Miestą praskolinusi Šiaulių valdžia vėl skolinsis ir švaistys pinigus pramoniniam parkui. „Verslo planas“ labai paprastas. „Duoda pusę milijono litų, reikia paimti, – aiškina savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius europinės paramos panaudojimo schemą. – Mums tai kainuos tik dalelę.“ Į Zoknių industrinio parko teritoriją miestas „investuoja“ jau keli dešimtmečiai.

     Kadaise ten buvo įrengtas sovietų karinis aerodromas su gera infrastruktūra ir kariniais daliniais. Sovietų kariškiams išvykus turtą perėmė Krašto apsauga. Tiesa, kam jai šis turtas – ilgai nebuvo aišku. Savo oro pajėgų bazę Lietuvos kariuomenė iš pradžių bandė kurti Meškuičiuose buvusio civilio aerodromo vietoje, o Zokniuose esantį turtą kariškai bandė dalintis su miestu ir civiline valdžia.

     Kąsnis geras, nes šalia Zoknių gyvenvietės buvo ir lėktuvų remonto gamyka. Joje kariškai dar perestroikos laikais pradėjo sukti visokius verslus, gaminti plataus vartojimo prekes. Taip ir kilo idėja paversti šias teritorijas pramonine zona.

     Projektų būta visokių, net itin fantastinių. Vienas miesto meras žadėjo čia atidaryti kosmodromą, vėliau jis ruošėsi remontuoti „Boeing” lėktuvus. Tačiau lėktuvų remonto gamykla sunyko. Jos bazėje dabar gaminami smulkūs metalo gaminiai. Jos teritorijoje įsikūrė ir kvapais kaimynus piktinanti odų gamykla. Kiek toliau – PET ruošinius gaminanti įmonėlė.

     Tiek tos veikiančios pramonės didžiulėje, tūkstančius hektarų užimančioje teritorijoje. Į ją miestas investavo kelis šimtus milijonų litų. Jei paklausite įmonių vadovų ir savininkų – ką jie gavo iš didžiulių investicijų, greičiausiai liksite nesuprastas, nes jie naudojasi dar sovietiniais laikais pastatytais pastatais bei infrastruktūra.

     Civiliai šios teritorijos plėtotojai turėjo nuolatinius konkurentus – kariškius. Kam Lietuvos kariuomenei tokia didelė teritorija miesto pašonėje, neaišku buvo nuo pat pradžių. Kariuomenei neužteko karių net jos apsaugai. Vogė viską – statybines medžiagas, kabelių varį, visokius metalus. Žemės gelmės buvusioje aerouosto teritorijoje, pasirodo, buvo turtingos per metų metus įsigėrusio kuro. Žmonės kasė duobes ir sėmė. Būtą ir nelaimių. Įkritęs į duobę žuvo pievų gaisrą ten gesinęs ugniagesys.

     Istorijų buvo daug ir įvairių, o rezultatai štai kokie. Lietuvos kariškai į aerodromą perkėlė savo bazę, į ją pasikvietė ir užsienio sąjungininkus. Apeidami Lietuvos konstituciją, nuolatinę užsienio kariuomenės dislokaciją Lietuvos teritorijoje pavadino oro policijos misija. Visą likusią teritoriją, ypač tas vietas, kurios užterštos, atidavė miestui.

     Miesto valdžia paburbėjo, bet sutiko. Pamenu, turto valdymo skyriaus vedėjęs, aplankęs perduodamus objektus, vis bėdavojosi, kad taip nugyvento turto dar nėra matęs. Vis dėlto valdžia turtą perėmė ir ėmėsi jį „plėtoti“. Šalia karinio aerouosto ten visada veikė civilinis. Nesvarbu, kad per metus lėktuvų priimdavo mažiau nei ant vienos rankos pirštų, bet jis veikė. Nuolat dotuojamas miesto ir žadinantis viltis, kad kada nors vietoje nuostolių jis ims nešti miestui pelną.

