„Nihilistiški ir žvėriški paaugliai“ – taip juos apibūdino „Daily Mail“: išprotėjęs įvairių socialinių sluoksnių jaunimas, beprasmiškai lakstantis gatvėmis ir desperatiškai mėtantis plytas, akmenis ir butelius į policiją, plėšiantis ir padeginėjantis parduotuves, tampantis valdžią už nosies žaidime „pagauk, jei gali“, tvytindamas apie savo maršrutus nuo vieno strateginio taikinio prie kito.
Žodis „žvėriškas“ man tuoj pat sukėlė atitinkamą asociaciją. Tai man priminė, kad Paryžiaus komunarai 1871 m. buvo vaizduojami kaip laukiniai žvėrys, nusipelnę mirties vardan šventosios privačios nuosavybės, moralės, religijos ir šeimos. Bet tada prieš akis iškilo ir antroji asociacija: Tony Blairo atakos prieš „žvėrišką žiniasklaidą“, kuri ilgą laiką patogiai prasėdėjo Ruperto Murdocho kairiojoje kišenėje, kol iš dešiniosios kišenės Murdochas ištraukė Davidą Cameroną.
Be jokios abejonės, bus daug įprastinių debatų tarp tų, kurie norės įvertinti riaušes. Vienai pusei tai bus eilinis gryno, nepažaboto ir neatleistino kriminalo atvejis. Kiti nekantriai kontekstualizuos įvykius: blogas policijos darbas, nesibaigiantis rasizmas ir nepateisinamas jaunimo bei mažumų persekiojimas, masinis nedarbas, didėjantis socialinis nepriteklius, kvaila diržų veržimo politika, kuri susijusi ne su ekonomika, o su asmeniniu turto ir galios kaupimu. Kai kurie galbūt net pasmerks susvetimėjimo efektą ir kasdienio gyvenimo beprasmybę, kurioje yra sukaupta, tačiau netolygiai paskirstyta tiek daug potencialo žmonėms atsiskleisti.
Geriausiu atveju, atsiras komisijos ir ataskaitos, kurios dar kartą atkartos tą patį, kas buvo pasakyta apie Brikstono ir Toksteto riaušes M. Thatcher valdymo metais. Sakau „geriausiu atveju“, nes žvėriški dabartinio premjero instinktai geriau tinka įsigyti kuo daugiau vandens patrankų, suburti kuo daugiau ašarinių dujų brigadų ir iššaudyti kuo daugiau guminių kulkų, tuo pat metu pamokslaujant apie moralės praradimą, pilietiškumo nuosmukį bei liūdną šeimos vertybių ir disciplinos stoką tarp pasiklydusio jaunimo.
Tačiau problema ta, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje pats kapitalizmas tapo siautulingai žvėriškas. Žvėriški politikai sukčiauja apie savo išlaidas, žvėriški bankininkai ištuština visuomenės piniginę, žvėriški įmonių vadovai, rizikingų finansinių investicijų valdytojai ir privataus kapitalo genijai plėšia pasaulį, žvėriškos telefono ir kreditinių kortelių kompanijos įveda mistinius mokesčius kiekvieno sąskaitoms, žvėriški parduotuvių savininkai patys sukelia kainas, o žvėriški gatvinio sukčiavimo metodai persismelkę iki pat korporacinio ir politinio pasaulio aukštumų.
Masinio skurdo ir grobuoniškų metodų politinė ekonomija tapo naująja norma, primenančia apiplėšimą vidury baltos dienos, ypač tų, kurie vargsta ir yra socialiai pažeidžiami, nerafinuoti ir teisiškai neapsaugoti. Ar dar kas nors tiki tuo, kad įmanoma surasti sąžiningą kapitalistą, sąžiningą politiką, sąžiningą parduotuvės savininką at sąžiningą policijos komisarą? Taip, kai kas tuo vis dar tiki. Tačiau tokių yra mažuma, o visi likusieji juos laiko kvailiais. Tapk protingu. Susišluok lengvus pelnus. Sukčiauk ir vok! Šansai, kad tave pagaus, visai nedideli. Šiaip ar taip, yra daugybė būsų, kaip apsaugoti asmeninį turtą nuo korporacinių piktadarysčių kaštų.
Tai, ką pasakiau, gali šokiruoti. Dauguma mūsų to nemato, nes mes tiesiog nenorime to matyti. To neišdrįs pasakyti joks politikas, o jei išdrįs – žiniasklaida paviešins jo mintis vien tik tam, kad jį paniekintų. Tačiau spėju, kad tai, ką turiu omenyje, tiksliai žino kiekvienas gatvės riaušininkas. Jie tiesiog daro tai, ką daro visi kiti, tik kiek kitokiu būdu – labiau atvirai ir matomai, tiesiog gatvėje. Tečerizmas išlaisvino žvėriškus kapitalizmo instinktus (kukliai pavadintus verslininko „žvėries dvasia“), ir nuo to laiko jų niekas nesugebėjo pristabdyti. „Pjauk ir degink“ – toks yra šiandieninis valdančiosios klasės devizas.
Tai yra naujoji realybė, kurioje mes gyvename. Būtent į šį faktą turėtų atkreipti dėmesį didžioji tyrimų komisija. Atsakomybę turėtų prisiimti visi, o ne tik riaušininkai. Žvėriškasis kapitalizmas turėtų būti paduotas į teismą už nusikaltimus prieš žmoniją ir prieš gamtą.
Gaila, kad riaušininkai to negali nei pamatyti, nei pareikalauti. Viskas suorganizuota taip, kad ir mes nesugebėtume to pamatyti ir pareikalauti. Politinė galia todėl ir yra apsigobusi viršesnės moralės ir salsvo proto rūbu, kad niekas negalėtų pamatyti jos – nuogai korumpuotos ir kvailai iracionalios.
Tačiau pasaulyje yra ir vilties spindulių. „Indignados“ judėjimas Ispanijoje ir Graikijoje, revoliuciniai impulsai Pietų Amerikoje, žemdirbių judėjimai Azijoje – visi praregi per didžiulės aferos šydą, kurį sukūrė grobuoniškas ir žvėriškas globalus kapitalizmas. Ko prireiks, kad ir mes, visi likusieji, praregėtume ir imtume veikti? Kaip galima pradėti viską iš naujo? Kokia kryptimi turėtume judėti? Paprastų atsakymų nėra. Nors vieną dalyką žinome tikrai: mes galima sulaukti teisingų atsakymų tik užduodami teisingus klausimus.
___________
Davidas Harvey yra Niujorko universiteto profesorius. Jo naujausioji knyga pavadinta „The Enigma of Capital and the Crises of Capitalism“. Su profesoriumi galima susisiekti per jo internetinį puslapį http://davidharvey.org.
Iš Counterpunch.org vertė Nindzė
2011 08 16
