Lietuvoje niekaip neišsivaduojama kad ir iš mažų, bet vis dėlto ryškių nacistinių išpuolių viešosiose erdvėse. Dažniausiai tai viso labo vaikų žaidimas, bet jeigu pažvelgsime į problemą plačiau, pamatysime, kad už to, kas reprezentuojama kaip meilė nacizmui, slepiasi daug baisesnė meilė tam, kas yra neapykanta.
Neapykantos formos – dažniausiai pasirenkamos atsitiktinai – mūsų visuomenėje jau nieko nebestebina. Interneto komentaruose yra normalu matyti absoliutų nekenčiančiųjų dominavimą. Tai, atrodo, yra mūsų laisvės įrodymas – neapykanta, kuri laisvai nukreipiama į ne-objektinį Kitą, kurio nekenčiama vien dėl to, kad neapykantai reikia objekto.
Kad Lietuvoje nėra daug objektų, kurių galėtum nekęsti – akivaizdu. Tai gali būti nebent seksualinės ar etninės mažumos, pavieniai reiškiniai ar tam tikri asmenys.
Analizuodama neapykantos gimimą ir jos įsigalėjimą sociopolitinėje terpėje, prancūzų psichoanalitikė ir filosofė Julia Kristeva pastebi, kad priešingai nei manoma, ne objektas sukelia ir iššaukia neapykantą, bet pati neapykanta sukuria objektą. Kitaip sakant, neapykanta visuomet yra a priori pirmesnė už nekenčiamą objektą.
Štai čia ir kyla klausimas: ar galim surasti objektyvius tos „iš niekur“ atėjusios neapykantos daigus? Ar jos gimimas visuomet yra vaikystės traumų pasekmė, ar tai tos pačios kultūros, kurioje gyveni ir augi, įdiegtas konstruktas? Ir čia, priešingai nei sakytų Jacquesas Lacanas, J. Kristeva yra linkusi problemas kildinti ne tik iš vaikystės patirčių, kurios paprastai yra dominuojančios psichoanalizėje, bet ir iš esamos situacijos.
Anot jos, žlugus visoms įmanomoms ideologijos ir vertybėms, žmogus liko vienui vienas prieš svetimą jam pasaulį. Svetimą visomis prasmėmis. Ši svetimumo jausmas, kuris psichoanalitiškai kalbant jau yra trauma, gimdo ne tik nacionalizmą kaip vertybę, „kuri yra arčiausiai po ranka“, bet ir neapykantą viskam, kas svetima.
Žmogus, pakliuvęs į postmodernaus pasaulio spąstus, pirmiausia bando apsibrėžti, kas yra jo namai, kas yra jo vertybės ir kas yra jis pats. Šis apsibrėžimas vyksta tik per diskursyvų kitoniškumo atmetimą – aš nežinau, kas esu, bet noriu žinoti, kas aš nesu. Kitaip tariant, ši „Anything goes!” trajektorija, kuri įgalina turėti nevaržomą laisvę, tampa kalėjimu, kuriame svarbiausia yra kova prieš kitus.
J. Kristevos pesimizmas dvilypis: viena vertus, labai neigiamai vertindama šiandienos visuomenę, ji bando įžvelgti joje vertybių – ir pirmiausia meilės žūtį. Kita vertus, ji drąsiai apeliuoja į tai, kad neturėdamas su kuo susitapatinti, žmogus ima nekęsti viso pasaulio.
Neapykanta, pasak filosofės, tai paprasčiausia meilės, kurios neturėjai kur nukreipti, arba meilės, kuri nesulaukė atsako, transformacija. Kaip įsimylėjėlis, nesulaukęs atsako, ima nekęsti savęs ir renkasi savigriovą, taip ir tas, kuris neturėjo į kur suprojektuoti savo meilės, ima nekęsti Kito, nes „jis nepateisino vilčių“.
Daugelyje savo knygų aprašiusi meilės griūtį, J. Kristeva labai rimtai svarsto, ar religijos ir dievybės išnykimas nebuvo tai, kas lėmė, kad žmonija nuo idealistinio romantizmo perėjo prie radikalaus pragmatizmo. Nors pati moteris sakosi nesanti tikinti, visgi ji pabrėžia, kad žmogiškasis ryšys neužsimezga be iracionalaus tikėjimo. Ji pati sakosi tikinti meile. Bet viso to griūtis – meilės, žmogiškų ryšių, aiškios tapatybės – sukuria vakuumą, kuriame yra pati geriausia vieta iš eros pereiti į thanatos ašį. Tai vieta gimti neapykantai.
