George’as Orwellas, kritikuodamas totalitarinį Sovietų Sąjungos režimą, pabrėžė, jog galia nėra priemonė, ji visada yra tikslas. Jis pabrėžė, kad revoliucijos įvyksta tam, kad įtvirtintų diktatūrą, o diktatūros nekuriamos tam, kad palaikytų revoliuciją.
Matydamas revoliuciją kaip neginčytiną progreso išraišką, jis smerkė žmonių silpnumą pasiduodant pagundoms ir sugadinant šią idėją. G. Orwello kritika buvo nukreipta prieš kairiosios politinės minties revoliuciją, kuri sukūrė Sovietų Sąjungą, ir jis net negalėjo įsivaizduoti, kad tos pačios taisyklės galios po keliasdešimt metų, kada įvyks dešinuoliškos revoliucijos ir Sąjunga subyrės.
Ar galima padaryti revoliuciją dešine ranka? Į galvą ateina klausimas: „Ar tai, ką mes iš visų jėgų darome, veda į tai, ko mes iš visų jėgų siekiam?“.
Pirmiausia reikia išsiaiškint kelis terminus, tokius kaip „kairė“, „dešinė“, „ultradešinė“. Esminis skirtumas tarp dviejų politinių krypčių yra jų alkis progresui. Kairė visada pasisako už greitą ir stiprų progresą – net Karlas Marxas pastebėjo, kad neturintiems ko prarasti darbininkams revoliucija atveria galimybes laimėti visą pasaulį. Kai esi tokioje padėtyje, kyla akivaizdus klausimas, kodėl revoliuciją reikėtų daryti lėtai.
Dešinė nori lėto progreso, stabilumo, nes elitiniai visuomenės sluoksniai, kuriuos ir atstovauja ši kryptis, gali prarasti viską ir negauti nieko. Jeigu judame dar labiau į dešinę, ši politinė kryptis pradeda norėti tokio lėto progreso, kad palaipsniui virsta į norą regresuoti – atkurti tai, kas buvo anksčiau. Tai yra vadinama ultradešine arba reakciniais judėjimais, t.y. judėjimais, kurie, reaguodami į jiems nepriimtiną padėtį, nori atkurti kadaise buvusį pasaulį.
Ne atsitiktinai XIX amžiaus romantizmo – kultūrinio judėjimo, idealizavusio praėjusius didvyrių laikus, – dėka XX amžiaus pradžioje susikūrė ultradešiniosios reakcinės partijos, tokios kaip Vokietijos nacionalsocialistų partija, norėjusi atkurti mitinį priešistorinių laikų pusdievį, išvesti antžmogį – ariją.
Turėdami omenyje šituos politinių srovių principus ir vertybes, pažiūrėkime į šiuolaikinės Lietuvos santykį su revoliucijomis ir progresu. Pradėkime nuo to, kad antroji Lietuvos respublika pradeda savo egzistenciją būtent nuo revoliucijos. Tačiau kokia buvo ta revoliucija ir ką ji įtvirtino?
Esminiai pokyčiai buvo tarpukario Lietuvos ATkūrimas ir kapitalistinės sistemos ATstatymas. Šie faktai perša išvada apie reakcinę arba ultradešiniuolišką revoliuciją. Negana to, šita „revoliucija“ padėjo pamatus tolesnei politinei minčiai Lietuvoje. Atsispyrę nuo šios atkuriančios, o ne kuriančios revoliucijos, po šiai dienai mes svarstome, kaip atkurti kadaise – tarpukario Lietuvoje ar LDK laikotarpiu – turėtą mitinę gerovę. Vienas Sorbonos universiteto profesorius, besispecializuojantis Baltijos šalių politikoje, manęs netikėtai paklausė: „Kodėl jūs tokie apsėsti tuo, kas buvo, ir jums visai neįdomu, kas yra ar bus?“. Manau, dabar jau galėčiau jam atsakyti.
Tuo pačiu metu reakcinė revoliucija (kuria palaikė absoliuti populiacijos dauguma) padiktavo tam tikras politinio žaidimo taisykles. Ultradešinės jėgos negalėjo palaikyti jokio politinio dialogo su normalia kairuoliška opozicija, nes jos būtų paprasčiausiai nesusikalbėjusios. Tokiu būdu Lietuvos komunistų partija iš ultrakairės virto į nuosaikią dešinę, ką šiandien ir rodo jos vadovybėje esantis bei ją remiantis finansinis Lietuvos elitas.
