Nuo rojaus šalies pasigirdo keisti murmesiai. Didžiųjų aikščių žaidėjai, tie, kuriems mes taip pavydėjom, pradėjo burbėti. Pasirodo, fantastinėj rojaus šaly jau seniai buvo įvestos tokios žaidimo taisyklės, kad jie niekaip nelaimėtų prieš čempionų komandą, bet niekas anksčiau nematė. Žaidžiant kažką panašaus į krepšinį, čempionų krepšis buvo nuleistas žemai, kad galėtum pasiekti ranka, o lankas platus – pralįstumei pats, užtat naujokų – pakeltas virš stogo, o lankas – siauresnis už kamuolį.

 

Žaidžiant futbolą, čempionai galėjo kamuolį liesti ranka, be to, jie turėjo daug mažesnius vartus, o bėgant pusės kilometro krosą už nuopelnus sporto gerovei jie būdavo statomi per pusę metro nuo finišo. Visi sakė – už tai, kad jų tėvai ir seneliai daug kovojo už šias taisykles. Čempionai jau buvo susenę, nutukę, amžinai pagiringi, bet niekas jų negalėjo įveikti. Net kortomis lošiant visi į banką dėjo po lygiai, bet kozirius valdė tik tie, kurie valdydavo banką. Laimėsi partiją, tapsi bankininku – gausi ir tu koziriuką.

 

O kaip aš laimėsiu, neturėdamas kozirių?

 

Štai dėl to žmonės ėmė niurnėti. Jiems buvo sakoma, kad dabar laimėti gali visi – niekas niekam nedraudžia. Anksčiau būdavo draudžiama žaisti negrams ir moterims, o dabar teisės sulygintos, visi žaidžia, kas tik kiek nori. Čia būdavo skleidžiamos stebuklingos istorijos, kaip ten kažkur neįgalus žmogus be rankų, be kojų, kurčias ir aklas laimėjo maratono varžybas. Jis netgi nematė, kur reikia bėgti, bet tiek dirbo ir treniravosi, kad Dievas parodė kelią į pergalę. Tai buvo be galo gražios istorijos, bet niekas daugiau jomis nenorėjo tikėti.

 

Žmonės išėjo į miesto gatves ir pradėjo tarpu savęs šnekėtis. Iš esmės tai buvo kalbos dėl žaidimo taisyklių. Iš pradžių – Amerikoj, paskui ir Europoj mažieji žaidėjai pradėjo būriuotis. Žmonės dabar žinojo, kad jie niekada nelaimės. Taip, bus geresnių dienų, bet maratonas vis tiek pasibaigs pralaimėjimu. Kartais pateks į rankas geresnė korta, bet po viso žaidimo tavo skola tik padidės. Tai kokia žaidimo prasmė? Žaidžiame tam, kad anie visada laimėtų ir didintų savo auksinių medalių kolekciją?

 

Rimčiau sumaištavo būrelis jaunų žaidėjų pačiam galingiausiam mieste. Jie pasišovė okupuoti didžiausių pasaulio žaidimų alėją ir netikėtai palietė esmę. Taip, jau supratot, kalbu apie Volstrytą.

 

Kalbu apie žmones, kurie jį okupavo. Lyginti juos su sporto atletais – visai ne savivalė. Jų gyvenimas – stipriųjų žaidimas, kova su visais prieš visus dėl žadamo prizo, bėgimas per visą amželį be šanso pabėgti nuo savo paties skolų. Jų startas toks pat neteisingas, kaip čia, Lietuvoj, o finišas – tai ta pati karsto lenta. Tai ne suvargę pensininkai, nors yra ir tokių, ne liumpenas ir ne emigrantai – didžioji dalis okupantų yra jauni, sveiki ir darbingi šito pasaulio žaidėjai, kuriems atsibodo tokios žaidimo taisyklės.

