Lygiai prieš keturiasdešimt metų, kai sovietinio lagerio šalys, o tarp jų – ir Lietuva, baikščiai stebėjo Prahos įvykius, viso Vakarų pasaulio dėmesio centru tapo sukilusi Prancūzija. Darbininkai užiminėjo fabrikus, studentai – universitetus. Paskatinti aktyvių kairiųjų ir anarchistų grupių, iš kurių žymiausi – situacionistai, jie protestavo prieš stagnuojantį, konservatyvų de Gaulle režimą, spektaklio visuomenę, reikalavo nebe buržuazinių reformų, o realių pokyčių visame visuomenės gyvenime.Iš tų laikų mus pasiekė radikalios Strasbūro universiteto studentų organizacijos UNEF brošiūra “Apie studento gyvenimo skurdą”. Neįtikėtina, bet ji nepaprastai aktuali ir šiandien Lietuvoje, kur visą sistemą apėmusi krizė įsuka į savo sūkurius patį jautriausią visuomenės sluoksnį – studentiją.
Pirmiausia į akis universitete krenta studentų pasyvumas, kuris per nepriklausomybės metus pasiekė neribotus mastus. Studentai didžiuojasi iš viršaus nuleista universiteto autonomija, bet dažnai net nebando kvestionuoti milžiniško ir žiauraus biurokratinio aparato universitete. Daugelis iš mūsų šmaikštauja, kad kokį nors valdžiai pasirašyti nuneštą prašymą atgauti įmanoma tik per kelias savaites. Kai kas sako, kad tai – sovietinė atgyvena. Man atrodo, kad taipir turi veikti biurokratinės valstybės mechanizmas, kurio tikslas – slopinti iniciatyvą ir, disciplinuojant studentus, juos “pratinti” prie normalaus suaugusių žmonių gyvenimo.
Bet to dar negana. Visą savo veiklą laisvi studentai patiki savoms biurokratinėms institucijoms – studentų atstovybėms, kurios tapo hierarchinės universiteto valdžios sraigteliais. Šios institucijos ne tik neskatina studentų aktyvumo, bet pasiunčia toliau begaliniais kafkiškais koridoriais. Todėl tikslingiausia būtų paleisti visų fakultetų studentų atstovybes, neturinčias nieko bendro su studentų gyvenimu ir savivalda, o vietoj jų įkurti laikinasias studentų tarybas, kuriose vyrautų ne žalinga biurokratinė hierarchija, o visiška studentų savivalda.
Kartu su studentų savivalda reikia įsteigti ir dėstytojų tarybas, kurios tiesiogiai bendrautų su studentų tarybomis universitetų asamblėjose, užtikrinčiose bendruomeniškus,o ne feodalinius studentų ir dėstytojų ryšius. Universitetų asamblėjos 1968 m. Paryžiaus universitetų pavyzdžiu sudarinėtų studijų programas, patrauklias kiekvienam dėstytojui ir studentui. Šios institucijos taptų tiesioginės demokratijos pavyzdžiu ir varikliu susvetimėjusiose mūsų visuomenėje, ugdytų studentų laisvę, solidarumą, tarpusavio pagalbą ir atsakomybę.
Švietimo ir mokslo ministerijos direktyvų, kurias viename savo laiške yra priminęs filosofas Vytautas Radžvilas, dėka Lietuvos studentai buvo priverstinai depolitizuoti. Universitete neveikia aktyvūs maištingi judėjimai, o jei ir veikia, tai tik tie, kurie siekia galutinio švietimo sistemos pajungimo sistemai.
Ne vienas mūsų gyvenimo analitikas stebėjosi, kad priešingai maištingiems Vakarų universitetams, socialinių ir humanitarinių mokslų diskursą mūsų aukštosiose mokyklose visiškai uzurpavo dešinieji. Jie varo savo konservatyvią propagandą, siekia universitetą pasmerkti idėjinei stagnacijai ir padaryti propagandistų gamybos instrumentu.
Šiandieninė „spektaklio visuomenė” įtraukė studentus į komercinių pramogų liūną, šauniausiu studentu šiandien tampa daugiausiai prabangiuose klubuose besilankantis studentas. Sąmoningai atskirti nuo pasaulio ir įkalinti savose disciplinarinėse autonomijose, jaunuoliai dažnai iš viso nesusigaudo, kas vyksta jų „išmokyklinimo” (taip, nes išsilavinimas – tai ne sraigtelių, o savo vertę jaučiančių ir pasaulį keisti galinčių žmonių ruošimas) įstaigoje, šalyje ir pasaulyje.
Jau konservatyvus filosofas Alvydas Jokubaitis yra taikliai pavadinęs universitetą gamykla. Visų šiuolaikinių universiteto reformų tikslas yra kuo labiau įtraukti aukštąjį mokslą į valstybinio kapitalizmo sistemą, padarant studentus arba valstybės tarnais, arba laisvosios rinkos vergais. Ne visus žavi į baigiamuosius egzaminus rinktis būsimųjų darbininkų ir vergų ateinantys verslininkai. Taip valstybė ir laisvoji rinka totaliai pavergia jauną žmogų, o universitetas iš žinias bei intelektą stiprinančios struktūros virsta biurokratų ir vadybininkų gamykla – intelektinės darbo jėgos fabriku.
Jau turbūt tapo banalybe skundas, kad universitetų skaičius ir juose besimokančiųjų masė yra aiškiai per didelė, todėl aukštasis mokslas toli gražu negarantuoja tinkamo išsilavinimo. Universitetai išmoko studentus tik laisvosios rinkos džiunglių disciplinos ir biurokratinio muštro, o tai visiškai sužlugdo išdidžią jauną asmenybę. Dabartiniais universitetais, kurie virto paprasčiausiais prekybos diplomais centrais, negali būti patenkintas nė vienas laisvę mylintis studentas. Todėl būtina užkirsti kelią universitetinių studijų apmokestinimui, kuris įteisina prekybą diplomais ir pažeidžia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, jog studijos turi būti vienodai prieinamos kiekvienam pagal sugebėjimus.
Matome, kad universitete yra per daug kritikuotinų dalykų, o neoliberalios reformos jų ne tik neišspręs susidariusių problemų, bet sunaikins patį universitetą. Susidariusi situacija vadintina revoliucine, studentai privalo pabusti iš sapno ir susiprasti. Susipratusius š.m. gegužės 9 d. 17.00 val. kviečiame į Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kiemą, kuriame visi kartu pastatysime simbolinę 68-ųjų atminimo barikadą ir pademonstruosime studentų protestą prieš universitetų valdžios savivalę, darbdavių spaudimą ir valstybės bejėgystę.
1968-ieji įleido naujo, gaivaus vėjo į tvankias auditorijas ir pripelijusias bibliotekas. Jie subrandino savimi pasitikinčią ir laisvę mylinčią studentų kartą, iš tos kartos atstovų minėtina visa plejada šiuolaikinių filosofų, politinių aktyvistų ir kitų garsenybių, kuriuos minėti jau banalu. Paryžiaus maištas gyvas ir šiandien, ir mes esame jo dalis. Todėl belieka sekti situacionistų pėdsakais ir prisiminti jų šūkį: “būkime realistai, reikalaukime neįmanomo!”
Bernardinai.lt
2008.05.08
