Gyvename šešėlių karalystėje. Labai patogus įvaizdis – paslaptingas, neapibrėžtas ir tinkantis visiems atvejams. Vyriausybei reikia pinigų? Milijardą paims iš šešėlinės ekonomikos. Menkas žmogutis neturi darbo, pajamų ar maisto? Šešėlinis verslas teikia neribotas galimybes – gali pardavinėti/gabenti kontrabandą, gali elgetauti ar net mirti iš bado.
Valstybei ir valstybiniams žmonėms neįdomūs vargetos, kurie neišgali susimokėti mokesčių ar bent jau plačiai žinomo PSD. Oi ne, yra viena sritis, kurioje tų žmonių prireikia. Tai rinkimai.
Tiesa, ką su jais daro, ne visai aišku. Žiniasklaidoje pilna pranešimų apie rinkėjų papirkinėjimą. Tūlas politikas iš teledėžės aiškina pravažiavęs visą Lietuvą ir pastebėjęs, kad balso kaina svyravo nuo 15 iki 150 litų. Šalia sėdintys tokie pat „ekspertai“ tikina, kad buvo ir pigesnių – į alaus „bambalį“ keičiamų balsų.
VRK teigia, kad rinkimuose dalyvavo 1 162 684 rinkėjai. Tą skaičių padauginę iš politikų skelbiamos mažiausios kainos (kažkur girdėjau, kad vieši pirkimai turi būti skaidrūs), turime 5 813 420 Lt – beveik šeši milijonai. Sakyčiau, mokesčių inspekcija pražiopsojo ne mažiau nei 1 220 818 Lt. Jei balsai būtų padaryti akcizine preke, visokiems vaigauskams nebereiktų verkti, kad trūksta pinigų rinkimų organizavimui.
Manote, pokštauju? Ne, esu įsitikinęs, kad laikas baigti su ta išlaikytinių ideologija, kuri tvyro rinkimų komisijų narių galvose. Yra pasiūla – yra ir paklausa. Vyksta prekyba. Beje, ne vien rinkėjų balsais. Tuoj po rinkimų prasideda ir visą kadenciją vyksta intensyvi prekyba išrinktų politikų balsais. Nemanau, kad ką nors nustebinsiu pasakęs, kad šioje ekonomikos šakoje „sukasi“ ne mažiau poros milijardų (10 procentų nuo nacionalinio biudžeto). To verslo rykliai – politikai, negalėdami vystyti savo veiklos legaliai – pažeidžiami, dėl to juos lengva priversti tarnauti šaliai priešiškiems gaivalams.
Pažiūrėkim, ar taip jau labai nusikalstama ta jų veikla? Visi rinkimų įstatymai panašūs, todėl apsiribokime tuo, kuris šiuo metu aktualiausias – savivaldybių. Įstatymo 6 straipsnis sako: „Draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis, paslaugomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją“. Baisu, bet skaitome toliau. Kita pastraipa skelbia: „Rinkėjų papirkimu nelaikomas spausdintos medžiagos (politinės partijos ar kandidato arba numatomo kelti kandidatu ar numatančio išsikelti kandidatu asmens programos, biografijos ar kitokių informacinio turinio lankstinukų, kalendorių, atvirukų, lipdukų) ir ženkliukų, skirtų politinei partijai ar kandidatui arba numatomam kelti kandidatu ar numatančiam išsikelti kandidatu asmeniui propaguoti, gaminimas arba neatlygintinas platinimas.“
Juk už balsus mokama popieriniais litais. Argi kas išdrįs pasakyti, kad tai nėra spausdintos produkcijos platinimas? Netikiu, kad atsirastų ir rimtai bandančių neigti, kad litas atspindi demokratines „vertybes“. Bent jau tai, kad jis dalyvauja tų vertybių sklaidoje, nedviprasmiškai įrodo nagrinėjama „balsų pirkimo“ tema.
Įdomu, kad sąvokos „parduoti balsą“ įstatyme nėra. Ši veikla nenurodyta kaip draudžiama. Taigi piliečiai, įsitraukę į šią prekybą, niekuo nenusikalto. Keista, bet rinkimų organizatorių praktika kitokia. Nepamenu, kad jie būtų sulaikę bent vieną pirkėją. Priešingai. Jau pirmą išankstinio balsavimo dieną Kaune balsavimo apylinkėje buvo sulaikyta kelios dešimtys balsuoti atėjusių rinkėjų, pardavusių savo balsus. Rinkimų dieną Kauno rajone Neveronyse dėl panašių sumetimų buvo areštuotas dar vienas rinkėjas, balsuoti jam neleista.
Pretekstas – visi jie atseit papirkti. Jų gyvenimo būdas netinkamas. Gyvenimo vieta nepastovi. Vyriausias rinkimų prievaizdas tokius žmones net valkatomis pavadino. Na, sėsliausi jau mirę rinkėjai, o ir politikų, klajojančių iš vienos partijos į kitą, rinkimų organizatoriai neplūsta.
