1. Abortai žmonijos istorijoje

     Abortų problema yra prieštaringai vertinama daugelyje valstybių. Toks nuomonių išsiskyrimas galėtų būti paaiškintas tuo, kad individų požiūriai į abortus yra formuojami remiantis jų įsitikinimais dėl religijos, moralumo, žmogaus teisių, visuomenės sveikatos bei moters statuso visuomenėje.

     Apie abortų praktiką buvo žinoma nuo senovės laikų. Nėštumai buvo nutraukiami įvairiais būdais įskaitant persileidimą sukeliančias žoleles, aštrių daiktų panaudojimą, pilvo presijos taikymą bei kitus metodus¹. Abortai buvo įprasta praktika. Tiesą sakant, nėštumo nutraukimą galima būtų priskirti svarbiai žmogiškojo elgesio išraiškai, kadangi nuo istorijos fiksavimo pradžios apie šias procedūras buvo žinoma beveik visose visuomenėse (Senovės Egiptas, Graikija, Roma ir kt.).

     Tuo tarpu abortų praktiką reglamentuojantys įstatymai ir jų vykdymas kito skirtingais laikotarpiais. Dauguma ankstyvųjų įstatymų ir bažnytinių doktrinų susitelkdavo ties „vaisiaus judėjimo pajautimu“, t.y. kai nėščia moteris pradeda jausti pirmuosius vaisiaus judesius, kaip būdu išskirti aborto draudimo (neleistinumo) stadiją. Apskritai galima teigti, kad pirmieji bandymai kriminalizuoti abortus atsirado 19 a. Tuo metu gydytojai skirtingose pasaulio šalyse inicijavo savotiškas socialines kampanijas už abortų kriminalizavimą. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo abortų dekriminalizavimas, pirmiausia, socialistinėse šalyse, tokiose kaip buvusioji Sovietų Sąjunga. Dauguma Vakarų ir Europos šalių liberalizavo savo abortų įstatymus 20 a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Ši tendencija toliau nusidriekė į besivystančias šalis. Tačiau nors abortai yra legalizuoti daugelyje Vakarų valstybių, jie reguliariai patiria teisinius iššūkius iš „pro-life“ (pasisakantys prieš abortus) grupių atstovų.

     Apskritai socialiniuose diskursuose abortų tematika istoriškai buvo siejama su šeimos planavimo, religinės ir moralinės ideologijos bei žmogaus teisių klausimais. Pavyzdžiui, Prancūzijoje antrojoje 19 a. pusėje pradėjo keistis socialinis abortų suvokimas. Pirmojoje 19 a. pusėje abortai buvo suprantami kaip paskutinis išsigelbėjimas nėščioms, bet netekėjusioms moterims. Tačiau pradėjus rašyti apie abortus kaip apie šeimos planavimo būdą ištekėjusioms moterims, abortų praktika buvo rekonceptualizuota kaip logiškas sprendimas dėl nepageidaujamo nėštumo, atsiradusio dėl neefektyvios kontracepcijos. Tokia abortų formuluotė (kaip šeimos planavimo forma ištekėjusioms moterims) tapo galima, kadangi tiek medicinos, tiek ne medicinos praktikai sutarė dėl santykinio šios procedūros saugumo.

     Šeimos planavimo klausimai apima sprendimus, daromus moterų ir vyrų dėl jų reprodukcinio gyvenimo bei ar apskritai, kada ir kokiomis aplinkybėmis jiems turėti vaikų. Šeimos planavimas dažniausiai apima sprendimus, ar įsitraukti į seksualinius santykius, kurie gali pasibaigti nėštumu, ar naudotis gimstamumo kontrolės priemonėmis, ir ar nutraukti nėštumą. Individai, susidurdami su šiais klausimais neretai remiasi moraliniais ir religiniais įsitikinimais. Tačiau kadangi įvairiose visuomenėse bei kultūrose moraliniai ir religiniai įsitikinimai gali skirtis, atitinkamai skiriasi ir egzistuojantys šeimos planavimo įstatymai.


