Šių metų kovo 20 d. JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos oro pajėgos įsiveržė į Libiją ir ėmė bombarduoti karinius objektus. Iš oro vykdoma operacija, pakrikštyta ,,Aušros odisėjos" vardu, jau atnešė ir šimtus civilių žūčių. Neatmetama ir sausumos operacijos galimybė, kuri gali baigtis dar viena okupacija.
Atrodo, kad 2010 m. pabaigoje Tunise ir Egipte prasidėję neramumai buvo tik dalis JAV strategų gerai suplanuotos programos. Šiandien labai panašu, kad revoliucijų virtinė Šiaurės Afrikoje baigsis standartiniu karu „už žmogaus teises ir demokratiją“, t.y. už naftos resursus. Šią prielaidą patvirtina faktas, kad Vakarų šalys pradėjo karinę intervenciją tik prieš tą šalį, kuri turi daug naftos atsargų, ir atvirai ignoravo valdžios represijas prieš maištininkus visose kitose Šiaurės Afrikos šalyse – Egipte, Tunise, Bachreine.
Šiuo metu Libija patenka į pasaulyje daugiausiai naftos išgaunančių šalių dešimtuką. Per metus ji išgauna daugiau kaip 45 mlrd. barelių naftos, o tai sudaro 7-9 trilijonus dolerių. Labai didelė tikimybė, kad Libija bus okupuota kaip ir Irakas, iš kurio JAV bei sąjungininkai, nuvertę Saddamą Husseiną, per metus gauna naftos už beveik 25 trilijonus dolerių.
Kita vertus, nereiktų pamiršti pačių Libijos maištininkų, kurie siekia pašalinti jau 42 metus šalį valdantį autoritarą Muamarą. Gaddafį. 1969 metais M. Gaddafio vadovaujama karininkų grupė nuvertė karalių ir Libiją paskelbė Arabų Respublika, kuri vėliau buvo pervadinta į Socialistinę Tautinę Libijos Arabų Džamachiriją. Per ilgus metus M. Gaddafiui pavyko sukurti sudėtingą autoritarinę šalies valdymo struktūrą, nors ir turinčią išorinių savivaldos bruožų. Formaliai veikiančios autonominės liaudies tarybos jokios galios neturi, realią politinę galią turi M. Gaddafio vadovaujama kariuomenė, o realią ekonominę galią – M. Gaddafio proteguojamos valstybinės ir privačios korporacijos.
Kritiškai mąstančiam žmogui šioje situacijoje nelengva apsispręsti. Ką palaikyti – autoritarinį M. Gadafio režimą, iš naftos pinigų sukūrusį gana sotų gyvenimą liaudžiai, ar Libijos sukilėlius, kuriems – greičiau jų pačių nelaimei – karinę paramą suteikė naftos ištroškusi Vakarų imperija? Dešinieji nacionalistai ir kairieji bolševikinio tipo autoritarai be išlygų palaiko M. Gaddafį, liberalai ir neoliberalai – sukilėlius (iš tikrųjų – JAV, ES ir NATO ekspansiją).
Anarchistų toks pasirinkimas neturėtų tenkinti. Gal įmanomas trečias variantas – palaikyti Libijos sukilėlius, bet ne JAV „Tomahawk“ raketomis, o tarptautiniu solidarumu, kaip kad buvo daroma 1936-ųjų Ispanijos revoliucijos metais? Padiskutuokime.
a.lt, 2011 03 25
