Esame individualistai. Tokia jau mūsų prigimtis. Ir nors homo sapiens išgyveno ir išsivystė iki dabartinio lygio gyvendamas bandoje, vis tiek asmeniniai interesai dažniausia nustelbia kitų „bendrabandiečių“ interesus. Visa civilizuotos žmonijos istorija – tai bandymai sureguliuoti santykius žmonių bandoje taip, kad individas veiktų bandos interesais. Ar visos bandos? Tikrai ne. Bendri bandos interesai dažnai seka po individualių bandos vedlių interesų.
Pasižiūrėkite, kaip vystosi santykiai kitų primatų bendruomenėse. Dominuojančiam individui paklūstama, jam suteikiamos privilegijos, o patys ištikimiausi jam patarnauja. Tačiau kiekvienas bandos narys, pasitaikius progai, ir pats mielai užimtų vado vietą. Tiesa, labai nedaug primatų ryžtasi sąmoningai pašalinti savo lyderį. Be žmonių tai daro, berods, tik babuinai, ir tai tik kovodami vienas prieš vieną. Taip individo vietą bandoje nulemia asmeninės individo savybės ir gebėjimai.
Modernioji žmonių banda, pasiekusi valstybės vystymosi formą, jau seniai paremta šiek tiek kitokiais principais. Kolektyvinis veiksmas pakeičia asmeninę iniciatyvą. Mažą to, asmeninė iniciatyva, net ir pati tinkamiausia bandai, nebus suprasta ir priimta likusių bandos narių, jei už jos nėra deklaruoto grupinio intereso.
Paradoksalu, bet žmonija, jau peržengusi „vieno vado“ visuomenės sandarą, puikiai priėmė tokią pat neperspektyvią sandaros formą kaip vadinamoji atstovaujamoji demokratija. Be abejo, kuomet žlugo monarchijos, parlamentarizmas tapo puikiu atradimu. Tačiau galutinis atstovaujamosios demokratijos rezultatas – tai kolektyvinio depersonalizuoto „vado“ atsiradimas. Kelių kolektyvinių vadų tarpusavio konkurencija ir yra šiuolaikinės parlamentinės vakarietiškos demokratijos esmė.
Verta prisiminti, kodėl Vakarų pasaulyje žlugo absoliutinės monarchijos. Naujai iškilęs ekonominis elitas turėjo mažiau teisių nei jų pačių išlaikomas ir paveldėjimo teisę bei privilegijas gaunantis tuometinis politinis elitas (monarchas ir kilmingųjų luomas). Taip prasidėjo buržuazinės revoliucijos. Archajišką supratimą apie valdžią kaip apie aukštesnių jėgų žemėn paskirtą substanciją pakeitė supratimas, kad valdžia – tai ekonominė kategorija. Žvelgiant iš visuomeninės gamybos efektyvumo pusės, toks požiūris nėra klaidingas, tačiau visuomenei keičiantis ir ėmus braškėti buržuazinių revoliucijų sukurtam kapitalizmui, reikia kalbėti apie naują visuomenės sandarą ir naujas jos savireguliacijos formas.
Kai kas vis dar bando apeliuoti į tai, kad tiesiog trūksta sąžiningų, dorų, nesavanaudiškų ir išmintingų vadovų, aplink kurios būtų susibūrusi tokia pat partija. O juk tai tiesiog naujas seno mito apie „gerą carą“ variantas. Sukurk bet kokiam individui sąlygas, kad jis galėtų patenkinti daugiau asmeninių norų nei jis tenkindavo iki šiol, ir jis greičiausiai tai darys. Ir nėra kito veiksnio, nei rizika prarasti privilegijas, kuris galėtų apsaugoti nuo destruktyvaus vieno ar kito individo ar sutartinai veikiančios grupės įsigalėjimo.