     2. Kontrargumentai abortų kriminalizavimui

     Prieš pradedant detalesnę analizę, reikia įvardinti, kokiomis pamatinėmis prielaidomis joje remiamasi.

     Pirmoji prielaida – civilizuotoje visuomenėje žmogaus gyvybė yra viena pagrindinių vertybių. Tai pripažįsta ne vien Katalikų bažnyčia, bet ir absoliuti dauguma visuomenės narių, nesvarbu kokiai religinei konfesijai jie priklauso (ir ar apskritai priklauso). Tą įrodo ir situacijos, kai veiksmai, kenkiantys žmogaus sveikatai ar atimantys gyvybę (išskyrus tam tikras aplinkybes), sulaukia visuomenės pasmerkimo bei audringos reakcijos, nes pažeidžia pamatines normas (iš to galima prieiti išvados, kad visuomenė pati nurodo į veiksmus, kuriuos smerkia ir kuriuos dera kriminalizuoti).

     Antroji prielaida – baudžiamasis įstatymas formaliai išreiškia visuomenės moralę, bet nėra pačios moralės šaltinis. Moralė nėra nei gera, nei bloga. Ji kyla iš pačios visuomenės, jos narių suvokimo, kokie dalykai jiems yra svarbūs ir šventi ir ką jie nori saugoti. Ar tiksliai baudžiamasis įstatymas atspindi visuomenės moralinius įsitikinimus rodo tai, kiek jo paisoma (nesistengiama apeiti) ir ar dažnai jis pažeidžiamas. Masiškas įstatymo pažeidinėjimas leistų manyti, jog jis yra primestas ir neatitinka vyraujančių įsitikinimų.

     Trečioji prielaida – moralė, nors ir lėtai, bet kinta. Todėl lygiagrečiai turi keistis ir teisės normos. Perfrazuojant sociologijos klasiką E.Durkheimą, galima būtų pasakyti, kad jeigu tam tikras elgesys išplinta visuomenėje ir tampa daugelio visuomenės narių toleruojamas, pasikeitė visuomenės moralė ir tai, kas anksčiau laikyta “deviacija” arba ”nusikaltimu”, tapo “norma”.

     Ketvirtoji prielaida, kuria remiasi kritiniai kriminologai ir sociologai, – baudžiamosios priemonės turėtų būti taikomos kraštutiniu atveju, kai jokios kitos priemonės neveikia. Bet koks “nusikaltimas” ar “deviacija” visų pirma yra socialinė problema, turinti savo socialinius veiksnius. Todėl pirmiausia ją reikia mėginti išspręsti ne baudžiamosiomis priemonėmis, nes kriminalizacija tik stigmatizuoja, didina socialinę atskirtį ir apsunkina problemos sprendimą.

     Pagrindinis ginčas, kurį galima įžiūrėti tarp pasiūlymo autorių ir jiems kontrargumentuojančių pusių yra dvejopas. Pirma, skirtingai aiškinama, nuo kada (nuo apvaisinimo ar po gimimo) galima laikyti, jog atsirado nauja gyvybė. Ir iš to kyla antras klausimas: ar negimusios gyvybės nutraukimą galima traktuoti kaip nužudymą.

     Remdamiesi prielaida, jog negimusios gyvybės nutraukimas tolygus nužudymui, pasiūlymo autoriai vadovaujasi bendrosios prevencijos arba deteracijos (įbauginimo) principu ir tikisi, jog abortų kriminalizavimas atgrasins kitas/us nuo tokių veiksmų.

     Atsakant į tai, galima kelti trejopą klausimą: Pirma, kokia apskritai yra aborto socialinė reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje. Antra, ar iki šiol buvo imtasi visų įmanomų priemonių abortų prevencijai, kad baudžiamojo įstatymo naudojimas būtų neišvengiamas. Ir, trečia, jeigu sutinkame su tuo, jog abortai yra rimta socialinė problema, kokiomis sąlygomis juos galima būtų lengviau spręsti: kriminalizavus ar ne. Atsakymai į šiuos klausimus pateikiami žemiau kontrargumentuojant pasiūlymų teikėjams.

