvę, o tikroji laisvė reiškia lygias ekonomines teises ir lygias teises į žemę.
Iš Derricko Jenseno knygos „Resistance against empire“ vertė RB
2011 03 04
