Atrodo, per kitus rinkimus išgirsime šviežią, po nosimi mums dar nekaišiotą pažadą: sustabdyti migraciją, sugrąžinti Lietuvai emigrantus. Kas turėtų šaukti garsiausiai? Pagal valdžios tandemo tradiciją toks šūkis labiau tiktų socdemų dvyniams konservatoriams, nes tie yra tikresni patriotai, o anie labiau demokratai ir amžinai saugo mus nuo draugo Landsbergio pučo.
Tokių pažadų pašvilpti išlėkusius emigrantus jau buvo skambėję iš dabartinės patriotų valdžios. Iš negrabių frazių, apvalių skaičių ir tautinių šūkių sukaltas propagandos vežimas prieš gerą pusmetį pajudėjo iš vietos ir jau atrodė, kad jis visu greičiu pasileis mums ant galvų. Bet štai vyriausia Seimo ponia įvarė deguto šauktą į strateginį patriotizmo kubilą: ji netikėtai pareiškė neturinti nė žalio supratimo, ko žmonės važiuoja iš Lietuvos. „Man tas klausimas yra tikrai nesuprantamas, aš atsakymo sau neturiu“, – prisipažino ji vienoje patriotinėje konferencijoje.
Jeigu vyriausia Seimo ponia nesupranta klausimo, kaip ji gali surasti atsakymą? Tikra velniava! Mėginkim padėti. Tegu kas nors paaiškina poniai, ko žmonės bėga iš jos taip puikiai valdomo krašto.
„Nelabai suvokiu, kaip vien tik finansiniu matu galima matuoti savo valstybės gyvenimą“, – tvirtina ji, nes šventai tiki, kad žmonės bėga tik dėl finansų. Atrodo logiškai. Jeigu poniai viskas gerai, ir jai užtenka finansų, tai kodėl turėtų trūkti kitiems? Bet klausimas gali būti sunkesnis, negu atrodo finansų turinčiai ir vienus finansus matančiai patriotizmo mokytojai. Klausimas toks: ar žmonės bėga tik dėl finansų?
Jeigu aukštoji ponia iš Seimo aukštybių nusileistų ant žemės ir išeitų į žmones, jeigu turėtų savo vaikų ar anūkų už devynių jūrų ir marių, jeigu pakalbėtų su jais telefonu ar paskaitytų, ką jie rašo internete, tai pamatytų, kad problema ne vaikų galvose ar širdyse, bet visai kitoje vietoje. Be to, problema gerokai didesnė nei 500 Lt banknotas: „Dabar man susidarė įspūdis, kad Lietuvoje likę ir nė karto neemigravę žmonės nežino, o ir nenori žinoti, kodėl tampama emigrantu. Kiekvienas emigrantas turi savo priežastis tokiam poelgiui, bet galiu drąsiai tvirtinti, kad čia ne pinigai svarbiausia“, – rašo emigrantė iš Anglijos.
Ne pinigai?.. O kas, žiūrint iš Seimo tribūnos, gali būti svarbiau už pinigus? Pasirodo, emigrantė į savo tėvynę žiūri visai ne taip, kaip gerieji tėvynės valdytojai: ne kaip į dosnią maitintoją motiną, bet kaip šykščią ir grubią pamotę: „Negaliu didžiuotis šalimi, iš kurios jaučiuosi pabėgusi, - sako ji. - Gyvendama Lietuvoje aš tikėjau, kad mano troškimas mokytis, dirbti ir tobulėti man atvers duris. Klydau. Studijavau ir norėjau dirbti, bet darbdaviai neigiamai žiūrėjo į mano norą mokytis. Tėvynėje jaučiausi nevykėlė, viskas, ką bedariau, nenešė jokių gerų rezultatų. Buvau suaugusi, bet niekaip nesugebėjau tapti savarankiška“.
Patikėkite, ponai iš Seimo aukštybių, taip sako daugelis emigrantų. Lietuvoje jie buvo nevykėliai, niekaip negalėjo atsistoti ant kojų, kiti jau beveik prarado viltį. Bet išvažiavo ten, ir iškart – visai kiti žmonės! Jie veikia, jie kuria, jie dirba, kiti jau statosi sau namus.
Jeigu valdžios patriotai gerai įsižiūrėtų į šitą „nevykėlių“ atsivertimą, jie tikriausiai suprastų dar vieną labai paslaptingą reiškinį, kuris jau kelia grėsmę visam šalies ūkiui: kodėl Lietuvoje likę žmonės masiškai virsta profesionaliais bedarbiais? Kodėl jie, gavę pirmą bedarbio pašalpą ir pirmąjį ubagų davinį atsiginti nuo bado, nebenori dirbti? Kodėl, darbo biržos nusiųsti pas darbdavį, jie paprastai prašo ne darbo, bet parašėlio, kad jam darbininko nereikia? Kur jų motyvacija dirbti, siekti, kabintis aukštyn, taupyti, kurti savo ir savo vaikų ateitį?