     1. Pasiūlymo autorių teiginys, jog Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos „įstatymas atspindėtų Katalikų bažnyčios nuostatas“, reiškia tik tai, jog baudžiamąjį įstatymą siūloma formuoti pagal vienos iš religinių bendrijų nuostatas. Tačiau Katalikų bažnyčios mokymas neatspindi visos Lietuvos visuomenės moralės. Šiuo atveju siūlytina pasidomėti, ką abortų klausimu mano kitų konfesijų atstovai ar netikintys piliečiai.

     2. Antra, pasiūlyme labai abstrakčiai kalbama apie “šalies piliečių lūkesčius”. Tačiau Lietuvoje pastaruoju metu nėra atlikta išsamių visuomenės nuomonės tyrimų abortų klausimu. Todėl remtis anoniminės visuomenės „lūkesčiais“ siekiant kriminalizuoti abortus – nepagrįsta. Šiuo atveju reikėtų arba inicijuoti tokius tyrimus, arba surengti referendumą.

     3. Teigiama, jog šis įstatymas padėtų ginti „gyvybiškai svarbius interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.“ Demografinė statistika rodo, kad Lietuvoje gimstamumas, nors nežymiai, bet didėja. Tačiau jį nemaža dalimi įtakoja abortų skaičius. 2006 m. Lietuvoje buvo 31059 gimdymų ir gimė 31265 kūdikiai, buvo padaryti 14976 abortai. Tai sudaro 32,5 proc.² nuo bendro gimusiųjų ir abortuotųjų skaičiaus. Įdomu tai, kad beveik 63 proc. šių abortų buvo padaryti moters valia. Tai reiškia, jog ne savaiminiai persileidimai, medicininės indikacijos ar kitos svarbios priežastys, bet socialiniai, ekonominiai ar psichologiniai veiksniai lėmė apsisprendimą abortui. Tačiau tai anaiptol nėra pagrindas abortų kriminalizacijai, o reiškia tik tai, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama socialinėms abortų prevencijos priemonėms.

     4. Abejones kelia argumentas, kad įstatymų pataisos padės apginti visuomenės „moralės interesus“. Įstatymas gali išreikšti tokius moralinius įsitikinimus, kurie patys savaime yra aiškiai išreikšti ir stiprūs. O visuomenės pozicija abortų klausimu nėra gerai žinoma. Be to, visuomenės sąmonėje abortas suvokiamas daugiau kaip kraštutinė šeimos planavimo priemonė, o ne gyvybės atėmimas (nužudymas). Kaip pavyzdžiui, Maltoje, kur abortai yra uždrausti, pačioje visuomenės sąmonėje toks veiksmas yra tabu. Būtent su šiuo faktu, o ne aborto kriminalizavimu, sietinas mažas abortų skaičius šalyje.

     5. Projekto rengėjai teigia, jog „siūlomas įstatymas jau seniai priimtas kai kuriose ES šalyse (Airijoje, Lenkijoje, Maltoje)“. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tik Maltoje egzistuoja absoliutus abortų draudimas. Airija bei Lenkija savo ruožtu numato išimtinius atvejus, kuriais nėštumo nutraukimas yra galimas. Absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos valstybių įtvirtintas liberalesnis nėštumo nutraukimo reguliavimas. Vienose iš jų užtenka tik moters prašymo (Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekijos Respublika, Danija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Latvija, Nyderlandai, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Švedija), kitos numato tam tikras sąlygas – moters gyvybės, psichinės bei dvasinės sveikatos apsauga, išžaginimo, incesto ar apsigimimų atvejai, ekonominės ar socialinės priežastys. Paminėtina, jog projekto rengėjų nurodytoje JAV valstijoje Pietų Dakotoje  nėštumo nutraukimo sąlygas griežtinantis įstatymas 2006 m. lapkričio mėnesį 55 proc. balsų prieš 45 proc. buvo atmestas referendumu.³

