Kairieji ir rinkimai – ši tema keldavo karščiausius ginčus tarp socialistų. Dalyvauti ar ne? Remti ką nors juose ar demaskuoti juos kaip „buržuazinės demokratijos farsą“? Kiekvienas požiūris turi ir stiprių, ir demagogiškų argumentų.

„Nesusitepusiais“ būti lengviau

Kaip visada, paprasčiausia anarchistams. Jų požiūrį dar prieš 140 metų suformulavo Michailas Bakuninas, kuris nenuilsdamas įrodinėjo, kad buržuazinė demokratija – tai „melas, už kurio slepiasi valdančiosios mažumos despotizmas“. Jis matė, kad „konstitucinės arba atstovaujamosios formos netrukdo valstybinei, karinei, politinei ir finansinei despotijai“. Jos netgi „gali žymiai sustiprinti jos tvirtumą ir jėgą“, suteikdamos jai „apgaulingą liaudies valdymo išvaizdą“. „Despotija pati baisiausia tada, kai ji remiasi tariamu liaudies valios atstovavimu“, o „liaudžiai anaiptol ne lengviau, jei lazda, kuria ją muš, bus vadinama liaudies lazda“, – rašė Bakuninas poleminėje knygoje „Valstybingumas ir anarchija“ (1872).

Revoliuciniai sindikalistai irgi peikė buržuazinės demokratijos mechanizmus. „Jei dėmesys sutelkiamas į rinkimus, tenka prisitaikyti prie bendrų sąlygų, kurios nenumaldomai  visais laikais keliamos visoms partijoms visose šalyse: kai dominuoja įsitikinimas, kad pasaulio ateitis priklauso nuo rinkiminių programų, nuo susitarimų, sudarytų tarp įtakingų asmenų, ir nuo savęs pardavinėjimo, tai  neišeina atsižvelgti į moralinius skrupulus, neleidžiančius žmogui eiti ten, kur neabejotina stumia jo nauda. Patirtis rodo, kad visose šalyse, kur demokratija gali laisvai plėstis pagal savo prigimtį, įsiviešpatauja pats nesąžiningiausias papirkinėjimas, ir niekas nemato reikalo slėpti savo apgavysčių“, – mąstė Georgesas Sorelis. Jo nuomone, „rinkimais grindžiama demokratija turi daug panašumų su birža: ir vienu, ir kitu atveju tenka tikėtis masių naivumo, pirkti didžiosios žiniasklaidos paramą ir griebtis begalinių gudravimų“ („Apmastymai apie prievartą“, 1907).

„Įtakingų asmenų“ susitarimai

Reikia pažymėti, gyvenimas ne kartą įrodė, jog anarchistai ir sindikalistai yra teisūs.

Ypatingą priklausomybės nuo „susitarimų, kuriuos sudarė įtakingi asmenys“, pavyzdį parodė Prancūzijos komunistai 1936 m. gegužę – birželį, kai šalyje siautė visuotinis streikas ir darbininkai okupuodavo įmones. Priminsiu, kad 1936 m. birželį Prancūzijoje įvyko 12142 streikai, buvo užimtos 8941 įmonės, o bendras streikavusių skaičius priartėjo prie dviejų milijonų. Iki tol Prancūzija nežinojo tokio streikų kovos masto.

Bet komunistai, susisaistę su socialistais ir radikalais ikirinkiminiu susitarimu dėl „liaudies susivienijimo“, padarė viską, kad įrodytų, jog jie – tvarkos partija. Birželio 15-ąją svarbiausias jų spaudos organas – laikraštis „L’Humanité“ – net pasirodė su didžiule antrašte „Komunistų partija – tai tvarka!“. Iškilus Visuotinės darbo konfederacijos (VDK) veikėjas ir vienas iš komunistų partijos vadų Benua Frachonas mėgino įtikinti darbininkus, kad „streikas nėra vienintelė priemonė“. Drąsiems proletarams, kurie per trumpą laiką patys įsisavino naują streikų rūšį – įmonių užėmimą, jis atvirai skelbė, kad „tolesnė streikų kovos plėtra, tolesnis įmonių užėmimas padarytų žalą jų interesams“.

