3. Islamu prisidengę teroristai yra žudikai. Tas pats galioja ir krikščionybe besidangstantiems Vakarų lyderiams, kurie, pažeisdami tarptautinę teisę, kariauja puolamuosius karus.

 

Nuo 9-ojo dešimtmečio arabų teroristų įvykdyti išpuoliai prieš Vakarų objektus, jų požiūriu, yra atsakas į nesibaigiantį „organizuotą plėšimą ir žudynes“ iš Vakarų pusės. Šios atakos, įskaitant ir Pasaulio Prekybos Centro puolimą, nusinešė daugiau nei 5000 Vakarų civilių gyvybių. Moraliai tai visiškai nepriimtina. Tikslai niekada nepateisina priemonių.

 

Būtent todėl atakas prieš Pasaulio Prekybos Centrą pasmerkė visos musulmoniškos vyriausybės, Sirija, Iranas ir net Hizbollah su Hamas. Daugelyje musulmoniškų šalių sukrėsti žmonės nešė gėles prie JAV ambasadų. Žudantys nekaltus žmones teroristai nėra laisvės ar pasipriešinimo kovotojai, nėra šventieji kariai ar kankiniai. Jie yra žudikai.

 

Bet ar tie, kurie pradeda neteisėtus puolamuosius karus, irgi nėra teroristai ir žudikai, žudantys net savo karius? Jei kalbame apie Al-Qaedos nužudytus 5000 vakariečių, argi nereikėtų kalbėti ir apie šimtus tūkstančių Irako civilių, nužudytų neteisėtame George‘o W. Busho kare?

 

Ar tie teisiniai reikalavimai, kuriuos mes adresuojame Saddamui Husseinui, Slobodanui Miloševičiui ar Omarui al-Baširui, jau nebetinka Vakarų vyriausybių lyderiams? Kodėl Vakarų elitas net nekelia klausimo apie tarptautinį George‘o W. Busho ir Tony Blairo teismą dėl Irako karo? Ar tarptautinė teisė jau nebetaikoma vakariečiams? Kodėl nugalėtojai niekada neteisiami dėl karo nusikaltimų?

 

 

Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolo nuomone, „pradėti puolamąjį karą yra ne tik tarptautinis nusikaltimas, tai yra aukščiausias tarptautinis nusikaltimas, nuo kitų karo nusikaltimų besiskiriantis tuo, kad jame sukauptas visas karo nusikaltimų blogis“. Vyriausiasis JAV prokuroras Robertas H. Jacksonas pareiškė: „Turime niekada nepamiršti, kad bylos, kuriomis remdamiesi mes teisiame kaltinamuosius, yra bylos, kuriomis remdamasi rytoj mus teis istorija“.

 

Piotras Ustinovas: „Puolamieji karai yra turtingųjų terorizmas“. Irako vaikui nėra jokio skirtumo, ar jį suplėšė į gabalus savižudis sprogdintojas „islamistas“, ar „krikščioniška“ bomba. Šiam vaikui George‘as W. Bushas ir Tony Blairas yra toks pat teroristas kaip mums yra Bin Ladenas.

 

Didelis civilių aukų skaičius karinių operacijų metu dažnai pateisinamas tuo, kad tokios „šalutinės aukos“ nėra iš anksto numatomos. Tai melas. Bent jau kalbant apie oro atakas, beveik visada tyliai numatomos ir civilių aukos. Tylus pritarimas (dolus eventualis) pažangesnėse teisinėse sistemose prilyginamas tikslingam veiksmui.

 

Dar daugiau, teritorijos bombardavimas iš oro retai būna veiksmingas. Specialių pajėgų operacijos žemėje paprastai pasiekia žymiai daugiau. Tačiau tuomet tenka susitaikyti su didesniu aukų skaičiumi savo pačių gretose. O tai gali atsiliepti rinkimų metu. Todėl vietoje to išmetamos kasetinės bombos ir tyliai pritariama civilių aukoms. Kasetinių bombų panaudojimas saugiai sėdint piloto kabinoje yra niekšiška bailių terorizmo forma iš galingųjų pusės.