     Taigi praktika įvairi. Ir faktas, kad tik 3 šalys Europoje griežtai reglamentavo abortus, dar nereiškia, jog Lietuva turi sekti šiais pavyzdžiais. Juolab kad, abortų kriminalizavimas neišsprendžia problemos⁴. Šalių, kur abortų klausimas yra griežtai reglamentuotas (Lenkijos, Airijos), gyventojos vyksta į kaimynines šalis, kad joms būtų atliktos šios operacijos, o dauguma nepasiturinčių moterų tose šalyse nėštumą nutraukia nelegaliai.⁵


     3. Aborto socialinė reikšmė

     Abortų tema yra jautri ir sukelia nemažai emocijų. Todėl pateikti racionalius argumentus ir tikėtis, kad jie bus išgirsti – problematiška. Supaprastinus iki teiginio, jog abortas tolygus nužudymui, nelieka vietos konstruktyviai diskusijai. Tokiu atveju, juos reikėtų beatodairiškai uždrausti, o juos atlikusius asmenis (moteris ir gydytojus) nubausti kriminaline bausme. Tačiau abortų legalizavimas (tiksliau ne kriminalizavimas) toli gražu nereiškia, kad tokiu būdu norima įtvirtinti precedentus, jog šeimos planavimas abortų pagalba – toleruotinas reiškinys. Tai tik reiškia, jog abortų prevenciją lengviau vykdyti jų nekriminalizavus.

     Jeigu vienintelis lytinių santykių tikslas būtų gyvybės pratęsimas, kaip teigiama Katalikų bažnyčios mokyme, – abortų problemą, galima būtų spręsti paprastai. Galima būtų reikalauti, kad žmonės prisiimtų atsakomybę už savo tikslingai planuotus veiksmus. Kitaip tariant, kad pagimdytų ir užaugintų gyvybę, kurios pradėjimui ir buvo užmegzti lytiniai santykiai. Visgi žmonių seksualinis elgesys skirtas ne vien reprodukcijai. Tiesa, viešai tai buvo deklaruota tik XX a. seksualinės revoliucijos metu. Jeigu agrarinėje visuomenėje vaikų skaičius nebuvo reguliuojamas ir priklausė nuo moterų vaisingumo ir kūdikių mirtingumo, tai modernioje visuomenėje žmonės vis labiau pradėjo planuoti šeimos dydį naudodami apsisaugojimo nuo nėštumo priemones, kurios nėra šimtu procentų efektyvios. Taigi abortas šiandien neišvengiamai siejamas su šeimos planavimu. Šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos asociacijos direktorės gydytojos akušerės ginekologės Esmeraldos Kuliešytės teigimu, “Niekas aborto nelaiko geru dalyku, bet teisę pasirinkti, kai nėra kitos išeities, moteris turi turėti.⁶

     Katalikiškos moralės nuostata “išsaugoti gyvybę bet kuria kaina” funkciškai dera su viduramžių ekonomine santvarka. Feodalizme, kur buvo itin svarbi darbo jėgos kiekybė, gimstamumo ribojimas nebuvo aktualus ir vyravo gyvenimas pagal principą „kiek Dievas duos“. Moderniaisiais laikais iš esmės keičiasi vaiko suvokimas. Dabar jis yra ne “ekonominis turtas”, papildoma darbo jėga ūkyje, bet asmenybė, kurią reikia išauginti ir tinkamai išauklėti. Dėl to keičiasi žmonių požiūris į vaikų turėjimą ir dėl to jie pradeda reguliuoti savo reprodukcinę elgseną.

