Gamta galima smogti naudojant ją ne tik kaip valdomą stichiją, bet ir kaip retorinį ginklą. Tuo nesunkiai galėjome įsitikinti, stebėdami jau metų metus nenuilstančias politikų diskusijas prieštaringais šeimos, žmogaus teisių, lygybės ir kitais klausimais. Išties, nuoroda į gamtą ir natūralumą – nesunkiai panaudojamas argumentas retorinėje kovoje: taip yra, taip gamtos sutverta, ir nieko nepakeisi. Tačiau ką tuo bandoma įrodyti?

     Štai tinklalapio atviri.lt angliškoje versijoje teko aptikti Seimo narių pasisakymus apie griežtą Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų pasmerkimą homoseksualams, kuriame buvo vienareikšmiškai paskelbta, jog homoseksualumas esąs iškrypimas. Seimo narių buvo paklausta, ką jie apie tai mano (http://www.atviri.lt/index.php/lithuanian_mps_about_homosexuality/1673), ir daugumoje atsakymų pasikartojo toks pats motyvas: sutinku su šia pozicija, nes homoseksualumas esąs „nenatūralus“, „prieštarauja gamtos dėsniams“, „yra liga“, „psichinis sutrikimas“ ir pan. Kai kurie savo nuomonę bandė pagrįsti ir specialisto autoritetu: „sakau kaip gydytojas“. Manau, tai akivaizdus pavyzdys, kai daroma nuoroda į „gamtiškumą“, kada reikia padaryti politinį sprendimą. Sprendimas išties yra politinis, o politiškumas reiškia, kad visuomenė dėl jo turi tartis, spręsti ir diskutuoti. Tačiau nuoroda į gamtą puikiai veikia kaip būdas depolitizuoti sprendimą – taip gamtos nulemta, nieko pakeisti negalima. Gamta sukūrė besidauginančius žmonės, ir dauginimasis yra jūsų balsavimo biuletenis, nesidauginantieji – štiš!

     Kitas atvejis pastarosiomis dienomis dar karštesnis. Seimo politikams palaiminus nejautrų ir vaikus pagal jų atsiradimo „teisėtumą“ rūšiuojantį įstatymo projektą – Šeimos politikos koncepciją – prieštaringai vertinamam planui teisinti jo sumanytojai gausiai minėjo gamtą ar Dievą. Delfi cituoja Ireną Degutienę: „ne mes turime spręsti, kas yra šeima, o vaikai jau seniai nusprendė. Kas nuo Dievo duota, taip ir turi būti, o žmonės pradėjo madų vaikytis, visuomenėje prasidėjo kažkokios keistos diskusijos“. Buvo netgi elegantiškai išspręstas ankstesnis nelogiškumas, kai, viena vertus, šeima vadinama natūralia (lietuviškai tariant, gamtiška) sąjunga (kas reikštų, jog ji turėtų įvykti savaime), kita vertus, kalbama, kad valstybė turi ją remti ir skatinti (iš ko išplaukia, kad šeima yra valstybės ir politinių sprendimų konstruojama). Dabar pasinaudota aplinkosaugos metafora: kaip ir miškai, bebrai ar kiti gamtos objektai, šeima esą egzistuoja natūraliai (ji pati yra gamtos dalis), bet dėl beatodairiškos modernybės pradėjo nykti. Gelbėjimo planas – Raudonosios knygos strategija, kurioje valstybė pinigais motyvuos išlaikyti nykstantį gamtos objektą.

     Bruno Latouras rašė, kad radikalus gamtos, už kurią kalba mokslininkai, ir visuomenės, už kurią kalba renkami politikai, atskyrimas yra Europos modernybės pamatas. Modernybės bėdos kyla iš to, kad nepripažįstamas įvairiausių mišinių ir hibridų egzistavimas. Atskyrimas kuria įtampą, dėl kurios hibridų tik daugėja, ir norint išspręsti modernybės krizę, hibridus reikia pripažinti. Visgi sunku įsivaizduoti, ką žymus teoretikas pasakytų apie dabartinį hibridą Lietuvos politikoje. Gamtos balsu save pasiskelbė politikai, kurie tuo pat metu apeliuoja į savo kaip „gamtininkų“ autoritetą: Delfi apie šeimos politiką kalbintas Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkas Algimantas Ramonas šneka „kaip aplinkosaugininkas“, ne vienas Atviri.lt apklaustas seimūnas apie homoseksualumą porina „kaip gydytojas“. Gamtininko žinojimas ir politiko mandatas – sprogstamasis mišinys, leidžiantis kalbėtojams teigti, jog jų mokslinės žinios diktuoja geriausią atsakymą visuomenei valdyti. Ir nors gamtos ir visuomenės atskyrimas yra dirbtinis, ne kitoks yra ir socialinių reiškinių perkėlimas į gamtos sritį, paliekant ją formuoti patiems pasiskelbusiems politikams-mokslininkams.