Labai įdomu, jog net dešiniųjų pažiūrų Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova pažymi, kad tai, kas pas mus vadinama kaire, Europoje būtų dešinė, o tie, kuriuos mes vadiname dešine, Vakaruose būtų apšaukti bepročiais. Taigi matome, kad Lietuva užsidarė, politinėje erdvėje pasilikdama sau tik du politinius sprendimus: už regresą arba už labai lėtą progresą. O juk labiausiai reikėjo labai greitų pokyčių.
Dėl to noriu atkreipti dėmesį į gyvybiškai svarbų realaus ir greito progreso poreikį ir, svarbiausia, revoliucijų poreikį. Mums reikia labai stiprių ir drastiškų persilaužymų, vedančių į progresą, nes juk kaip tik to kiekvienas Lietuvoje jau pastaruosius dvidešimt metų ir laukia. Mes turime ne tik toliau judėti į priekį, bet ir kompensuoti per 50 metų Sovietų Sąjungoje praleistas revoliucijas. Visuomenės (r)evoliucijos procesas turi vykti itin intensyviai.
Vienas esminių į visišką visuomenės šizofreniją vedančių faktorių yra tas, kad gyvename postseksualinės revoliucijos pasaulyje ir kasdien vartojame seksualinę revoliuciją patyrusių Vakarų kultūrą, tuo tarpu mūsų seksualinė savimonė perduodama karta iš kartos nuo viduramžių, kuomet buvo pradėta diegti krikščioniškoji seksualumo samprata. Šita šizofrenija išsiveržia pačiomis keisčiausiomis išraiškomis, pavyzdžiui, vaikams visiškai neaktualios, „porn stars“ kategorijai priskirtinos žvaigždės laimi mylimiausios vaikų grupės apdovanojimus.
Kitas lygiai toks pats bazinis kultūros dalykas – mūsų kalba patiria dar didesnę reakcinę prievartą. Visiškai sakralizuota ir „indoeuropiečių prokalbės laikus menanti“ lietuvių kalba apskritai neturi teisės keistis ir būti įtakojama ja kalbančių žmonių. Vienintelis jos egzistencijos tikslas yra būti be gailesčio atkūrinėjamai pagal seniai nebeaktualaus pasaulio dėsnius. Kalbos grynintojų reakcinės pažiūros tapo tokiomis radikaliomis, kad pradėjo prieštarauti net romantiko kalbos tėvo Jono Jablonskio idėjoms...
Tokiame kontekste matau pareigą žengti pirmą žingsnį ir pradėti dviejų bazinių visuomenės elementų – kalbos ir seksualumo – progresą arba revoliuciją. Tas žingsnis yra tekstas, parašytas remiantis grafinės novelės „V for Vendetta“ pagrindinio herojaus įkvėpėjo Guy Fawkeso idėja, kad nepagydomai ligai gydyti puikiausiai tinka rizikingi vaistai.
Renkuosi, KOKS seksas man patinka ir KAIP apie jį kalbėti
Tinklaraščio įrašas 1 (kalba neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijų ir yra nevartotina)
Tą rytą mes leidome keturiese. Mano kambarys skendo saulėje. Nors mano čiužinys tik dvigulis, tilpom keturiese. Du raumeningi, bet nemaroziški bičai, aš ir mano naujas švelnių ir malonių akiai linijų aipadas. Jie dar tik budo, o mano naujas žaislas jau žvelgė į mane išsprogusia balta akim. Nors buvau pachmielna, skaudėjo galvą, ir kambary dvokė po vakar, manyje budo žvėris.
Norėjau gero porno greituko, o ne mistifikuoto dramatiško šūdo. Leidau sau nebevaldyti rankų ir pradėjau vieną iš jų čiupinėti. Pagalvojau kad man patinka tatuiruotė ant jo žando – mažoji i raidė helvetikos fontu (iFUCKER, pamaniau). Laisva ranka pasileidau twiterį. Buvo sunku swapint ir rašyt, dar nebuvau pripratus prie aipado. Šiaip ne taip parašiau "guess what I'm doin'".
Biškį susijaudinau. Prasiskėtus pastebėjau, kad mano kirkšnys nuo plūstelėjusio kraujo paraudo. Galvojau kurioje pantono paletės vietoje galėtų būti šita spalva. Negalėjau apsispręst, galvoje sukosi RGB #ffb0a1 kodas.
Tūsas vystėsi. Bičai ėmė bučiuotis o aš nusprendžiau pračekint feisbuką. Kažkas lenda su žinutėm, kažkas kviečia „draugauti“. Niekas nuo vakar neužlaikino mano papostintos dainos – wtf? susinervinau. Pasileidau treklistą „naughty Kafka“ ir nustūmiau kompą. Nuverčiau vieną iš bičų ir apsižergiau gulintį apačioje.