Nėra tokios motyvacijos! Kas kaltas dėl to: depresija, prigimtis, tradicijos, mėnulio pilnatis, žvaigždžių padėtis danguje ar pernelyg gerutė valdžia, kuri ubago daviniu ištvirkina tinginius?.. Atsakymas toks aiškus ir paprastas, kad sunku nematyti ir užsimerkus: gavęs pirmą bedarbio pašalpą, žmogus netikėtai pamato, kad jis iki tol uždirbo ne ką daugiau, negu pašalpa ir trupinių davinys. Taip, truputėlį daugiau, bet ne tiek, kad atsistotum ant kojų, kad išleistum į mokslą vaikus, kad susikurtum lengvesnį, šviesesnį gyvenimą. Tai kam vargti, kam prakaituoti, kam lenkti nugarą ir krauti turtus kitam, jeigu pačiam nieko nebus?
„Aš ir mano kumetis esame vienų metų, – pasakoja man vienas ūkininkas. – Aš varau nesustodamas, kai prispiria reikalas, dirbu iki vėlumos, o jis – kaip apatinė girnapusė, koja už kojos... Kame čia reikalas?“ Reikalas labai paprastas: ūkininkas dirba pats dėl savęs, dėl savo vaikų ir jų ateities, o kumetis uždirba tik pilvui ir čia ateities neturi. Nebent išvažiuotų tenai, į Angliją... Gal išvažiuos, jeigu dar nepalaužtas.
„Žmonės bėgo ir bėgs iš Lietuvos, nes mažai kas pasikeitė viduje, ten vis dar okupantai, tik su kitokiomis pavardėmis, – rašo vėl emigrantė, senam žodžiui suteikdama naują prasmę: Okupantas juk yra tas, kuris valdo, bet nesiklauso ir net nebando suprasti liaudies poreikių“.
Taip, Lietuva okupuota. Ne užsieniečių – ne rusų ar vokiečių, bet tų pačių brolių lietuvių, kurie lupa kailį skaudžiau nei anglai, ispanai ar airiai. Anie lupa irgi, bet ne taip, kad liktų tik kaulai.
Žinodami tai, mes jau matom, kad griūva dar vienas – nacionalizmo mitas. Kada kokie nors karbauskiai ar kiti latifundininkai gąsdina mus „svetimšalių baudžiava“, kuri prasidės tuoj pat, kai leisim parduoti žemes visokiems fricams ir džoniams, mes jau galim matyti blefą. Mes jau galim paklausti savų feodalų: ar savų baudžiava geresnė? Argi vergui lengviau, jeigu kailį jam lups ne Fricas ir Džonis, o savas lietuvis Jonas iš gretimo kaimo, gal dar ir giminaitis?..
Emigrantai mums rodo pirštu: Fricas ir Džonis ten moka kur kas daugiau, negu čia mokėdavo brolis lietuvis Jonas. Pasaulis pasidarė per mažas, kad galėtum paslėpti nacionalizmo klastą. Matyti plika akimi: broliui lietuviui kailialupiui rūpi ne mūsų likimai, bet mūsų kailiai – jis bijo, kad mūsų žemių ir kailių kaina per daug nepakiltų.
Išeitų, mums reikia tų svetimųjų, ir jie atėję mokėtų daugiau už mūsų kailius ir prakaitą? Nebeturėkim vilties! O tokių vilčių Lietuvos pradžioje buvo. Iš kito pasaulio atklydę kapitalistai mokėjo gerokai daugiau už mūsiškius. Bet neilgai. Netrukus ir svetimtaučiai pamatė: kam mokėti daugiau, jeigu galima beveik nemokėti? Kas nuo to atsitiks?
Lietuva – tai ne Didžioji Britanija ir ne Vokietija. Tuo labiau – ne Prancūzija. Nei čia profsąjungų, nei kitų įtakingų judėjimų, kurie gintų mažųjų interesus. Darbo kainą nustato tik darbdavys – kiek jis teikėsi duoti, tiek ir turės užtekti. Ak taip, dar yra darbdavių remiama Vyriausybė ir darbdavių remiamas Seimas – jie pasitaria su darbdaviais ir nustato minimalią algą, ne ką didesnę už pusbadžio davinį.
Sakote – rinka, reikia derėtis pačiam? Mėginkim! Retas kuris samdinys gali ateiti pas savo šefą ir pasakyti:
– Man per mažai!.. Arba moki daugiau, arba išeinu.
