trispalve     Mano nuomone, naratyviniai Lietuvos valstybės pamatai neatitinka politinių šiandienos iššūkių, todėl jie nesukuria įsivaizduojamos erdvės politiniam veiksmui geros politinės tvarkos pagrindimo prasme. Trumpai aptarsiu iki šiol egzistuojančius naratyvus, kuriais Lietuvoje grindžiama politinė tvarka.

     1) Nacionalizmas. Ši valstybę pagrindžianti idėja Lietuvoje vis dar yra stipriausiai išreikšta. Dėl jau aptartų priežasčių keistokai atrodo kai kurių politinių veikėjų bandymai dabartinę krizę išspręsti dar stipresniu prisirišimu prie tautinio naratyvo.

     Problemą galima išryškinti kovo 11-osios eitynių pavyzdžiu. Tai buvo nacionalistų demonstracija, taigi tų, kurie vis dar tiki mitu. Šioje demonstracijoje vyravo ne džiaugsmas laisve, joje buvo tęsiama kova prieš svetimas įtakas („Lietuva – lietuviams“) ir ypatingai prieš tariamą homoseksualų įtaką visuomenei. Tai ženklas, jog nacionalizmas neskelbia paliaubų, o reprodukuojasi per kovą. Antra demonstracija buvo žlugęs bandymas džiaugtis laisve be politinio turinio.

     2) Liberalizmas. Politinis liberalizmas Lietuvoje neturi šaknų, nes autonomiško individo, kuris save laikytų savarankiška, bet atsakinga visuomenės dalimi, idėja joje nebuvo žinoma – tokios idėjos negalėjo pasiūlyti nei nacionalizmas, nei socializmas.

     Liberalizmas Lietuvoje daug dažniau pasireiškia kaip rinkos išlaisvinimas nuo politinio reguliavimo ir kaip individualių poreikių tenkinimas toje rinkoje. Po nepriklausomybės buvo lengva įvesti ekonominio liberalizmo tvarką, nes jau socializme tikrovė buvo interpretuojama ekonomiškai, o žmogus apibrėžiamas kaip savo materialinius poreikius tenkinanti esybė. Politikai tokia situacija nėra palanki, nes viešąją erdvę pakeičia rinka, o sprendimai priimami vadovaujantis ne etika, bet pridėtine verte.

     Ekonominis liberalizmas yra negatyvus veiksnys ir dėl to, kad jis skaldo visuomenę. Rinkos dalyviai yra taip užsiėmę savo individualių poreikių tenkinimu, kad visuomeninė perspektyva jų veiksmuose nebevaidina jokio vaidmens. Visuomenės solidarumas galėtų būti užtikrintas tik tuo atveju, jei individai galėtų vienas su kitu susisieti kitoje plotmėje.

     3) Bajorų respublika. Pastaraisiais metais ši idėja vėl pasidarė svarbi, nes buvo smarkiai pakeista: silpniau pabrėžiama lenkų įtaka, stipriau – politinė tradicija. Tokia bajorų respublikos interpretacija turi silpnų vietų bandant dabartį susieti su antrąja ar trečiąja respublika ir atsakyti į klausimą, ar respublika yra nepriklausomos tautos ar istoriškai susiklosčiusios politinės tvarkos fenomenas.

     Susieti dabartį su bajorų respublika šiandien yra gana sudėtinga, nes šios respublikos tradicija buvo nutraukta net tris kartus. Pirmąkart tradicijos tęstinumą nutraukė tautinis judėjimas, kuris kilminguosius vertino ne pagal jų politinę patirtį, bet pagal tautinę priklausomybę. Po to tauta buvo jau nebe politinis, o etninis darinys, ir bajorų tradicija atmesta kaip lenkiška. Antrąkart ji buvo nutraukta sovietmečiu, kada repatrijuota lenkų mažuma, kuriai priklausė daug kilmingųjų, šią tradiciją išsinešė kartu su savimi. Trečiąkart ji buvo nutraukta, kai Lietuvos valstybė buvo atkurta tarpukario valstybės, o ne bajorų respublikos pagrindu. Todėl bajorų respublikos tradicija šiandien egzistuoja tik kaip teorinis elito diskursas, kuris nėra įsišaknijęs visuomenėje.