Kodėl jie taip elgiasi? Jau minėtas rinkimų įstatymas nedviprasmiškai sako, kad draudžiama riboti rinkimų teisę dėl socialinės padėties. Apribotos ir rinkimų komisijų teisės aiškintis, kas už ką ruošiasi balsuoti – rinkėjas turi teisę į balsavimo slaptumą. Nepanašu, kad rinkimų komisijų nariai būtų neišmanėliai ir nežinotų įstatymų. Po įstatymo pataisymų, kai, apribojus menkesnio išsilavinimo piliečių teises, apygardų komisijų nariais ir apylinkių pirmininkais gali būti tik asmenys su aukštuoju išsilavinimu, kryptinga rinkimų komisijų veikla kreipiant rinkimų rezultatus norima linkme tik sustiprėjo. Kryptis aiški – komisijų narius deleguoja valdžią turinčios partijos ir valdžios pareigūnai – merai, na, dar tą pačią valdžią aptarnaujanti teisininkų draugija.
Bet būtų naivu manyti, kad komisijų veiklą kreipia tik noras įsiteikti delegavusiems. Turi šios veiklos virtuozai ir savų interesų, kurie padeda išgyventi prie visų valdžių. Ne atsitiktinai jau minėtas Vaigauskas – bene ilgiausiai savo pareigose išlikęs aukštas šalies pareigūnas. Kokie tie interesai? Pasakyti sunku, bet vienas iš jų yra keistai susijęs su noru atimti iš rinkėjų teisę gauti dovanas per rinkimus. O juk gamtoje veikia toks materijos tvermės dėsnis, teigiantis, kad niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta. Taikant jį „dovanoms“ – jei jos neatitenka rinkėjams, vadinasi, atitenka juos prižiūrintiems?
Sakoma: „Kuo giliau į mišką, tuo barzdotesni partizanai“. Po nepatogaus klausimo apie dovanas galime pereiti ir prie kitos ne mažiau opios temos. Jei tikėtume oficialiu rinkimų komisijos pranešimu, savivaldybių rinkimuose 52 286 balsus, t.y. 4,5 procento, surinko „negaliojančių biuletenių sąrašas“. Kam ir „po kiek“ atiteko šio sąrašo mandatai? Čia jau net ne PVM, o pačios demokratijos klausimas. Beje, ir toliau neskaičiuojami nedalyvavusių rinkimuose balsai. Gal dėl to, kad juos tektų pripažinti nugalėtojais ir kad jiems, o ne politinio cirko menkystoms priklauso valdžia savivaldoje. Kaip ten bebūtų, bet atrodo, kad šį grobį tyliai dalina rinkimų komisijos „neviešų derybų“ būdu.
Neslėpsiu – nesu atstovaujamosios demokratijos šalininkas, greičiau priekabus jos kritikas. Bet negaliu tvirtinti, kad šis nuolat mūsų šalyje pasikartojantis farsas yra nedemokratiškas. Taip, rinkimų komisijų veikloje yra požymių, kad prasilenkta su baudžiamu kodeksu (sakysim, kai dėl išgalvotų priežasčių neleidžiama balsuoti ar po kelių perskaičiavimų ima keistis už vienus ar kitus atiduotų balsų skaičius), bet esmės tai nekeičia. Nuo to, kad pasodins vieną ar kitą rinkimų komisijos organizatorių, o kiti įgis daugiau pagarbos baudžiamajam kodeksui, rinkimų tvarka netaps skaidresnė. O ir pasitikėjimo taip renkama valdžia nepadaugės.
Manyčiau, reikia kur kas skaidresnių sprendimų, sakyčiau, proveržio šioje srityje. Pakaks gėdytis – laikas politikoje įteisinti prekinius piniginius santykius. Balsus apmokestinti akcizu. Sakysim, 10 Lt už 1 balsą. Ir organizatoriams pasakyti, kad į šią sumą jie turi įsitekti. Nuo perkamų balsų, kaip ir nuo visų kitų prekių, turi būti skaičiuojamas PVM. Ir jokių lengvatinių tarifų.
„Negaliojančių biuletenių sąrašo“ ir nebalsavusių rinkėjų iškovotos vietos turi būti pripažįstamos turtu, neturinčiu šeimininko, ir parduodamos viešuose aukcionuose. Nesame tokia turtinga šalis, kad užmerktume akis, kaip parceliuojamas visų mūsų turtas. Analogiškai turėtų būti akcizu apmokestinti ir išrinktų ar įsigytų „narių“ balsai. Jie prekiaudami savo balsais, turėtų išrašyti sąskaitas faktūras ir sumokėti PVM.
Tokia demokratija būtų teisinga. Kaip ją reikėtų vadinti? Manau, korupcine. Ji ir dabar tokia, tik visa tai daroma slapčia, neskaidriai. Tai yra esminis dabartinėje Lietuvoje įsigalėjusios santvarkos trūkumas ir pavojus, lemiantis nestabilumą.
Visokios kalbos apie balsų „pirkimus“ – tik dūmų uždanga. Jei kažkur Gražiškėse balsuoja 95,45 rinkėjų – beveik visi pasisako už tą pačią partiją ir reitinguoja tą patį kandidatą – niekas neabejoja rinkėjų valia .Jei Kaune „sugadintų biuletenių sąrašas“ surenka pusantro karto daugiau balsų – visi sako „Kaunas yra Kaunas“. O jei benamis ateina atlikti savo „patriotinės pareigos“ – iš karto kyla įtarimų, kad jš nupirko, ir visi supuola atimti iš jo galimai uždirbtus penkis litus...
Ką apie visa tai galvoju? Atsižvelgdamas į rinkimų rezultatą Vilniaus mieste, pasakysiu lenkiškai. Manau, lietuviai geriau supras: „Głupota“.
2011 03 04
