„Mužikas be pono – vis tiek mužikas, bet be pono.“ Šiuos žodžius aptikau skaitydamas dviejų XIX a. rusų inteligentų susirašinėjimą. Jie ginčijosi, ar reikėjo panaikinti baudžiavą, ar ne. Vienas apeliavo į progresyvios Europos, kurioje šis reiškinys išnyko, patirtį, kitas rėmėsi tariama tradicija, kad paklusnumas ponui įaugęs į prasčioko kraują ir kad mužikas, net ir mokytas, niekuomet negalės pats savimi tinkamai pasirūpinti.
Šiems laiškams kitąmet kaip tik sukaks 150 metų. Baudžiava jau tapo istorijos vadovėlių tema, o štai įsitikinimas, kad mužikas pražus, jei jo nepasirūpins ponas, išliko. Jis išliko ir tarp „ponų“, ir tarp „mužikų“, o ypač tarp kai kurių inteligentų, kurie, kad ir kaip norėdami, netampa „ponais“ , bet „mužikus“ niekina dar labiau nei pastarieji.
Aš jiems kalbu apie piliečių teisę spręsti savo likimą. Jie man – apie Gražulį, gėjų paradą ir Hitlerio atėjimą į valdžią 1933-aisiais. Neįtikėtina, tačiau net XXI-ajame amžiuje aš girdžiu tuos pačius 1862-ųjų argumentus apie liaudies bukumą, patiklumą, nesugebėjimą atskirti, kas jiems gerai, o kas ne. Paklausius kai kurių „kairiosios minties“ šviesuolių, ima atrodyti, kad leidus Lietuvoje laisvai surengti referendumą – jau kitą dieną Kauno IX fortas bus apgyvendintas kitaip manančiais, o Panerių miške tučtuojau pradės šaudyti žydus, romus ir homoseksualus.
XIX a. buvo baimintasi, kad išlaisvinti mužikai pradės puldinėti ponų namus. Tiesa, taip kai kur ir įvyko, nes jiems suteikta laisvė buvo tik laisvė išeiti plikiems ir basiems kur nori. Pasklidus gandams, kad yra išleistas kitas caro įsakas, iš tiesų kai kur buvo pradėta kerštauti „gerąjį“ įsaką slepiantiems ponams. Tačiau dar daugiau buvo atvejų, kuomet patys valstiečiai prašydavo caro neatimti iš jų pono maitintojo.
Todėl kalbėkime ne apie kraštutinumus, o apie tai, kad kažkas žvelgia į dabartinė visuomenę ne iš savo „varpinės“, o iš „varpinės“, kuri pastatyta pernelyg struktūrizuotos valstybės. Vieni institutai, VšĮ, komitetai ir komisijos, asociacijos ir fondai konsultuoja esamą valdžią, kiti kuria baubus ir jais mus gąsdina, treti kovoja su problemomis, kurias patys ir sukūrė. Ir visame tame sukasi įvairus pinigėliai nuo užsienio NVO grantų iki ES struktūrinių fondų lėšų. Kuo painesnis kelias iki valstybės mastu priimamo sprendimo, tuo daugiau suinteresuotų asmenų tame kelyje atsiranda. Kai kurios idėjos, net ir pačios geriausios, nesulaukia sprendimo, nes pasiklysta tarp galimybių studijų, ekspertų išvadų ir viešų svarstymų, kurie iš tikrųjų nėra nei vieši, nei svarstymai.
Kalbame kaip „Naša Raša“ herojai. Reikalingi sprendimai nepriimami? Nepriimami, nacialnika. Šalyje stagnacija ? Stagnacija, nacialnika. Į piliečių nuomonę neatsižvelgiama? Neatsižvelgiama, nacialnika. Tai gal pagaliau piliečiai turi gauti teisę tiesiogiai priimti sprendimus, bent jau svarbiausius? Oi ne. Gražulis bus, nacialnika...
Ir suprask, ar jie iš tiesų piliečius laiko mužikais, negebančiais protingai spręsti savo likimą, ar bijo, kad sumažės ekspertų ar etatinių visuomenininkų paklausa. Ko gero, kiekvienas mūsų gali įvardinti bent kelias temas, kurias viešai svarstant bus kviečiami tradiciniai „ekspertai“. Išspręsk jų nuolat kramtomą problemą iš esmės – ir jų gali tiesiog neprireikti. Kiek būtų sutaupyta darbo, laiko, lėšų ir paprasčiausio laikraštinio popieriaus, jei būtų surengtas referendumas, pvz., dėl atominės elektrinės statybos. Būtų atmesta, ir tiek. Ir neliktų jokių abejonių – nori piliečiai atominio monstro, ar ne. Klausimas baigtas – ekspertai, analitikai ir lobistai išsivaikščiotų.
Kažkaip pamirštama, kad baisiausius sprendimus priimdavo būtent tie, kurie gaudavo teisę spręsti visus klausimus asmeniškai, visiškai neatsižvelgiant į piliečių norus. Kvailiausius sprendimus priima dažniausiai kolegialiai tie, kurie gal ir atsižvelgtų į piliečių norus, tačiau per ilgametį sėdėjimą valdžios rezervate prarado bet kokį ryšį su aplinka. Visuotiniai priimti sprendimai irgi gali būti vieniems ar kitiems nepalankūs, tačiau jie bent jau atitinka tai, ką galima vadinti demokratija.
O kaip dėl Gražulio su Hitleriu? Tereikia pažiūrėti į Šveicarijos patirtį, kur referendumai vyksta nuolat ir kur visuomenė yra mažiau įelektrinta, ją mažiau drasko prieštaravimai ir mėtymaisi į kraštutinumus. Įprasta, kad šiandien aš priimu sau mažiau palankų sprendimą, nes žinau, kad rytoj mano oponentai sutiks su man palankiu sprendimu. Ir niekas nieko nenori sunaikinti, užspausti, užčiaupti. Ir niekas nė nebando pasodinti į sostą mesijų, fiurerį ar švelniai mazochistinę Tautos Motinos versiją.
Pabaisas visuomenėje gimdo priespauda, nesiskaitymas ir amžinos skriaudos būsena. O dar baisiau, kai pabaisa tampa didžioji visuomenės dalis, jos „kraujas ir kūnas“. Tuomet lauk bėdos.
Tradicija laisvai reikšti savo valią jau pati yra puikus saugiklis nuo kraštutinumų. Tad spekuliacijos Hitlerio-Gražulio tema tėra spekuliacijos tų, kurie patys nieko prieš pabūti tuo pačių vienasmeniu valdžios organu ar bent kolektyvinio valdžios organo dalimi. Šiuo atveju nėra taip svarbu, kiek spalvų yra jų vėliavoje ir kas joje pavaizduota.
Na, o „mužikai“? O kur jūs apskritai matote „mužikus“? Jei kalbame apie tuos, kurie turi teisę rinkti ir ta teise pasinaudoja išrinkdami Tautos Motiną ar šutvę ilgamečių parlamento kėdžių trynėjų, tuomet „mužikai“ esame mes visi. Tuomet geriausias būdas mus valdyti, anot mano oponentų, turėtų būti ne kas kitas, o absoliuti monarchija. Tuomet bus išvengta bet kokių klaidų.
2011 06 21