     Iš pradžių ten žadėta įkurti laisvąją ekonominę zoną. Tai kainavo kelis šimtus milijonų. Paskui šis projektas žlugo – lyg ir dėl to, kad jo plėtrai priešinosi kariškiai. Po kelių metų jis atgimė kaip pramoninis parkas, tačiau ir ši idėja, investavus milijonus, miestui pasirodė nepakeliama našta.

     Antrajam pramoninio parko etapui numatyta investuoti 32,5 mln. litų, miestui reiktų surasti 1,6 mln., bet miesto valdžia šią naštą siūlo prisiimti ūkio ministerijai. Šiandien kalbama apie šio projekto rinkodarą. Neapčiuopiamai reklamos kampanijai planuojama išleisti daugiau nei 560 tūkst. litų, iš kurių miesto galvos nori skolintis 50 tūkst.

     Projektas rimtas ir labai reikalingas finansinės sausros iškankintiems valdininkams. Ar to reikia miestiečiams – sudėtingas klausimas. Žmonės kalba įvairiai, bet retas kuris yra šiose vietose buvęs. Nusprendžiau pasivaikščioti su fotoaparatu ir prisidėti prie pramonės parko populiarinimo. Į milijonus nepretenduoju, bet tikiuosi, kad mano nufotografuoti vaizdai padės suvokti, kas tai yra. Jei miesto valdžia nusprendė, kad reikalinga rinkodara, – keliaukime.

     Griuvėsiai prasideda vos perėjus į kitą Radviliškio gatvės pusę, nors čia, ypač prie Kairaičio gatvės, sovietiniai pastatai dar ne visiškai sunykę. Matosi ir naujų darbų, sakysim, lietaus kanalizacija su šviežiai pavogtu metaliniu dangčiu.

     Einant gilyn į pramoninio parko teritoriją griuvėsių vis daugėja. Susmegęs kažkokio pastato stogas. O kitoje gatvės pusėje – naujas statinys: miesto regbio stadionas. Apsnigta pieva su regbio vartais ir keliais suoliukais. Šį miesto galvų darbą užskaitysime – žinoma, jei tik nesigilinsime, kiek mums tai kainavo.

     Kiek toliau – truputis egzotikos. Smulkiais krūmais apaugusi teritorija. Iš apsnigtų griovių atrodo, kad čia būta kareivinių, o šalia – sovietinės mažosios architektūros paminklas. Kita vertus, gal ir ne sovietinės, gal čia vietinis Zoknių žemaitiškas babaužis? Veidas nudaužtas, tad nepasakysi, kas tai – Leninas ar piktas pelkių gyventojas. Babaužis toks ir turi būti – baisus kaip Leninas buržuazijai. Gal būtent šis Zoknių babaužis ryja misto investicijas ir griauna pastatus?

     Vaizdai visur panašūs: iki pamatų sugriuvę sovietinės kariuomenės pastatai ir tarp tų griuvėsių nežinia kam nutiestos komunikacijos, priešgaisriniai hidrantai. Kaip vaiduoklis viduryje plyno lauko stovi apšvietimo stulpas. Kanalizacijos vamzdžiai jau pavogti. Verslas klesti ir be rinkodaros projektų. Tolumoje boluoja karinė bazė.

     Pasuku Pročiūnu gatve civilinio aerouosto link. Keliukas betoninis. Prieinu tą vietą, kur investicijos baigėsi ir traukiu dar sovietiniais laikais nutiestu keliuku. Kertu pakilimo tako įrenginius. Jie aptverti, užrašai skelbia, kad tai karinė teritorija. Karinė, vadinasi, karinė. Manau, kad ji vertinga, bet miestas greičiausiai neinvestavo į karinę teritoriją. Be to, miesto investicijos (gal tie griuvėsiai?) tik pinga nuo to, kad šalia kažkokia rizikinga veikla užsiima kariškiai.

