Noamas Chomsky’is (g. 1928) paprastai pristatomas kaip amerikiečių lingvistas, filosofas, kognityvistas ir politinis aktyvistas. Daugiau nei pusantro šimto knygų autorius, MIT profesorius, kairiųjų pažiūrų intelektualas ir politinis disidentas, labiausiai žinomas dėl reformatoriškų lingvistikos idėjų, išplėtotų 6-ajame dešimtmetyje, ir kritiškos laikysenos koorporacinio kapitalizmo, JAV užsienio ir vidaus politikos bei didžiųjų pasaulio valstybių keliamų karų atžvilgiu.
Profesoriau, esate ne tik labiausiai cituojamas pasaulio mokslininkas, bet ir 45 metų stažą turintis politinis aktyvistas. Žvelgiant į šiandienę politiką, kyla klausimas: „Ar „public intellectuals“ apskritai gali ką nors pasiekti?“
Kaip Jums kilo šis klausimas?
Karas Afganistane, pasaulis, kenčiantis pasaulinės finansų krizės pasekmes, vis gilesnė praraja tarp skirtingų socialinių sluoksnių...
Problema paprasta: dauguma intelektualų tarnauja valdžiai. Jie dalija jai patarimus, vadina save ekspertais, siekia prestižo. Beje, tai vyksta ištisus šimtmečius, ne tik šiandien. Vis dėlto kiekvienos visuomenės pakraštyje telkiasi kritiški intelektualai. Įtaką daro abu tipai: ir valdžios tarnai, ir disidentai.
Liekame skeptiški: ką per pastaruosius 45 metus pavyko pasiekti Jums pačiam?
Kažką pakeičiau ne aš asmeniškai. Buvau vienas judėjimo dalyvių, ir šis judėjimas pasiekė tikrai daug. Šiandienis pasaulis iš esmės skiriasi nuo to, kuris buvo prieš 45 metus: pilietinių, žmogaus ir moterų teisių įtvirtinimas, aplinkos apsauga, pasipriešinimas priespaudai ir prievartai pakeitė jo veidą. Nesuprantu, kaip galite tvirtinti, kad niekas nepasikeitė!
Manote, kad šiandienis pasaulis geresnis nei prieš 40 arba 50 metų?
Savaime suprantama! Pakanka pereiti Masačusetso technologijų instituto koridoriumi. Pusę studentų sudaro moterys, trečdalį – etninės mažumos. Žmonės apsirengę taip, kaip jiems patinka, aktyviai reiškiasi daugybėje sričių. Kai atvykau čia prieš 50 metų, viskas atrodė kitaip. Tuomet būtumėte išvydę vyrus baltais drabužiais, susitelkusiais tik ties savo darbu. Tokia pati pažanga regima Vokietijoje ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.
Tačiau ar studentai tapo politiškai aktyvesni? Šiuolaikinei kartai dažnai prikišamas nesidomėjimas pasauliu.
Manau, šis priekaištas nėra teisingas. Aktyvaus politizavimo universitetuose laikotarpis buvo labai trumpas – nuo 1968 iki 1970 metų. Prieš tai studentai buvo apolitiški. Pagalvokite apie Vietnamo karą, vieną didžiausių nusikaltimų po Antrojo pasaulinio karo, – turėjo praeiti ketveri ar penkeri metai, kol JAV prasidėjo matomos protesto akcijos. 8-ajame dešimtemtyje jos greitai nuslūgdavo. Visiškai priešinga situacija susiklostė su Irako karu. Mano žiniomis, tai buvo pirmasis karas istorijoje, kuriam nuo pat jo pradžios buvo viešai nepritariama. Mano studentai reikalavo atleisti nuo paskaitų tam, kad galėtų eiti į demonstracijas. Prieš 50 metų taip tikrai nebūtų nutikę. Protestai nenutraukė karo, tačiau jį pažabojo – JAV Irake nesugebėjo padaryti nė dalelytės to, ką padarė Vietname.
Ar tokie protestai žymi tik trumpalaikį entuziazmą?
Ne. Politinis aktyvumas šiandien kur kas didesnis nei 6-ajame dešimtmetyje. Išsivystė ilgalaikės jo formos, be kurių nebūtume laimėję daugelio kovų, pavyzdžiui, nuolatinės pažangos moterų teisių srityje. Jei savo senelės būčiau paklausęs, ar ji jaučiasi engiama, ji nebūtų supratusi, apie ką kalbu. Mano mama būtų atsakiusi: „Jaučiuosi engiama, tačiau nežinau, ką turiu padaryti, kad tai pasikeistų!“ Tuo tarpu dukra po tokio klausimo išspirtų mane pro duris. Mūsų pasaulis tapo žmogiškesnis!
Ar tikite istorine pažanga?
Pažanga – lėtas procesas, tačiau žvelgdami į ilgą laiko horizontą pagalvokite apie vergijos panaikinimą arba minties laisvės raidą. Teisės nesuteikiamos šiaip sau. Jas iškovojo žmonės, susivieniję į judėjimus. Pažangai nebūdinga linijinė raida – tam tikrais momentais grįžtama ir atgal.