 

Jie neina kur nors prie Baltųjų rūmų ar Pentagono, neprašo padidinti pensijų ar pašalpų, jokių lengvatų ar privilegijų. Jie visiškai nieko neprašo savo valdžios ir neina prie jos, jie eina tiesiai prie reikalo – ten, į Volstryto gatvę, kur vyksta patys didžiausi žaidimai akcijų kursu ir mūsų duonelės kainomis, kur mūsų gyvenimais žaidžia svarbiausi šito pasaulio žaidėjai, kur renkami kongresai, seimai ir prezidentai, kur diktuojamos pačios svarbiausios viso žaidimo taisyklės.

 

Keisčiausia, kad maištą pakėlę žaidėjai nesiruošia keisti valdžios – jie nori keisti žaidimą.

 

O tai ir yra baisiausia. Kartais net patį užmojį yra sunku suprasti. Tai, dėl ko mes šitiek kovojom, dėl ko mūsų tėvai ir seneliai šitiek praliejo kraujo, dabar nurašyti į nuostolius? Kartu su mumis augo svajonė laimėti nuostabų gyvenimo prizą, o dabar mesim patį žaidimą? O mums Lietuvoj viskas atrodo dar juokingiau. Vos dvidešimt metų žaidžiame pagal naujas taisykles, o dabar vėl pradėsim tą keistai pasibaigusį sąjūdį?

 

Bet nereikia manyti, kad tie, kurie išėjo į didžiųjų žaidimų gatves ir aikštes – tai jau vienintelis kelias, kad reikalauti naujų žaidimo taisyklių – tai jau vienintelė nuomonė.

 

Yra daug garsesnių nuomonių. Jeigu nesiseka žaisti, kiti siūlo mažiesiems žaidėjams keisti ne taisykles, bet – save pačius. „Pradėkim visi nuo savęs, keiskim save, o žaidimas kaip nors pasikeis savaime, - tvirtina jie. - Reikia dirbti daugiau, daugiau treniruotis – tada ir blogos taisyklės nesulaikys čempiono“.

 

Kiti – ne tokie optimistai. Jie sako, kad dėl nesėkmių kalta prasta reinkarnaciją, Zodiako ženklai ir paveldėjimas. Jeigu gimei po antrarūše žvaigžde, tai tu žvaigžde tikriausiai nebūsi. Žodžiu, lemtis. Atsirado numerologų, kurie tavo lemtį čia pat apskaičiuos iš tavo gimimo datos ir batų numerio. O kaip man pakeisti lemtį? Pasirodo, galima! Bet reikia dvidešimt metų daryti keistus pratimus, rytais bėgioti po mišką ir misti vienu šienu.

 

Iš viso to patarėjų turgaus lengva išskirti kelis pačius svarbiausius, kurie siūlo žaisti kitaip, nekeičiant paties žaidimo. Daugelis sako, kad apskritai nieko keisti nereikia – užtenka mokėti pasinaudoti tuo, kas jau yra. Nepatinka Abamas – išsirinkite kitą Abamą, neįtiko Bušas – pakeiskit kitu, dar geresniu Bušu. Rinkimai – juk tai tavo paties žaidimas su likimu. Visi kandidatai geri, bet reikia išmokti balsuoti, ir jie bus dar geresni.

 

 

Tarp moralistų pati seniausia kryptis yra tradicinė, ji remiasi nuostata, kad visos taisyklės sukurtos Dievo, todėl blogos būti negali. Dėl pralaimėjimų kaltos ne žaidimo taisyklės, bet patys žaidėjai, jų ydos, tokios, kaip godulys, puikybė, pavydas ir kitos. Kuo čia dėtos taisyklės?

 

– Jeigu užkliuvo taisyklės, tai gal norit pakeisti ir Dievo sukurtus gamtos dėsnius? – klausia jie iš sakyklų. – Gal norit, kad upės tekėtų į kalnus, sunkumai kiltų aukštyn, o valgant pilnėtų lėkštė?..

 

Nuskambėjus juokui seka štai toks paaiškinimas: dėl neteisingo žaidimo kaltos yra ne taisyklės, bet žmogaus prigimtis. Kadangi pakeisti blogos prigimties nėra įmanoma, reikia viską palikti kaip buvo, bet melstis daugiau, daugiau atgailauti ir dirbti savo tėvynės labui.

