Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos teisėsaugą sukrėtė keli dideli skandalai. Vienas – nauja detalė šalies viršūnes jau senai skaldančioje Kedžio byloje. Pasirodo, aukšti kriminalinės policijos pareigūnai Kedžio aplinkoje turėjo slaptą informatorių ir šią aplinkybę nuslėpė nuo bylą tyrusių prokurorų.
Kriminalinė byla iš tikro skandalinga – su keliais nužudymais ir keliais mirtinais „nelaimingais atsitikimais“. Abiejose bylos pusėse stovi aukšti teisėtvarkos veikėjai – teisėjai, o tarp vienos ir kitos pusės užtarėjų matome politinį elitą, net šalies prezidentę.
Dabar ši byla pasipildė dar keliomis šalies „aukštuomenę“ draskančiomis aplinkybėmis. Įtarimai dėl pareigų neatlikimo ir dokumentų klastojimo pareikšti aukštiems policijos pareigūnams, turintiems užtikrinti visuomenės saugumą. Idomu, kad kai kurie jų virto įtariamaisiais, o kai kurie – specialiaisiais liudininkais. Viena nuo pat pradžios toje byloje šmėžuojanti iš prezidentės malonės vis dar teisėja netgi buvo apklausta.
Skandalas įsibėgėja, bet nepanašu, kad po šios bylos teisėtvarkos viršūnės taps bent kiek švaresnės. Skandalas darosi vis labiau panašus ne į bandymą apsivalyti, o į aštrėjančią klanų tarpusavio kovą.
Klanai labai jau nuasmenintas dalykas, todėl skandalo aprašyme pasistengiau apseiti be pavardžių. Jos, tiesą sakant, galėtų būti bet kurios, nes atspindi ne konkrečių žmonių nusikaltimus, o teisėtvarkos viršūnių papročius.
Kitas skandalas, mano nuomone, yra nė kiek ne menkesnis, nors liečia yik teisėtvarkos eilinius. Lapkričio 11 d. pirtyje kažką švęsdami susimušė Viešojo saugumo tarnybos (VST) Vilniaus padalinio pareigūnai. Tie patys, kurie prieš kelis metus prie seimo, anot teisėtvarkos, „tramdė riaušininkus“, o mano nuomone – tiesiog brutaliai užpuolė protestuoti susirinkusius ar šiaip pažiopsoti ar pro šalį ėjusius žmones.
Robokopų muštynių būta nemenkų. Anot spaudos, nukentėjo apie 10 žmonių – sumuštos galvos, keliai, rankos, vienam sulaužytas šonkaulis. Visi muštynių dalyviai – iki 30 metų.
Ką jie šventė – neaišku. Sako, kad ne atsitiktinai sutapusią tarybinės milicijos dieną. Istorija išėjo labai pamokoma. Šventės įkarštyje būrys robokopų sumušė vieną saviškį, šis pasikvietė pastiprinimą. Sulėkė daug „tvarkos sergėtojų”. Buvo ne tarnybos metas, tad vietoje specialių priemonių griebėsi beisbolo lazdų. Prieš kiek laiko protestuotojus šunimis pjudyti grasinusiam generolui Sergėjui Madalovui turėtų grėsti nemenki nemalonumai, juk pavaldiniai taip negražiai pavedė...
Šios muštynės iš šalies atrodo kaip eilinis kriminalinių struktūrų santykių aiškinimasis. Atvirai sakant, nematau didelio skirtumo tarp organizuotų gaujų ir policijos. Policininkai tik labiau tiki savo nebaudžiamumu ir todėl dar įžūlesni bei pavojingesni. Tą atspindi ir ministro požiūris, išdėstytas BNS pranešime. Ministras pripažįsta: „Buvo susimušta, nes pareigūnai dirba tokį darbą, kad jie privalo būti fiziškai gerai parengti, ir jie yra fiziškai gerai parengti, tačiau ne visuomet jų moralinės normos atitinka reikalavimus statutiniams pareigūnams“. Toks, anot ministro, šalutinis gero fizinio pasirengimo efektas.
Muštynės ministrui atrodo visai nesvarbus dalykas. Argi kitaip imtusi teigti „Šiuo metu yra ikiteisminis tyrimas, berods pirmajame policijos komisariate, tačiau, mano žiniomis, visi pareigūnai tarpusavyje yra susitaikę ir nori atsiimti savo pareiškimus“. Pas mus įprasta priversti auką atsiimti pareiškimą, tada nusikaltimo nelieka. Kaip baigsis šio incidento tyrimas, prognozuoti nesunku. Lapkričio 14 d. ministro nuomonė buvo vienareikšmiška: „S. Madalovas šiandien buvo atvykęs į Vilnių aiškintis detaliai visų aplinkybių, ir atleisti jie bus ar ne, priklausys nuo jo sprendimo“.
Taigi tokie Lietuvos respublikos elito ir jo tarnų papročiai. Ką jie rodo? Panašu į revoliucinę situaciją, kada viršūnės nebepajėgia valdyti. Tik laiko klausimas, kada pavieniai tarpusavio pasišaudymai ir pasidaužymai virs masinėmis pjautynėmis. Tiesa, tai bus ne revoliucijos aušra, nes pastarajai, kaip žinome, reikia ne vien to, kad viršūnės negalėtų, bet dar ir to, kad apačios nebenorėtų. O apačios kol kas renkasi ne revoliuciją, o emigraciją.
Evaldas Balčiūnas
2011 11 17
