Islandija mus moko, kad taip neturėtų būti. Tik per tris metus Islandija nuėjo kelią nuo griūties iki revoliucijos – ir vėl sugrįžo prie ekonomikos augimo. Ko galima pasimokyti iš Islandijos patirties, kaip pritaikyti jos tiesioginės demokratijos patirtį?
Praėjus dviems trims mėnesiams nuo ekonomikos griūties ir Islandijos vyriausybės žlugimo, šalis atliko pastebimą šuolį, grįždama prie ekonominio augimo. Šia savaitę ją netgi pagyrė užsienio investuotojai – nežiūrint į tai, kad ši šalis leido savo bankams bankrutuoti ir atsisakė mokėti jų skolas. O tai prieštarauja Europos valdančiosios klasės idėjai, kad bankų bankrotas ir defoltas neišvengiamai sukelia katastrofiškas ekonomines pasekmes.
Dabar Islandijos vyriausybė ryžosi precedento neturinčiam žingsniui ir nusprendė sukurti naujos konstitucijos projektą suteikdama patiems piliečiams elektroninę prieigą prie to dokumento. Iš esmės tai realios demokratijos kūrimas „crowdsourcing“ būdu (kolektyvinė sprendimų paieška vietoj „outsourcing“ – orientavimosi į pakviestų brangių ekspertų nuomonę). Dabar rinkėjai dalyvauja ne vien galutiniame etape, pareikšdami savo valią referendume. Socialinių tinklų pagalba islandai turi galimybę tiesiogiai dalyvauti konstitucijos rengime. Tai ir yra dalyvavimo demokratijos apraiška. Demokratija 2.0.
Kaip islandai to pasiekė? Ir ko gali iš jų išmokti Europos pakraščiai, kamuojami sunkmečio?
Grįžkime į 2009-uosius. Praėjus keliems mėnesiams po bankų žlugimo ir didžiausios šalies istorijoje ekonominės krizės, islandai masiškai išėjo į gatves, protestuodami prieš krizės priežastimi tapusius bankininkus ir neišmanėlius politikus, leidusius taip atsitikti. Kol visas pasaulis stebėjo Obamos inauguraciją, Islandijos liaudis nuvertė savo vyriausybę ir pareikalavo referendumo valstybės skolos klausimu.
Referendume islandai nutarė negrąžinti lėšų užsienio kreditoriams – Didžiajai Britanijai ir Olandijai, gana kvailai sudėjusioms savo santaupas į vieną didžiausių „išpūstų“ bankų „Icesave“. Nors prezidentas tuo metu jau buvo vetavęs įsipareigojimą mokėti, referendumas vis vien įvyko. Jis turėjo daugiau simbolinę reikšmę, bet jo rezultatas (93 % dalyvavusių balsavo prieš bankų skolų mokėjimą) pradėjo epinę kovą tarp liaudies valdžios ir užsienio ekonominių interesų.
Kas itin įdomu – pasekmės pasirodė anaiptol ne tokios katastrofiškos, kaip pranašavo kai kurie apsišaukėliai Europos „ekspertai“. Dar daugiau, praėjus porai metų po vyriausybės atsistatydinimo, Islandija padarė veržlų šuolį, grįždama prie ekonominio augimo, ką ir pastebėjo užsienio investuotojai. „Wall Street Journal“ neseniai rašė: „Pirma, po 2008 m. ekonominės ir bankų griūties Islandijos tarptautinių obligacijų emisija investuotojų buvo tiesiog išgraibstyta. Penkerių metų paskola mažesnėmis nei 5% palūkanomis tapo ženklu, kad grįžo tarptautinis pasitikėjimas. Tai liudija apie teigiamą posūkį ekonomikoje, kurios augimas šiais metais numatomas 2,25 %.“
Todėl nestebina, kad į Islandijos patirtį savo žvilgsnius kreipia ir Ispanijos „pasipiktinusieji“ (indignados) savo masiniuose protestuose, apėmusiuose Ispaniją šių metų gegužę. Demonstrantai Ispanijoje nešė plakatus „Islandija – mano tikslas“ ir „Mąstau apie Islandiją“. Islandijos patirtis įkvėpė ir protestų judėjimą Graikijoje, kur atmosfera vis labiau kaista. Kokios Islandijos pamokos sunkmečio kamuojamiems Europos pakraščiams?