– O kur tu eisi? – paklaus darbdavys.
Ką atsakyti samdiniui? Jis turi tik tokį pasirinkimą: arba dirbti čia pusdykiai ir būti nevykėliu, arba traukti į emigraciją.
„Šiandien daugelis siūlo eiti prie valdžios institucijų su plakatais ir streikuoti prieš savo valdžią, bet emigrantai tai jau padarėm kitaip – mes pasiėmėm lagaminus ir vienas paskui kitą tyliai išvykom ieškoti vilties savo gyvenimui. Lagaminai – mūsų protesto plakatai!“ – rašo mums emigrantas.
Iš tiesų jie išvyko į kitą pasaulį, kur emigrantai jau turi išsikovoję šiokias tokias teises. Ten, o ne čia samdiniai iškovojo penkių dienų darbo savaitę, atostogas, pensijas, teisę burtis, streikuoti ir kai kurias kitas privilegijas. Ten darbdavys paprasčiausiai negali savo žmonių laikyti nevykėliais – jie turi tam tikrą balsą ir gali būriu derėtis dėl kainos.
O čia? Kodėl čia rinkos dėsniai darbo kainos neveikia? Kodėl ją pagal savo malonę nustato tik darbdaviai, kaip sakė ta emigrantė – savi okupantai? Kodėl tiems okupantams niekas nieko nedaro? Kalčiausia, matyt, inercija. Žmonės dar žiūri į geradarę valdžią ir laukia, kada ji įves tvarką. Jeigu ne dabar, tai gal po kitų rinkimų? Juk anais prakeiktais laikais jie matė kur kas socialesnę valstybės politiką. Valstybė žiūrėjo, kad vergas neliktų be nieko, o sukčius neužvaldytų svetimo. Jeigu kas – pasiskųsdavai Maskvai... Dabar jie tiki, kad tai – ta pati valstybė, tik truputį kitoks pavadinimas ir atsirado rinkimai. Kiti ir į darbdavius žiūri taip, kaip tada į savo direktorius, nors tie iš tiesų nebuvo jokie darbdaviai, bet tokie pat samdomi žmonės.
Sunku patikėti, bet viskas dabar kitaip. Darbdaviai – jau ne direktoriai, jie – padėties šeimininkai. Geroji valdžia jų netvarkys, nes tai – darbdavių pastatyta valdžia. Brangioji valstybė, dėl kurios visi taip kovojom ir verkėm, irgi yra ne visų. Ji – tik pačių stipriausių! Ji – oligarchų, kurie diktuoja įstatymus, ji – stambiausių monopolių, kurie naktimis pakeičia kainas ir mokesčius. Kaip sakė ta emigrantė, valstybė yra okupuota. Anksčiau lietuviai bėgo nuo rusų ir vokiečių, dabar – nuo savų okupantų. Tautybė neteko reikšmės.
Kas įveiks okupaciją, tie sustabdys migraciją. Kas tai padarys? Aukštoji Seimo ponia, kuri nesupranta klausimo, pinigų pilni valdžios kubilai, kuriems gera ir taip? O gal jų tandemo draugai socdemai, kurie kartais sėda prie vairo, bet mina tą patį dviratį ir minta iš to paties oligarchijos lovio?..
Pagalvokite patys: kam jiems stabdyti migraciją, kam kviesti emigrantus ant savo galvos? Kur jie dėtų tą milijoninę minią sugrįžusių, ką jiems pasiūlytų? Padirbti dykai dėl Lietuvos, pabūti nevykėliais iš patriotizmo? Kas suvaldytų tą būrį drąsiausių žmonių, mačiusių kitą pasaulį ir kitą gyvenimą? Ar nenuverstų įsiutę jie Seimo, neišridentų iš Vyriausybės patriotizmo pilnų kubilų?
Ne, okupantai nė už ką valstybės neatiduos. Nebent atsikovotų žmonės, vieną rytą pabudę laisvais piliečiais. Pradžiai – bent dalį. Bet pirma jie turi įveikti „savo“ gerosios tėvynės ir „mūsų visų“ valstybės mitą. Tėvynė – tai ne motulė geroji. Ji žiauri, nes valstybė ne mūsų visų – nesvarbu, kad visi mokame mokesčius. Seimas – tik interesų sankryža. Kol nėra ten mūsų atstovų, kol neturime savo (neoligarchinių) partijų, savo tikrų profsąjungų, tol negalime laukti, kad geroji valdžia prabiltų mūsų balsu. Kurių galų oligarchų atstovai imtų reikšti mūsų interesus?
Atrodo, mus dar tebelaiko nevykėliais. Mes dar vis neturime kainos.
2011 11 04