     Eidamas toliau užtinku lentą, skelbiančią, kad čia kažkokie „mes“ kuria Lietuvos ateitį. Kokia ji – spręsti nesiimu. Už lentos – tvora ir dar nuo sovietų likę lėktuvų angarai. Tai Šiaulių aerouostas... Į ką investuoti tie milijonai, nepamačiau. Gal sutrukdė sniegas... Nors jei ne jis – griuvėsiai matytųsi dar aiškiau.

     Noriu paėjėti kiek toliau už aerouosto. Pročiūnų miškelyje turėtų būti masinė kapavietė. Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir jų tarnai ten šaudė Šiaulių kalėjimo kalinius, žydų bendruomenės įkaitus. Po karo ten rasti 732 žmonių palaikai. Apie pusė jų – žydai. Kiti – sugauti karo belaisviai, nacių valdžiai nusikaltę šiauliečiai. Kai kuriuos po karo atpažino ir perlaidojo giminaičiai. Kapavietė pakliuvo į karinių dalinių teritoriją ir iki šiol nebuvo tvarkoma. Pasuku jos link.

     Sutinku dviratį apžergusį vietinį kaubojų. Šalta, kokie dešimt laipsnių. O jis ant dviračio. Vienoje rankoje – kastuvas, kitoje – kabelio galas. Dar ne visą sovietų varį iškasė, pagalvoju, ir pasiklausiu, ar gerai einu. Atrodo, nepaklydau. Už aerouosto vartų griuvėsių dar daugiau. Duobės atviros. Laimė, žmonės šalia negyvena. Prisimenu pagyrūnišką lentą ir pagalvoju – geriau jau jūs nekurtumėt Lietuvos ateities. Liūdnai ji atrodo.

     Ypač bjauriai atrodo ilgos tranšėjos. Spėju kad jose buvo kariškių komunikacijų kabeliai. Turtas, kurį paliko sovietai ir negailestingai sunaikino už mūsų laisvę ir nepriklausomybę nuo Rusijos kovojanti Krašto apsaugos ministerija. O ko nepajėgė šaunieji Lietuvos kariai, pabaigs kastuvais ginkluoti partizanai – tokie, kaip mano sutiktas kaubojus.

     Žiūrėdamas į griuvėsius prisiminiau tarybinių laikų anekdotą, kaip sovietai sustabdė ginklavimosi varžybas. Apie 1980 metus amerikiečiai sugalvojo neutroninę bombą, kurios užtaisas galėjo sunaikinti visa, kas gyva, Priešai būtų žuvę, o jų turtai liktų. Bet sovietai turėjo dar baisesnį ginklą – kariuomenės praporčikus. Dėl jų veiklos irgi dingdavo turtas, o žmonės likdavo... Taip, Lietuvos kariuomenė žymiai sustiprino griaunamąją praporščikų jėgą. Lietuvos kariuomenė – stipri ir galinga. Žvelgdamas į griuvėsius imi galvoti – gal ir gerai, kad veiksmingiausią kariuomenės dalį biurokratai laiko toli nuo Lietuvos, kitaip. sugriautų viską.

     Paėjau keletą kilometrų ir priėjau kraupų Pročiūnų miškelį. Ši istorija irgi rodo valdžios abejingumą. Žudynių vieta nesutvarkyta, taip ir liko aptverta spygliuota viela nuo sovietų laikų. Galbūt miesto valdžia padarys planą, paprojektuos, įsisavins pinigus, nors pakaktų kelis kartus per metus nušienauti ir iškirti krūmus...

     Štai toks tas Zoknių industrinis parkas. Man jis pasirodė panašus į kvailių slėnį, į kurį investuoti Buratiną ragino lapė ir katinas Bazilijus. Gal ir atsiras koks verslininkas, kuris pasodins čia kokį pinigėlį ir lauks, kol išdygs pinigų medis. Bet tokia tikimybė maža. Ši gūdi vieta kur kas geriau tinka valdiškiems pinigams slėpti. O paprastiesms žmonėms šie vaizdai bus savotiška profilaktika. Tarsi skiepai nuo biurokratizmo, patriotizmo ir militarizmo.

     Evaldas Balčiūnas

     2012 02 13