Šventė, žinoma kaip Tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena, švenčiama 66-iose pasaulio valstybėse. Šventės istorija prasideda nuo 1886 metų, kai gegužės 1 dieną Amerikos darbininkai surengė streiką, reikalaudami aštuonių valandų darbo dienos. Čikagos policija, vykdydama valdžios ir darbdavių nurodymus, apšaudė streikuojančius darbininkus. 1889 metų liepą II Internacionalo Paryžiaus kongresas Čikagos darbininkų akcijai atminti nusprendė gegužės 1 dieną rengti kasmetines demonstracijas. Pirmą kartą Tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena buvo paminėta 1890 metais Austro-Vengrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Norvegijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse.
Lietuvoje Gegužės 1-oji minima nuo 1892 metų. Pradžioje tai buvo negausūs darbininkų susibūrimai, vadinami gegužinėmis, vėliau imta kelti socialinius bei politinius reikalavimus. Caro valdžia prieš darbininkus siųsdavo policiją ir kazokus. Susikūrus nepriklausomai respublikai, darbininkai iki 1928 m. galėjo laisvai ją švęsti, nors valdžia mėgino jai suteikti kitą prasmę, pavyzdžiui, laikyti medelių sodinimo diena. Vėliau autoritarinis Smetonos režimas visai uždraudė šventimą ir Gegužės 1-oji tapo eiline darbo diena.
Sovietmečiu Lietuvoje Gegužės 1-oji buvo laikoma pagrindine valstybine švente. Ji virto visiška šios šventės parodija. Darbo žmonių solidarumo šventė buvo švenčiama tuo metu egzistavusio valstybinio kapitalizmo ir biurokratinės diktatūros inicijuotomis priverstinėmis demonstracijomis bei darbo žmonių „dėkingumo” mitingais.
1990 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą, valdžia Gegužės 1-ąją ėmė ignoruoti, vadindama ją Rusijos komunistų pramanu. Tik 2002 m., praėjus 12 antrosios nepriklausomybės metų, Lietuvoje pirmą kartą vėl oficialiai, t. y. valstybės lygiu, buvo paminėta Gegužės 1-oji - Tarptautinė darbo diena. Iniciatyvos reabilituoti šią šventę ėmėsi socialdemokratai, kurių balsai ir lėmė, kad Gegužės 1-oji buvo įrašyta į šventinių dienų sąrašą. Tačiau dešinieji nenurimo. Siekdami pakeisti ją kuo nors kitu, jie ėmėsi politinių gudrybių. Nuo 2004 m. gegužės 1-oji Lietuvoje pradėta minėti ir kaip įstojimo į Europos Sąjungą diena. Beveik kiekvienais metais Seimo dešinieji siūlo išbraukti Gegužės 1-ąją iš valstybinių švenčių sąrašo. Pavyzdžiui, 2005 m. tą pasiūlė Seimo nariai liberalcentristai A. Čaplikas ir R. Remeika: „Akivaizdu, kad per trejų metų šios šventės įteisinimo laikotarpį gegužės 1-osios šventimo tradicijos ne tik kad nesusiformavo, bet ir parodė, kad ši šventė nėra priimtina šalies gyventojams”.
Ne išimtis ir šie metai - konservatoriai vėl nutarė prisiminti Smetonos diktatūros laikus. Seimo narys konservatorius Jurgis Razma 2008.05.13 dienos plenariniame posėdyje siūlė iš valstybinių švenčių sąrašo išbraukti Gegužės 1-ąją – Tarptautinę darbo dieną, nes jos esą vis tiek niekas nešvenčia. Laimei, tam nepritarė nei Socialinių reikalų ir darbo komitetas, nei dauguma seimūnų.
Kaip sakoma, patys muša - patys rėkia. Tiek metų visiškai ignoravusi šią šventę, klijavusi jai komunizmo ir rusicizmo etiketes, Lietuvos valdžia šiandien veidmainiškai stebisi, kad Gegužės 1-osios „niekas nešvenčia”. Dar daugiau. Laikyti Gegužės 1 d. sovietine švente gali tik tie, kurie blogai išmano vakarietišką politinę tradiciją. Tikroji, autentiška Gegužės 1-osios prasmė yra daug geriau išlikusi būtent Vakaruose, o ne Rytų Europoje. Klijuodami Gegužės 1-ąjai komunizmo etiketę, bet kokią kairiąją politiką automatiškai siedami su Kremliumi ar Maskvos įtaka, Lietuvos dešinieji patys demonstruoja savo priklausomybę sovietinei politinei tradicijai, kurios bando atsikratyti neigimo bei draudimo metodais.
Parengė dp
2008.05.13