     Dar daugiau: ką tiesų reiškia gamta ir gamtiškumas žmonių tarpusavio santykiuose? Moksliniuose, o dar labiau – pseudomoksliniuose ir mokslo populiarinimo straipsniuose populiariuose žurnaluose nesutariama, ar monogamija yra „natūralus“, ar socialinis-sutartinis reiškinys. Žurnaluose vyrams dažnai cituojami mokslininkai, kurie skelbia, kad „pagal gamtą“ meilė netrunka ilgiau nei trejus metus ir kad gamta šaukia savo genus paskleisti kuo plačiau. „Negamtiškai“ (antgamtiškai?) elgiasi ir sutuoktiniai, liekantys kartu nepaisant vieno iš jų nevaisingumo ir pasiryžtantys šeimoje auginti svetimą vaiką. Labai „negamtiškas“ ir sprendimas tėvų, atsisakančių patogumų ir aukojančių savo gyvenimus, auginant neįgalius vaikus. Ne gamta šaukia ištikimai laukti mylimojo ar mylimosios, kol sugrįš iš kariuomenės, stažuotės užsienyje ar uždarbiavimo Airijoje. Celibatas irgi prieštarauja „gamtos dėsniams“, kaip ir skaistybė iki vestuvių. Užtat pagal „gamtos dėsnius“, kaip juos aiškintų mokslo populiarinimo straipsniai, elgiasi tikrai į Šeimos politiką neįtelpantys ankstyvą seksualinę patirtį žvejojantys paaugliai ar amžiaus vidurio krizės kamuojami penkiasdešimtmečiai, paliekantys ištikimai šeimos židinį kurstančias žmonas (kurioms dabar valstybė nė nebeketina padėti) ir nusekantys paskui dvidešimtmetes. Ar į tokią gamtą sugrįžti kviečia politikai?

     Visas šeimos grožis ir slypi tame, kad ji yra kur kas daugiau nei gamtos padiktuotas kontraktas giminei pratęsti, kaip kad įsivaizduoja, deja, mūsų politikai, virkaujantys, jog dvidešimtmečiai nesituokia ir negimdo tautos. Ir tas grožis skleidžiasi tada, kai ją kuria žmonės, tikintys jos idėja ir turintys tam pašaukimą, o ne verčiami įstatymo ar besinaudodami jo teikiamomis galimybėmis lengvatoms gauti. Įsitikinę šeimos panašumu į nykstantį bebrą, seimūnai kuria jos iškamšą: iš socialinės kartu gyventi pasiryžusių žmonių sąjungos daromas giminės (ar tautos, kuri suvokiama kaip išplėstinė giminė) reprodukcijos fabrikas. Žmonoms bus mokama už tai, kad pakenčia smurtaujančius ir neištikimus vyrus, kad tik ta iškamša nesubyrėtų. Ir visai nesusimąstoma, kad iškamšoje nebėra gyvybės. Iš tos baimės pripažinti, kad visuomenė kinta, ir keičiasi istoriškai susiformavę bendro gyvenimo organizavimo būdai, puolama neigti socialinę ir sutartinę šeimos būtį.

     Galiausiai nelieka nei kūrybiškai kuriamo socialinio audinio, nei tos didžiai garbstomos gamtos. Pagaliau argi ne didžiausias prieštaravimas gamtai yra tas žmonijos išmislas, kad sprendimą, kaip asmeniui gyventi savo intymų gyvenimą, galima deleguoti saujelei akmeniniuose rūmuose posėdžiaujančių politikų?

     2008 gegužės 5 d.
     www.nk95.org