Jo įdegęs kūnas visai tiko prie prie mano baltos kaldros. Įspraudžiau jį sau tarp kojų ir pradėjau varyt. Aipadas ramiau bet be pertraukų grojo Black Strobe „Me and Madonna“. Antrasis mane lietė, pradėjo žįsti spenelį. Žinai, mane visada vežė tas faktas, kad mano krūtys mažos, o speniai stangrūs ir tamsūs.
Net plaukyčiai ant sprando pasišiaušė, o aipadas savo ch....va kolonėle nepavilkdamas garso kriokė parėjusiu Miss Kitten balsu:
Paskui nelauktai netikėtai – yo, jis trykštelėjo ne mažiau nei 3 kartus. Aš taip pat baigiau spėjusi pagalvoti kodėl nėra epso, automatiškai postinančio twiteryje apie kiekvieną mano orgazmą. Susirangiau ant lovos. Tarp kojų dar pulsavo, o aš į ritmą rašiau šį postą savo bloge.
Kovo 11 d. 12 :00
Tinklaraščio įrašas 2 (suredaguotas ir patobulintas)
Tą rytą mes leidome keturiese. Mano kambarys skendo saulėje. Nors mano čiužinys tik dvigulis, tilpom keturiese. Du raumeningi, bet nepanašūs į gatvinius kalėjimo tipo nepraustaburnius vaikinukai, aš ir mano naujas švelnių ir malonių akiai linijų modernus muzikos grotuvėlis ir kitų dokumentų talpykla viename. Jie dar tik budo, o mano naujas žaislas jau valiūkiškai žvelgė į mane išsprogusia balta akim. Nors buvau pagiringa, skaudėjo galvą ir kambary jautėsi stiprus girtų iškvepiamo oro kvapas, jaučiausi lytiškai susijaudinusi ir patraukli. Norėjau gero greituko kaip suaugusiųjų filme, o ne jausmingo reikaliuko.
Pradėjau vieną iš jų liest. Pagalvojau, kad man patinka ilgalaikis neblunkantis paveikslėlis ant jo skruosto – mažoji i raidė helvetikos šriftu. Laisva ranka pasileidau žiniatinklio puslapį skirtą pranešti apie naujienas draugams. Buvo sunku braukyti ir rašyti, dar nebuvau pripratusi prie savo išmaniojo aparato klavišinės. Šiaip ne taip parašiau „Įspėkit kuo užsiimu“. Aš gi sakiau, kad mes keturiese...
Šiek tiek susijaudinau. Prasiskėtusi pastebėjau, kad mano kirkšnys paraudusios. Galvojau, kurioje vaivorykštės vietoje galėtų būti tokia spalva.
Vakarėlis tęsėsi. Bičiuliai ėmė bučiuotis, o aš nusprendžiau patikrinti savo veidaknygės paskyrą. Pažiūrėjau naujienų davinį - buvau gavusi dvi naujas žinutes ir vieną kvietimą tapti draugais. Niekas nuo vakar neparodė mėgstąs dainos, kurios nuoroda pasidalijau - pošimts perkūnų! susinervinau. Pasileidau grojaraštį pavadinimu "nepadorus Kafka" ir nustūmiau vaizduoklį. Nuverčiau vieną iš bičiulių ir apsižergiau gulintįjį apačioje.
Jis buvo įdegęs ir derėjo prie mano balto apkloto užvalkaliuko, ant kurio gulėjo. Įspraudžiau jį sau tarp kojų ir pradėjau judėti. Modernus muzikos grotuvėlis ir kitų dokumentų talpykla viename ramiau, bet nepaliaujamai grojo Juodųjų Šviesos Blyksnių "Aš ir Dievo motina, Švenčiausia mergelė". Mane pradėjo liesti antrasis. Bučiavo spenelį. Pamaniau, kad man visad patiko, jog mano krūtinė kukli, o speneliai stangrūs ir tamsūs.
Ėmė šiauštis plaukeliai ant sprando, o grotuvėlis ir kitų dokumentų talpykla per džergždžiančią kolonėlę nemaloniai rėkė nusigalavusiu Panelės Katinėlio balsu.
Po to trykšt trykšt trykšt; aš taip pat baigiau, spėjusi pagalvoti, kodėl nėra programėlės savaime paskelbiančios mano asmeninėje svetainėje apie kiekvieną mano orgazmą. Susirangiau ant lovos. Tarp kojų dar pulsavo, į taktą rašiau šį įrašą savo tinklaraštyje..
Kovo 11 d., 12:00 val.
Nori kietos ir visoms temoms tinkamos kalbos, o ne tokios, kuria gali pasisakyti tik apie žemės ūkį? Prisijunk prie FB grupės „Demokratines lietuviu kalbos manifestas“.
2011 04 04