 

Kita moralistų kolona yra labai panaši, bet turi žalią drabužį. Jie siūlo ne melstis daugiau ir ne atgailauti, bet eiti į pakeles, parkus, miškus ir rinkti šiukšles. Rinkdamas bambalius, kiekvienas žmogus turėtų suprasti, kad būtent jis yra kaltas dėl globalaus užteršimo ir atšilimo. Gamyklos tūkstančiais, milijonais tonų šlamštą gamina tiktai todėl, kad perka žmogus. Nepirkčiau aš, nepirktumei tu – bene jie gamintų? Žodžiu, kalta ne gamykla, kuri išgalvojo vienkartinį telefoną, bet žmogus, kuris susigundė jį nusipirkti. Kaltos ne korporacijos, kurios plečia vienkartinio šlamšto gamybą, bet mažas žmogus, kuris pakluso reklamai ir nusipirko gudresnį kompiuterį, kai dar tebeveikia visai nekvailas senasis.

 

Tai ką mums daryti? „Tvarkytis savo kieme, – atsako mums moralistai, įsisukę į žalias sutanas. – Kaip mes sumažinsim augantį šiukšlių kalną savo planetoj, jeigu nerinksime jų kiekvienas į savo krūvas?“

 

Atsirado dar viena moderniųjų technologų grupė, kuri siūlo naujų išradimų žaidimui pagerinti. Krepšinis bus geresnis ir patogesnis su naujaisiais sporto bateliais, o vietoj taisyklių galime keisti žaidimo aikštelės dangą ir kamuolį. Kai kurie technologai tvirtina, kad žmonės bus laisvesni, o pasaulis – daug teisingesnis, jeigu elektrą gamins vėjo jėgainės ir saulės baterijos.

 

Ką siūlo patys Volstryto maišininkai? Kol kas jokio labai konkretaus projekto iš jų kalbų negirdėti. Žmonės renkasi – mokosi vėl susirinkti. Kalbasi – mokosi vėl kalbėti ir gauna už tai į kailį vardan žodžio laisvės ir savo pačių gerovės. Svarsto, mėgina suprasti, kaip čia yra – mokosi vėl mąstyti be televizoriaus. Vieną dalyką jie jau sumąstė tikrai: žaidimas negali būti teisingas, jeigu neteisingos taisyklės.

 

O įdomiausia, kad abejonė dėl jų kilo ne kur nors nualintoj žemėj, bet pačioje pasaulio širdy, ten, doleriai lyją lietum, kur šokoladas plaukia upėmis, o sūrio kalnų niekada nesuvalgysi. Ko gi jiems trūksta? Žiūrint nuo čia, nuo Lietuvos, juk tai – puikiausias Edeno sodas, juk tai – mūsų svajonių šalis, kur kiekvienas žmogus pagauna savo vaivorykštę.

 

Skeptikai sako, kad susirinko jaunų utopistų šutvė, ir nieko iš to nebus. Kažkada rinkosi hipiai – ir kas iš to buvo? Pasaulis pasiekė aukščiausią savo pakopą, globaliųjų žaidimo taisyklės – tai jau beveik tobulybė, ir niekas nieko geriau nesugalvos. Kažkada panašiai galvojo mano karta. Mes gimėm daug metų po karo ir matėm tik vieną pasaulį, tik vieną sistemą, kuri nežadėjo žlugti. O mūsų tėvams atrodė kitaip. Jie buvo matę Smetoną, Hitlerį, Staliną, vadinasi, gali dar kažką pamatyti... Dabar panašiai galvoja ir mano karta, ir tie, kurie okupuoja Vostrytą. Jeigu pasaulis kito ir keitėsi tūkstančius metų, kodėl jis turėtų sustoti dabar?

 

Ar tai ne utopija – pasaulį per amžius išsaugoti tokį, koks buvo prieš dvidešimt metų? Dar pamatysim. Kiekvienu metu mes pradedam vis įdomesnį laiką.

 

petrasdargis.lt

2011 11 21