Jei esama ir pažangos, ir grįžimo atgal momentų, ar po 50 metų pasaulis gali tapti geresnis nei šiandien?
Kas nutiks per ateinančius 50 metų, priklausys nuo to, ką nuveiks jaunoji karta. Mūsų pasauliui gresia du dideli pavojai: žmonių santykis su aplinka ir atominių ginklų keliama grėsmė. Jei šiandien neskirsime didesnio dėmesio aplinkos apsaugai, jau nekalbant apie atominių ginklų riziką, po 50 metų pateksime į rimtą krizę. Siaubinga Fukušimos katastrofa primena mums, kad branduolinės energijos naudojimas civiliams tikslams taip pat gali būti be galo rizikingas. Jokiu būdu negalime to ignoruoti!
Po 60 metų šiandieniai studentai bus tokio paties amžiaus kaip Jūs dabar. Ką jie turėtų nuveikti, kad galėtų su pasitenkinimu žvelgti į savo gyvenimą?
Žinoma, gyvenimo pabaigoje galite sakyti, kad jis buvo geras, nes turėjote draugų, vaikų ir jautėtės patenkinti. Tačiau tam, kad nugyventume tikrai pilnatvišką ir tenkinantį gyvenimą, turėtume suvokti mus supančias problemas ir prisidėti prie jų sprendimo. Jei sulaukę 80 negalite atsigręžti į praeitį ir ištarti „Aš šį tą pasiekiau!“, jūsų gyvenimas nenusisekė.
Ar pats sulaukęs 82 metų esate patenkintas savo pasiekimais?
Būti patenkintam neįmanoma. Mano gyvenimas susidėjo iš daugybės dalykų – šeimos, profesijos, politikos ir kitų. Kai kuriais jų esu patenkintas, kai kuriais – ne. Šį pasaulį vis dar slegia gana rimtos problemos: nelygybė JAV yra tokia pat, kaip ir 1920 metais, o ekonomika vis dar daro didžiulę įtaką mūsų visuomenei. Taigi, toli gražu negaliu būti patenkintas!
Mokslininkai retai pasižymi tokiu politiniu aktyvumu kaip Jūs. Ar kartais pykstate ant „valdžios tarnų“, kaip pats juos vadinate, arba ant kolegų profesorių, besidominčių vien savo moksliniu darbu?
Manau, yra amoralu remti valdžios sistemą, tačiau tai nereiškia, kad aš ant ko nors pykstu. Visiškai sutinku – mokslininkai patys savaime neturi gilesnių politinių pažiūrų nei kiti žmonės. Nepaisant to, jų pareiga padėti politikams ieškoti tiesos ir ją rasti.
Iš Jūsų žodžių galima spręsti, kad su amžiumi tapote atlaidesnis.
Ne. Mano pažiūros ir laikysena nesikeitė ištisus dešimtmečius. Vis dar tikiu tuo, kuo tikėjau būdamas paauglys.
Ar gerai tikėti tuo pačiu, kuo tikėjote prieš beveik 70 metų?
Jei kalbame apie pamatinius principus – taip. Savaime suprantama, daugeliu klausimų mano nuomonė keitėsi, tačiau idealai liko tie patys!
Dažnai teigiate, kad esate anarchistas. Ką turite galvoje taip sakydamas?
Anarchistai bando pažinti valdžios struktūras. Jie reikalauja, kad tie, kurie prisiėmė valdžią, pateisintų lūkesčius. Dažniausiai šie lūkesčiai nebūna pateisinami. Tuomet anarchistai stengiasi demaskuoti valdžios struktūras ir jas įveikti. Visiškai nesvarbu, ar tai patriarchalinė šeima, tarptautinė mafijos sistema, ar privati ekonomikos tironija.
Koks išgyvenimas paskatino Jus tapti anarchistu?
Visiškai joks. Sulaukęs dvylikos, pradėjau lankytis Niujorko antikvariatuose. Daugelį jų buvo įkūrę ispanų anarchistai. Todėl tuomet man atrodė visiškai natūralu būti anarchistu.
Ar visi studentai turėtų tapti anarchistais?
Taip. Studentai privalo nepaklusti autoritetams ir prisidėti prie ilgametės anarchistinės tradicijos.
„Nepaklusti autoritetams“ – su šiuo raginimu galėtų sutikti ir liberalas arba nuosaikus kairysis.
Jei tik asmuo suvokia neteisėtus valdžios veiksmus, nepaklūsta jiems ir bando juos įveikti, jis yra anarchistas. Daugelis žmonių yra anarchistai. Man visiškai nesvarbu, kaip jie save vadina.
Kam turi nepaklusti šiandienė studentų karta?
Pasaulis pilnas kančios, vargų, prievartos ir katastrofų. Studentai privalo apsispręsti – gerai tai ar ne. Visada sakau: žvalgykitės aplinkui, analizuokite problemas, klauskite savęs, ką galite padaryti, ir kibkite į darbą!
Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė
Bernardinai.lt
2011 06 27
{youtube}Owiq78dwQLs{/youtube}
{youtube}tPnA5rW6olA{/youtube}