     Gydytojai pastebi, kad Lietuvoje kol kas abortas yra viena iš dažnesnių šeimos planavimo priemonių. Iš to darytina išvada, kad reikalingas dar didesnis visuomenės švietimas šeimos planavimo srityje. Dar nėra išsemtos visos prevencinės galimybės, kad reikėtų imtis baudžiamojo įstatymo.


     3. Ar uždraudimas padės sumažinti abortų skaičių ar jis nesukels dar daugiau neigiamų pasekmių?

     Teigiant, kad abortas neturėtų būti uždraustas, anaiptol nemanoma, kad pats abortai yra teigiamas ar pageidautinas reiškinys. Tai yra gyvybės nutraukimas pirmiausia ypač skausmingas pačiai moteriai. Šiuo atveju, klausimas keliamas kitaip: ar uždraudimas padės sumažinti abortų skaičių, ar jis nesukels dar daugiau neigiamų pasekmių? Teigiama, jog tūkstančiai moterų miršta po aborto operacijų Azijoje ir Afrikoje, kur jos uždraustos ir atliekamos nelegaliai.

     Abortų paplitimas. Remiantis Guttamacherio instituto duomenimis (2003), iš 205 mln. nėštumų, fiksuojamų pasaulyje kiekvienais metais, daugiau negu trečdalis jų yra neplanuoti, ir 22 proc. visų nėštumų nutraukiami atliekant abortus. Taigi 2003 metais pasaulyje buvo atlikti 42 mln. abortų, maždaug 20 mln. iš jų – nelegaliai. Nėštumo nutraukimo procedūromis naudojasi moterys visame pasaulyje, nepriklausomai nuo socialinės padėties bei egzistuojančių abortų draudimo įstatymų. Kiekvienais metais maždaug 29 iš 1000 vaisingo amžiaus moterų darosi abortus. Abortų lygis žymiai nesiskiria tarp išvystytų ir mažiau išvystytų regionų. Tačiau valstybėse, kuriose jie uždrausti, moterims neretai tenka darytis abortus nesaugiomis sąlygomis.⁷ Pavyzdžiui, 1999 metais Guttmacherio instituto atliktas tyrimas parodė, kad viena trečioji pasaulio moterų neturi galimybės darytis abortus legaliai arba saugiai. Tokių moterų mirtingumo lygis – 330 mirtys 100 000 nėštumo nutraukimo procedūrų. Tuo tarpu mirtingumo lygis dėl legalių abortų siekia vidutiniškai 0,7 mirčių 100 000 procedūrų. Virš 30 proc. moterų, kurioms abortai buvo atlikti esant nesaugioms sąlygoms, kenčia nuo rimtų komplikacijų, tokių kaip kraujo užkrėtimas, nevaisingumas bei kt. Valstybėse, kuriose abortai yra legalūs ir saugūs, komplikacijų lygis siekia 1-3 proc., ir dauguma jų yra smulkaus pobūdžio ir nereikalauja hospitalizavimo. Be to moterys, patiriančios komplikacijų dėl nesaugių, nelegalių abortų bijo kreiptis kvalifikuotos medicininės pagalbos, taigi jos priverstos kentėti skausmus ir neretai miršta dėl laiku nesiteiktos medicininės pagalbos (ir tokiu būdu nepatenka į registruotą abortų statistiką).⁸ Be abejo, legalumas nėra vienintelis veiksnys užtikrinantis abortų saugumą, tačiau jis yra vienas esminių. Legalūs abortai taip pat yra labai svarbus faktorius užtikrinant aukštesnį moterų išgyvenimo lygį. Pasaulinė sveikatos organizacija apskaičiavo, kad kasmet įvyksta apie 600 000 mirčių, susijusių su neštumu arba gimdymu, daugiausiai besivystančiose šalyse. 13 proc. šių mirčių lemia nesaugūs abortai.⁹