Dar prieš porą savaičių kitas „liaudies sūnus“, PKP lyderis Maurice‘as Thorezas, kalbėdamas Paryžiaus rajono komunistų susirinkime, pareiškė: „Jokiu būdu nekalbame apie tai, kad darbininkai į savo rankas perimtų gamyklas ar tiesiogiai kontroliuotų gamybą“. O Paulas Vaillantas-Couturier 1936 m. birželio 11-ąją gyrėsi: „Mūsų drausmė ir mūsų meilė tvarkai suteikia liaudžiai tai, ko jai labiausiai reikia siekiant atkurti pusiausvyrą ir saiko jausmą. Mūsų partija dėl savo pagarbos moralės ir kultūros vertybėms, dėl savo sveiko proto, dėl pagarbos darbui ir dėl polinkio į aiškumą ir skaidrumą – yra būtinas etapas amžinosios Prancūzijos vystimesi“.

Bet 1936 m. gegužę – birželį Prancūzijos darbininkams anaiptol nereikėjo „pagarbos darbui“, jie siekė visiškai pakeisti visuomenę ir gamybos tvarką. Vydami iš gamyklų šeimininkus, jie kėsinosi į „šventą privačios nuosavybės principą“, bet komunistai padarė viską, kad neregėta socialinė darbininkų kova apsiribotų banalia kova už kolektyvines sutartis ir didesnį darbo užmokestį. Didysis streikas, apie kokį Georgesas Sorelis ir Enrique‘as Leone galėjo tik svajoti, dėl komunistų kaltės paskendo „pašteto iš žąsies kepenų“ klausime.

Prancūzijos komunistų partija bijojo, kad visuotinio streiko plėtra su neišvengiamai kylančiu valdžios klausimu išgąsdins viduriniuosius sluoksnius, o tiksliau – radikalų partiją, kuri priklausė „Liaudies susivienijimui“ (oficialus liaudies fronto pavadinimas). Jeanas Berliozas „Сorrespondance internacionale“ teisingai pastebi, kad per visuotinį streiką PKP elgėsi kaip „vyriausybės partija“.

Istorija kol kas nežino pavyzdžių, parodančių socialdemokratinės svajonės išsipildymą – kad pergalė rinkimuose taptų atsparos tašku kapitalizmo įveikimo procesui. O štai priešingų pavyzdžių, kai socialistai, laimėdami rinkimuose, virsdavo tvarkos partija, istorija žino nemažai. Taip 1936 m. birželyje socialistas Rogeris Salengro, kuris Léono Blumo „Liaudies fronto“ vyriausybėje užėmė vidaus reikalų ministro postą, birželio viduryje įsakė į streiko apimtą Paryžių bei jo priemiesčius įvesti papildomus policijos ir žandarmerijos būrius. Jis perspėjo, kad „Paryžiaus policija nesvyruodama įvykdys savo misiją“. O pats Leonas Blumas tada pareiškė, kad yra pasiryžęs neleisti sumaišties gatvėse, nes jo kabinetas yra ne „anarchijos vyriausybė“, o „tvarkos vyriausybė“.

Ateidamos į valdžią, „kairiosios vyriausybės“, labiau rūpinasi, kaip neišgąsdinti verslo, o ne kaip pateisinti dirbančiųjų ir skurdžių lūkesčius. Pvz., per visą Brazilijos dirbančiųjų partijos valdymo laikotarpį nebuvo įgyvendinta radikali agrarinė reforma, kurios laukė bežemiai valstiečiai. 2006 m. birželį tai sukėlė masinius neramumus, valstiečiai tiesiog sukėlė maištą.

Apie šiuolaikinę Vakarų socialdemokratiją apskritai juokinga kalbėti kaip apie socialistinę jėgą, nes jos žymus atstovas Dominique‘as Straussas-Kahnas dar visai neseniai vadovavo Tarptautiniam Valiutos Fondui.

Iš www.rabkor.ru vertė Evaldas Balčiūnas

2011 07 01

Prancūzijos socialistas, TVF pirmininkas D. Straussas-Kahnas