Aprašydama ne vieną savo, kaip psichoanalitikės, išgirstą istoriją, J. Kristeva nuolat pabrėžia, kad vaikystėje patirtos traumos savaime nenulemia suaugusio žmogaus problemų, kad jis jas puikiai gali išspręsti – daug didesnė problema yra ta, kad problemos ne sprendžiamos, o gilinamos. Ir čia didžiausią dėmesį J. Kristeva, be abejo, sekdama J. Lacanu, suteikia mūsų santykio su Kitu problemai. Naujas jos teorijoje yra tai, kad patį santykį su Kitu, ji vadina meile.
„Kitą mes pažįstame tik tada, kai mylime. Meilė – tai mūsų subjektyvumo kulminacija. Tarkim, Rytų bloke meilės santykių nykimas ir neapykantos įsiplieskimas yra labai aiškiai matomi. Taip yra todėl, kad komunistiniai idealai subliuško, viską užgožia ekonominis skurdas, ir žmonės dar nemato jokios aiškios perspektyvos. Socialinis audinys išardytas. Gatvėje matome didžiausią šiurkštumą, žmones, kurie dėl visko žeria vieni kitiems keiksmažodžius. Rytų bloko šalyse nesiseka pastatyti ūkio ant kojų. Kodėl? Be abejo, turint galvoje visas žaizdas, kurias patyrė visuomenė, pervarta įvyko gana neseniai. Bet ką gi mes regime? Iniciatyvos, laisvos valios stoką, atsakomybės stygių. Viskas sukasi apie asmens problemą. O asmeniu mes esame tik atsidūrę prieš kitą, ne patys sau skyrium. Tik ryšys su kitu, tik meilės santykis padaro mane asmeniu. Jeigu šis ryšys sunaikinamas, randasi barbarystė. Tada į paviršių prasimuša neapykanta ir smurtas.“
Taigi problemą, kodėl neapykantą ir smurtas prasiveržia į paviršių, J. Kristeva aiškiai regi ne tik santykio su kitu horizonte, bet ir bendruomeniškumo suirimo, žmonių susvetimėjimo kontekstuose, ekonominio barbariškumo suvešėjime – visame tame, kas yra mūsų šiandienos pasaulis.
Tai labai akivaizdžiai galima pastebėti viešajame diskurse, kur vartoti sentimentalius žodžius, atrodyti jautriam yra silpnumo, nevykėliškumo ženklas. Pats žodis „meilė“ skamba kaip brendas, kuriuo siekiama manipuliuoti ir gauti pelno. Kalbėti apie ryšį su Kitu – irgi visai nemadinga. Diktuojantis signifikantas aiškiai yra smurtinis, kaip pastebi S. Žižekas: kalba mums reikalinga ne tam, kad užmegztume ryšį su Kitu, bet tam, kad įrodytume savo viršenybę Kito atžvilgiu. Tarsi vienintelis būdas koegzistuoti su kitu yra postmodernus pastišas – nejuokinga ironija, kuri slepia neįmanomą nuoširdų bendravimą. Šis žlugusio meilės ryšio su kitu užmezgimas ir yra didžioji ne tik Rytų bloko, bet ir be abejo Vakarų pasaulio problema.
Filosofei nekyla klausimas, kodėl užuot pasirinkus tas ideologijas, kurios skatina bendruomeniškumą, meilę ir kitoniškumo priėmimą, yra pasirenkami priešingi variantai. Pasak jos, taip yra todėl, kad pats žmogaus savisaugos mechanizmas ragina jį nerizikuoti. Meilė, kaip žinia, visuomet yra įsipareigojimas, neapykanta – atitolinanti nuo kito ir visiškai neįpareigojanti gyvenimo forma.
Taigi klausdami, kaip gimsta neapykanta, turėtume nepamiršti, kad terpė jai gimti yra kaip niekada palanki – dar niekada nebuvo tiek daug priešingų grupių ir grupelių, tiek daug kovų arenų vienoje mažoje šalelėje, kur visi turėtų vieni kitus mylėti.
Neapykanta gimsta kaip nepavykusio meilės ryšio su kitu užmezgimo variantas. Neonacizmas – žinoma, yra ne kas kita, kaip tapatybės formavimas iš neapykantos. Todėl ir žmones, kurie nekenčia prisidengdami šia ideologija, reikėtų vadinti ne patriotais, ne neonaciais, o tiesiog heiteriais. Tai yra jų skiriamasis bruožas. Tuo jie sukuria bendrumą vieni tarp kitų. Tai yra jų didžiausias panašumas ir bendra nelaimė.
2011 04 24