Pirmiausia verta susipažinti su puikiu buvusio Londono ekonomikos mokyklos profesoriaus Roberto Wade‘o darbu. Jis padės suprasti, jog Islandijos klaidos, atvedusios į krizę, buvo tiesiog radikalesnė mūsų pačių veiksmų versija: kapitalo liberalizavimas kartu su finansinio reguliavimo panaikinimu ir analogo neturinčiu politiniu abejingumu, kai milžiniškas burbulas pūtėsi tiesiog akyse.
Wade‘as padeda suvokti, ko negalima daryti. Peršasi gana įdomi išvada: jei leisi bankams bankrutuoti ir atsisakysi mokėti skolas užsienio kreditoriams, tai, žinoma, sukels neigiamų pasekmių – bet neilgam. Ir tos pasekmės atsirado pirmiausia dėl pačių bankininkų, išprovokavusių šią krizę, nerūpestingumo.
Vietoje to, kad socializuotų bankų nuostolius ir priverstų paprastus žmones (nesančius krizės priežastimi) mokėti už krizę, Islandijos modelis verčia pačius bankininkus mokėti už savo kvailumą. Per Islandijos krizę bankrutavo visi trys didžiausi Islandijos bankai. Ir vyriausybė jų negelbėjo.
Antra, Islandija teisė krizės kaltininkus. Šiuo atveju tai ne tik teisingumo vykdymas, bet ir precedentas, rodantis, kad spekuliacijos paprastų žmonių finansais neliks nebaudžiamos. Svarbiausios bankų sektoriaus figūros buvo suimtos, o buvusiam premjerui pateikti kaltinimai. Nerūpestingų spekuliacijų kriminalizavimas – pirmasis žingsnis į realią demokratiją.
Trečia, Islandija padarė tai, ko nelaukė neoliberalizmo dogmų šalininkai. Kaip ir Malaizija per 1997-1998 m. Rytų Azijos krizę, nebodama TVF nepasitenkinimo, Islandijos vyriausybė sukūrė kapitalą kontroliuojančią instituciją, kuri turi sustabdyti „karštų“ pinigų (kapitalo, išvežamo į užsienį be apmokestinimo) nutekėjimą pačioje bankų krizės pradžioje. Siekiant sustabdyti kapitalo nuotėkį iš pakraščių, Europos Sąjungai derėtų padaryti tą patį (dar nevėlu).
Ketvirta (akivaizdu, kad tai pati svarbiausia Islandijos pamoka), islandai pajėgė nusiplėšti neliberalius tramdomuosius marškinius, ilgą laiką vertusius vietos politikus tarnauti finansinio sektoriaus interesams. Masiškai susitelkusi liaudis nuvertė vyriausybė ir sukūrė naują politinio dalyvavimo formą. Konstitucijos rašymas „crowdsourcing“ būdu simbolizuoja naujos realios demokratijos gimimą.
Ir štai rezultatas – Islandija lėtai, bet užtikrintai atsistato po didžiausios pastaruoju metu ekonominės griūties. Tuo tarpu Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija – priešingai. atrodo, ilgiems metams įklimpo gilioje recesijoje (jei ne tikrų tikriausioje depresijoje).
Kol Europos centrinis bankas, TVF ir Vokietija reikalaus visiškai apmokėti skolas, siūlydami drakoniškas (ir iš esmės stabdančias produktyvumą) taupymo priemones, – milijonai žmonių toliau patirs sunkumus ir nepriteklių. „Prarastoji karta“ išvyks iš tų šalių ieškodama naujų galimybių. Suduš daugybė gyvenimų, įmonių, šeimų ir vilčių. Vardan ko? Dėl saujelės bankininkų, atsisakančių šiek tiek „apsikirpti“?
Islandija mus moko, kad taip neturi būti. Atlanto srovės ir arabų vėjai pasiekė Europos pakraščius. Laikas, kada liaudis Europos žemyne nuvers pirmą vyriausybę, – nebetoli. Demokratija 2.0 pakeliui. Ir jos jau niekas nesustabdys.
Iš http://roarmag.org vertė E.B.
2011 06 19