Atstovaujamoji (parlamentinė) demokratija šio veiksnio neužtikrina. Ir neužtikrins, nes „kolektyviniai vadai“ iš esmės atkartoja absoliutinių monarchijų valdymo įrankius. Jus gali klaidinti, kad vietoje vieno monarcho šiandien yra keli lyderiai, aplink kurios sukasi partinis aktyvas ir kažkiek statistikai reikalingų narių. Bet prisiminkite istoriją – monarchas, nors ir pats nuožmiausias, nevaldė vienas. Jis irgi turėjo savo „partiją“, sudarytą iš privilegijuoto luomo atstovų. Jei monarchijos nebūtų pasikeitusios ir įtraukusios į privilegijuotųjų luomą daugiau naujojo ekonominio elito atstovų, mes greičiausiai ir šiandien gyventume valdomi Rusijos caro, Lenkijos karaliaus ar dar kokio monarcho.
Tariamas paprastumas prisidėti prie šalies valdymo įstojant į politinę partiją – gryniausia iliuzija. Partijos narys privalo pirmiausia išmokti tinkamai naudotis vidinės konkurencijos įrankiais, nes kitaip jis neiškils pakankamai aukštai, kad galėtų tiesiogiai kreiptis į visos šalies piliečius. O juk uždarose grupėse atsiranda ir savų elgesio taisyklių, ir interesų susikirtimų. Tai, ką pilietis mato partinių sąrašų pavidalų, yra ne objektyviais kriterijais remiantis išreitinguotas partijos kandidatų sąrašas, o tik keliems lyderiams (dažnai tik vienam lyderiui) tinkamiausias personalijų sąrašas, suklijuotas remiantis griežta vidine partijos tvarka. Tiesioginė idėjų kova neįmanoma esant įteisintiems grupiniams interesams.
Priminsiu – politinių partijų narių ir joms artimų piliečių yra absoliuti mažuma, tačiau partijas ir toliau išlaiko visi piliečiai. Būtent partijoms atiduota teisė formuoti pusę nacionalinio parlamento. O juk padėtis keičiasi. Visai neseniai Ispanijoje vyko galingi protestai, reikalaujantys užbaigti partinio valdymo epochą. Nors ir sąmoningai ignoruojami korporacinės žiniasklaidos, jie neliko nepastebėti ir sulaukė atgarsio kitose Vakarų Europos šalyse. Tai dėsninga, nes bendras visuomenės išprusimo lygis kyla, ir piliečiai jau nebenori būti tik statistiniais vienetais.
Visiškai dėsninga ir tai, kad Rytų Europa šiame procese dalyvavo itin vangiai. Buvę autoritariniai šių šalių režimai išauklėjo piliečius taip, kad bet kokia visuomeninė veikla, dalyvavimas proteste ar tiesiog savo nuomonės išsakymas yra suvokiamas kaip rizikingas veiksmas. Ant šios dirvos dabartinės šių šalių valdančiosios grupuotės išsiaugino paklusnumą sau. Tai, kas įvyko paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, buvo tik politinės diktatūros pakeitimas kapitalo diktatūra.
„Kolektyvinis vadas“ ir toliau išlieka geidžiamiausia valdymo forma Rytų Europos šalyse. Artėja Seimo rinkimai. Kai kurie „kolektyviniai vadai“ neoficialiai jau paskyrė savo favoritus busimais kandidatais į nacionalinį parlamentą. Nors piliečiai ir negali įtakoti pusės parlamento, vis dėlto yra šansas pakeisti padėtį teigiama linkme. Esu tikras, kad neprivilegijuotų partijų (t.y. negaunančių dosnaus valstybės, t.y. mūsų visų finansavimo) tarpe ankščiau ar vėliau iškils idėja išlaisvinti nuo siaurų grupių diktato. Ką jau kalbėti apie pilietinius aktyvistus, kurių daugelis struktūros iš savo patirties žino, kas yra partinės struktūros ir puikiai suvokia kuo greitesnio partinio koloso demontavimo būtinybę.
2011 09 05