 

Garbingo karo mitas yra didžiausias žmonijos melas. Dulce bellum inexpertis – karas yra mielas tiems, kurie patys jo nepatyrė (Erazmas Roterdamietis).

 

Ginkluotas pasipriešinimas neteisėtiems karams ir okupacijoms pagal tarptautinę teisę yra visiškai teisėtas, jei vykdomas prisilaikant ginkluotų konfliktų metu taikomos humanitarinės teisės. Irake ir kitose vietose kasdien matomi savižudiški puolimai prieš kito tikėjimo civilius yra terorizmas. Tai neturi nieko bendra su teisėtu pasipriešinimu.

 

 

Tačiau pačios dramatiškiausios atakos prieš Irako civilius daugumoje atvejų buvo įvykdytos iš šalies išorės. Anot tarptautinių pajėgų atstovo generolo Kevino Bergnerio 2007 m. birželio 11 dienos pareiškimo, 80-90% savižudžių sprogdintojų atvyko iš užsienio.

 

Turime aiškiai atskirti šiuos teroro veiksmus, kuriuos prieš civilius vukdo beveik vien užsieniečiai, ir teisėtą įvairių tikėjimų atstovų, gyvenančių Irake, pasipriešinimą užsienio okupacijai. Niekas negali iš irakiečių atimti teisės priešintis. Tai visuotina ir neginčijama visų žmonių teisė, garantuojama 51-ąjame Jungtinių Tautų Chartijos straipsnyje.

 

Didžioji Irako žmonių dauguma palaiko pasipriešinimo judėjimą, aiškiai atmetantį atakas prieš civilius. Pasipriešinime dalyvauja ne tik sunitų ir šiitų musulmonai, bet ir krikščionys. Irake krikščionių pasipriešinimo kovotojų yra daugiau nei Al-Qaedos kovotojų. Irako pasipriešinimo judėjime taip pat kovoja moterys.

 

Ar tai stebina? Ką darytume mes, jei priešo tankai riedėtų mūsų miestų gatvėmis? Ar tik mūsų pusėje kovojantys pasipriešinimo kariai yra „laisvės kariai“, o visi kiti – „teroristai“?

 

Irakiečiai seniai pralaimėjo informacinį karą. Prieš Irako civilius okupacinės pajėgos kasdien vykdo mažiausiai 50 karinių operacijų. Maždaug tiek pat kontratakų prieš okupacines pajėgas ir jų sąjungininkus kasdien surengia Irako pasipriešinimas. Kasdien vykstančių savižudiškų atakų prieš civilius skaičius neviršija 1-3.

 

Nepaisant to, TV transliuotojai rodo beveik vien tokių savižudiškų teroro atakų, vykdomų beveik vien užsieniečių, vaizdus, tarytum jie būtų būdingi irakiečių kovai prieš JAV. Tokiu būdu perduodama visiškai iškreiptas padėties Irake vaizdas. Mums nepavyks pamatyti tikro šio karo veido. Okupuotame Irake informacijos monopolį turi ir tuo laisvai naudojasi Pentagonas.

 

Žinoma, M. Gandhi ir M. L. Kingo dvasioje vykdomas nesmurtinis pasipriešinimas būtų geriau nei smurtinis pasipriešinimas, net jei jis teisėtas. Religiniame kare tarp Mekos ir Medinos miestų-valstybių Mahomedas pasiekė vieną įspūdingiausių pergalių, kai apstulbino savo priešus prie Mekos vartų pasirodęs neginkluotas ir pareikalavo įleisti į šventąją vietą.

 

Tikėjimo galia besiremiantis pasyvus pasipriešinimas Irako pasipriešinimui suteiktų daugiau pasitikėjimo. Tačiau argi slenkant šimtmečiams mes neparodėme pasauliui, kad tik žiauri jėga garantuoja sėkmę?

 

Iš www.whydoyoukillzaid.com vertė RB

2011 03 05