2011 m. gegužės pabaigoje ortodoksinių stalinistų tinklalapis „Leftas“, prisistatantis marksistiniu portalu, patalpino neapykantą seksualinės orientacijos atžvilgiu skatinantį straipsnį, kuriame respondentas S. Sokolovas pasisakė prieš marksistai.lt publikuotą Tony Cliffo straipsnį „Kodėl socialistai privalo remti homoseksualus“ ir prieš seksualinių mažumų teises.
Gegužės 28 d. portale „Leftas“ pasirodė interviu su SLF atstovu Sergejumi Sokolovu. Straipsnyje. Pavadintame „Tikrieji kairieji turi duoti atkirtį tolerastams iš “p” raidės“ teigiama, neva kairieji neturi palaikyti seksualinių mažumų, duoti joms atkirtį, o marksistai.lt yra pseudomarksistinis portalas, prisidedantis prie „New Left“ pseudokariosios tolerancijos propagandos.
Sokolovas konstatuoja, jog savo destruktyvumu homoseksualai patys sukelia atoveiksmį – represijas: „kaip sakoma, – patys muša, patys rėkia“. Taip pat priduriama, jog „vadinamoji „engiamoji mažuma“ yra vienas amoraliausių globaliojo kapitalizmo produktų. Arba, kaip pripažįsta minėto straipsnio autorius trockininkas T. Klifas, – „kapitalizmo vaikai“. Šis posakis Sokolovo suvokiamas kaip argumentas prieš homoseksualus.
Gerbiamam respondentui siūlyčiau pasidomėti tuo, ką „propaguoja“, – marksizmu. Knygoje „Šventoji šeima“ Karlas Marxas konstatuoja: „Turinčioji nuosavybę klasė ir proletariato klasė patiria tokį patį žmogišką susvetimėjimą. Bet pirmoji klasė dėl susvetimėjimo jaučiasi laisvai ir tvirtai, ji suvokia susvetimėjimą kaip savo pačios galią ir mato joje žmoniškąją egzistenciją. Proletariato klasė jaučiasi naikinama, tai reiškia, kad susvetimėjime ji nustoja egzistuoti; ji mato jame savo bejėgiškumą, nehumanišką egzistenciją. Tai yra, Hegelio išsireiškimais sakant, jos ištvirkimas (Verworfenheit), pasipiktinimas dėl ištvirkimo, pasipiktinimas, į kurį neišvengiamai veda prieštaravimas tarp žmogaus prigimties ir proletariato gyvenimo sąlygų, kurios yra tiesioginis, tvirtas ir visapusiškas šios prigimties neigimas. Todėl šioje antitezėje privačios nuosavybės savininkas yra konservatyvioji pusė, proletariatas – destruktyvioji pusė. Iš pirmųjų kyla antitezės saugojimo veiksmas, iš antrųjų – jos naikinimo veiksmas.“
Taigi matome, kad destruktyvumas, kuris nepatinka drg. Sokolovui, yra būdingas ne tik homoseksualams, bet visai proletarų klasei. Ne buržuazija naikina proletariatą, o proletariatas savo destruktyviu turiniu užsitraukia buržuazijos represijas. Tai ir yra „kapitalizmo vaikai“ – buržuazija ir proletariatas, dvi skirtingos kapitalizmo atžalos, iš kurių pirmoji džiaugiasi esama padėtimi ir stengiasi ją išlaikyti, o antroji esamos padėties negali pakelti, todėl yra priversta ją naikinti, o pirmoji klasė yra priversta kovoti su antrąja. Toks yra tikras marksistinis problemos suvokimas. Kapitalizmas trukdo proletariatui realizuoti savo žmogiškąją prigimtį, todėl proletariatas yra priverstas kovoti už savo išlikimą. Taigi klasių kova yra neišvengiamas, natūralus visuomenės reiškinys.
