Mes reiškiame solidarumą ir paramą tiems, kurie yra susiję su pastarųjų naktų sukilimais Didžiojoje Britanijoje. Tai liečia ir riaušininkus, ir nuo riaušių nukentėjusias bendruomenes. Mes pripažįstame, kad neramumai sunaikino daugybės žmonių būstus, atėmė jų pragyvenimo šaltinius, ir sutinkame, kad tai buvo klaidingi atakų taikiniai. Bet mes žinome, kad tokio tipo plėšikavimas ir destrukcija yra paskutiniai visiškai nuskurdusių ir praradusių bet kokias privilegijas žmonių veiksmai.

Politikai, žiniasklaida ir policijos vadovai dar kartą mums kartoja, kad „kriminaliniai elementai” „pasivogė” teisėtas nuoskaudas, todėl už viską atsakingi yra šie „banditai” ir „pašaliečiai”. Tačiau tuo metu, kada riaušės plinta per visą sostinę ir šalį, lieka vis mažiau ir mažiau būdų likti „pašaliečiu”. Jeigu ne iš mūsų, tuomet iš kurios visuomenės kilo šitie riaušininkai?

Žiniasklaida nori paneigti faktą, kad šios riaušės yra populiarios. Bet tūkstančiai užsimaskavusių vyrų ir moterų greičiausiai negali būti „niekas”? Ar jie turi būti laikomi mažiau vertais tik dėl to, kad yra bedarbiai šalyje, kurioje nebėra darbo?

Theresa May sako mums, kad „smurto niekuomet negalima pateisinti”, tačiau policija nužudė Marką Dugganą, o mūsų valstybė bombarduoja Libiją kiekvieną naktį. Nickas Cleggas pabrėžė, kad tai „yra niekas kitas, tik grynas nusikalstamumas”, bet būtent jis rinkimų kampanijos metu nuspėjo kilsiant šiuos neramumus, kuomet pasisakė prieš vyriausybės pradėtą diržų veržimosi politiką. Borisas Johnsonas, žinoma, irgi informuoja visuomenę, kad vieninteliai žmonės, kuriuos reikia kaltinti dėl riaušių, yra patys riaušininkai.

Mes tikime, kad valstybės smurto monopolis gali lengvai sunaikinti bendruomenes. Mes tikime, kad nusikalstamumas nėra geras testas, kuriuo būtų galima nustatyti, ar veiksmai yra teisingi. Dėl riaušių mes kaltiname tik struktūrinę nelygybę, kuri mūsų šalyje yra įgimta, ir nesibaigiančią dirbančiųjų klasės materialinių išteklių vagystę. Paprastai tariant, daugybė žmonių šiandien gyvena baisiame skurde, patiria marginalizaciją ir rasizmą, kuris vykdomas valstybės rankomis. Jie tai vadina „diržų veržimosi programa”. Mes arsakome: „Ką pasėsit – tą ir pjausit”.

Bendruomenės buvo padalintos į „geras” ir „blogas”, gerųjų bendruomenių lyderiai buvo įkyriai rodomi televizijos ekranuose, lyg visos šios bendruomenės nebūtų suvienytos priespaudos ir skurdo. Mes raginame nepalikti be dėmesio nė vienos iš šių bendruomenių. Darbo partija akivaizdžiai prarado bet kokias pretenzijas atstovauti dirbančiųjų klasę, kurią matome gatvėse. Parlamento nariai Diane Abbot ir Davidas Lammy pasmerkė neramumus ir pareiškė keistą nuomonę, kad su riaušėmis susiję žmonės nėra „bendruomenę reprezentuojantys žmonės”. Bet ši nuomonė akivaizdžiai klaidinga, nes mes matėme, kaip visas Haknio komunalinių namų rajonas susirinko kartu, kad sunaikintų stebėjimo kameras ir atakuotų policiją, kuri nuolat terorizuoja nuomininkus. Per pastarasias kelias dienas mes matėme atskirtąją dirbančiąją klasę gatvėse, jauną ir seną, multikultūrišką ir susivienijusią.

Kirbirkštį šiam maištui įskėlė policijos nužudytas žmogus, apie kurio nužudymą valdžia vėliau klaidingai informavo šeimą ir visuomenę. Blairas Peachas, Cynthia Jarret, Ianas Tomlinsonas, Davidas Victoras Emmanuelis („Smiley Culture“) ir tūkstančių kitų, nužudytų policijos per pastaruosius dešimtmečius. Policija žudo ir apie tai meluoja. Nė vienas tuo neabejoja, tad natūralu, kad negali tikėtis, jog ši bjauri tendencija nebaudžiamai tęsis amžinai.

Padegimai Londono gatvėse ir prarastų namų tragedijo yra skaudus kaltinimas šalies valdžiai ir visai šiandienos visuomenei. Panašūs įvykiai bus tikėtini ir toliau, nes dirbančiųjų klasė ir juodaodžių bendruomenės kenčia globalių korporacijų, diržų veržimosi politikos ir policijos priespaudą. Kuomet dirbančiųjų bendruomenė pradeda tokią kovą, negali būti jokios abejonės, su kuo privalome solidarizuotis: su VISAIS, kurie kovoja prieš policiją ir valdžią.

Iš http://anticutsspace.wordpress.com vertė V. J.

2011 08 13

{youtube}HnaKSQeVJC0{/youtube}