     4) Katalikų Bažnyčia. Sovietmečiu dėl represijų prieš Bažnyčią religiniai žmonių įsitikinimai negalėjo būti laisvai reiškiami, todėl priklausomybė Bažnyčiai buvo sąlygota nebe žmogaus tikėjimo, o pozicijos Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Buvimas kataliku reiškė Sovietų Sąjungos atmetimą ir priklausomybę ne „azijinei“ Rusijai, bet krikščioniškai Vakarų Europai. Tokiu būdu Bažnyčia buvo redukuota iki politinių ir kultūrinių aspektų, o jos etinis turinys buvo prarastas.

     Dvasininkija, palyginus su tarpukario laikotarpiu, vaidina silpną vaidmenį politikoje. Religiniai teiginiai atskirais atvejais panaudojami tam, kad jais būtų galima pagrįsti politinius veiksmus.

     5) Europos Sąjunga. Prezidento rinkimų kampanijoje buvo girdimas šūkis, kad Lietuvos politika turėtų būti „sueuropinta”. Europos Sąjunga vis dar suprantama kaip koregavimo instancija, su kuria Lietuva save lygina ir iš kurios tikisi, kad ji Lietuvą koreguotų.

     Korektyvos idėja kyla iš abejonių Lietuvos politika ir tikėjimo, kad pokyčiai turi ateiti iš išorės. Manoma, kad pačioje Lietuvoje nėra geros politikos šaltinio, todėl turi būti pamėgdžiojama ES politika, kuri vėliau iš viršaus lėtai persmelktų visuomenę. Taip kartojama sovietinė Lietuvos politika, tik geografinė kryptis kita. Tikslas nustatomas centre, o įgyvendinamas periferijoje.

     6) Lietuva 2030. Naujausias bandymas nugalėti tuštumą pakartoja 1994 m. strategiją – siekiama išsikelti tikslą, kad būtų įmanomas racionalus, į tikslą orientuotas, veiksmas. „Strategija 2030” yra kaip tik toks pavyzdys: konkurso būdu siekiama sukurti Lietuvos viziją ir ją įgyvendinti. Tačiau tokia idėja primena sovietinį penkmečio planą, kuris, kartą priimtas, nebereikalauja jokių tolesnių sprendimų ir turi būti „tik“ įgyvendintas.

     Taigi Lietuvoje vis dar egzistuoja geros politinės tvarkos įsivaizdavimo problema, nes tautinis mitas negali pagrįsti šiandieninės politinės tvarkos. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad nėra jokio stipraus naujo naratyvo, kuris galėtų tarnauti dabarties Lietuvai. Todėl matau dvi išeitis:

     1) Elgtis taip ir toliau. Pirma, stengtis išlaikyti demokratiją vien tik valios pastangomis bei tikėtis, kad ši valia bus pakankamai stipri ir kad ji niekad nebus išbandoma kaip, pavyzdžiui, dabartinėje Vengrijoje. Antra, laukti, kol problema kada nors išsispręs savaime.

     2) Kurti naują etiką „iš apačios”, per kitokią praktiką. Kelias į šią etiką būtų demokratinė revoliucija, siekianti demokratijos, kuri stovėtų ant piliečių pečių ir nepriklausytų nuo valdančiųjų valios.

     _______________

     Nico Winkleris – politologas, Vokietijos žaliųjų partijos aktyvistas, rašantis disertaciją apie Lietuvos politinę kultūrą. Šis tekstas parengtas pagal N. Winklerio 2012 m. kovo 14 d. Lietuvos istorijos institute skaitytą pranešimą „Politinė Lietuvos kultūra”.

     Pagal www.lrytas.lt. Kalba redaguota

     Visas pranešimas PDF formatu: www.istorija.lt

     a.lt, 2012 04 08