Homoseksualų situacija yra labai panaši. Apie tai kalbėjo po K. Marxo mirties gyvenęs psichoanalizės tėvas Z. Freudas, kurio kiek modifikuotos idėjos XX amžiuje prisijungė prie marksizmo, kadangi žmogaus prigimtį jis suprato labai panašiai kaip Marxas. H. Marcuse yra sakęs: „Freudo ir Marxo aiškinimai – du radikalūs to paties reiškinio aiškinimai iš skirtingų perspektyvų“. Freudas teigė, jog žmogaus asmenybė susideda iš trijų dalių – ego (lot. „aš“, sąmoningiausia dalis), superego (lot. „virš aš“, visuomenės lūkesčiai ir sąžinė, pusiau sąmoninga dalis) ir id (lot. „jis“, pasąmoningi instinktai). Id, pasak Freudo, susideda iš dviejų dalių – eroso (meilės, kūrybos) ir tanato (destrukcijos). Pasak Freudo, žmogus ir visuomenė yra konfliktinėje būsenoje, ir kuo represyvesnė visuomenė žmogaus atžvilgiu, tuo labiau reiškiasi destruktyvusis pradas.
Seksualumo atžvilgiu Freudas manė, jog visuomenė gali būti neurotiška ir dažnai suformuoja moralės normas, prieštaraujančias žmogaus prigimčiai. Puikus pavyzdys yra Viktorijos epocha, kurios metu viešumoje buvo visiškai nehumaniškai užgniaužtas bet koks seksualumas. Freudas mano, jog visi žmonės iš prigimties yra biseksualūs, ir homoseksualumas jei ir gali būti laikomas sutrikimu, tai nebent todėl, kad žmogus dėl kažkokių psichologinių priežasčių nebejaučia potraukio tęsti giminės. Tuo tarpu bet koks represyvumas homoseksualumo atžvilgiu tėra mazochizmas, galimai kylantis iš neurozių, ir visuomenė, represyviai besielgianti homoseksualų atžvilgiu, ne tik „nubraukia“ dalį žmogaus prigimties, bet užuot leidusi homoseksualams realizuoti save kūrybiškai per erosą, skatina jų agresiją ir destrukciją, kuri gali nuvesti į kraštutinį tašką – savidestrukciją. Kai tanatas pasiekia kritinę ribą, ego įvykdo paskutinę apsauginę psichikos reakciją – savižudybę.
Freudo teorijoje matome ne tik glaudžias sąsajas su marksistine perspektyva (su kuria Freudas buvo susipažinęs), bet ir skaudžias represines veiklos pasekmes. Taigi grįždami prie T. Cliffo straipsnio, teigiančio, kad kairieji privalo ginti homoseksualus, galime tik pakartoti – privalo. Homoseksualų priešiškumas visuomenės santvarkai ir destruktyvumas kyla iš ten pat, iš kur ir proletariato – jie negali realizuoti savo prigimties. Bet koks proletariato skaidymas pagal lytį, rasę, tik trukdo susivienyti proletariatui revoliucinėje kovoje už savo teises. Todėl reikia skatinti homoseksualus jungtis į darbininkų judėjimus, kaip turinčius itin didelį revoliucinį potencialą ne tik dėl savo seksualinės orientacijos, bet ir dėl savo klasinės padėties.
Toks yra tikras revoliucinis marksizmas ir tikras marksistiškas požiūris į klasių kovą. O kažkokių dainų talpinimas savo tinklapyje ir svaidymasis nerealiais pažadais yra ne kas kita kaip demagogija, populizmas, galbūt amžinai užsitęsusi paauglystė. Vienaip ar kitaip pasakysiu tai, dėl ko, manau, pritars man visi marksistai: kiekvienas kovotojas už rytojų savaime skatina toleranciją ir kovoja už mažumų teises, o tokių valdžios ištroškusių populistų, kaip Socialistinis liaudies fronto atstovai, remti negalima, nes pastarieji mums atneš ne laisvę, o Sibirą.
Mefisto
Marksistai.lt
2011 05 28
Sergejus Sokolovas Garliavoje („Karšto komentaro“ nuotr.)