     Taigi, kadangi abortai vis dar draudžiami arba yra ribojami daugelyje šalių, 48 proc. abortų pasaulyje yra atliekami esant nesaugioms sąlygoms – nekompetentingo tokios „paslaugos“ tiekėjo arba nesterilioje aplinkoje. Todėl kasmet apie 67 000 moterų miršta dėl nesaugių ir nelegalių abortų. Tarp kitų nelegalių abortų pasekmių paminėtini įvairūs sužeidimai bei nevaisingumo grėsmė.¹⁰ Be to nereikėtų pamiršti ir „nepageidaujamų“ vaikų, kurie gimsta moterims, negalėjusioms pasinaudoti nėštumo nutraukimo procedūromis, problemos. Daugelis šių vaikų susiduria su skurdu, prievarta, jais nesirūpinama.

     Dėl kokių priežasčių daromi abortai? 1998 metais Guttmacherio institutas ištyrė priežastis, dėl kurių moterys darosi abortus.¹¹ Maždaug pusė visų tyrime dalyvavusių moterų nurodė, kad jų pagrindinis motyvas buvo atidėti arba sukliudyti gimdymui. Tarp dažniausiai pasitaikiusių moterų paaiškinimų būdavo šie: „Tiesiog šiuo metu aš negaliu turėti dar vieno vaiko“, „Aš nesu pasirengusi būti motina“ arba „Aš jau turiu tris vaikus“.  Pavyzdžiui, JAV 61 proc. moterų, pasidariusių abortus, jau turėjo bent viena vaiką. Pasauliniu mastu didžioji dauguma moterų, kurioms atliekami abortai, yra ištekėjusios ir turinčios vaikų. Šios moterys yra susirūpinusios galimybėmis aprūpinti save bei turimą šeimą. Moterys, kurios ryžtasi atlikti abortus priima moralinį, bet tuo pačiu ir praktinį sprendimą. Jos priima sprendimą remdamosi savo žinojimu, kas yra geriausia joms pačioms bei jų šeimoms. „Pro-vita“ judėjimo atstovai dažnai vadina moteris, darančias abortus, „savanaudėmis“. Tačiau „pro-choice“ judėjimo atstovai kelia klausimą, ar nebūtų savanaudiška moteriai, žinančiai, kad ji nesugeba tinkamai pasirūpinti netgi savimi arba jau turimais vaikais, panašiems išgyvenimas pasmerkti dar vieną žmogų.

     Dauguma moterų pateikia daugiau negu vieną paaiškinimą savo sprendimui darytis abortą. Remiantis tyrimo rezultatais, antrasis dažniausiai pasitaikantis motyvas dėl kurio moterys nutraukia nėštumą – socio-ekonominės problemos. Jos apima skurdą, negalėjimą leisti sau dar vieno vaiko, bedarbystę, tėvo nebuvimą, problemas santykiuose su tėvu arba tolimesnių mokslų ar darbo atsisakymą. Problemos, susijusios su partneriu, taip pat buvo dažnai moterų minima priežastis, kaip ir pinigų nebuvimas.

     Visus šiuos socio-ekonominius veiksnius galima priskirti prie praktinių priežasčių, besiremiančių kasdiene moterų gyvenimo realybe. Tačiau taip pat egzistuoja moraliniai motyvai, kurie apima moterų rūpestį, kad jų vaikas turėtų geriausias galimybes geram gyvenimui, o ne gyvenimą be tėvo, su netinkamu tėvu arba gyvenimą skurde iš pašalpų. Taigi moters sprendimas darytis abortą yra rimtai ir gerai apgalvotas veiksmas. Jis remiasi atsižvelgiant į jos pačios gyvenimo sąlygas ir galimybes; jos šeimos gerovę; jos ateities planus, viltis ir svajones; jos pasiryžimą užtikrinti geresnį gyvenimą ateityje tiek sau, tiek mylimiems žmonėms. Kaip teigia „pro-choice“  šalininkai, legalūs abortai išlaisvina moteris, kadangi lygybės su vyrais moterys gali pasiekti tik turėdamos galimybę kontroliuoti savo vaisingumą.¹²

     Visgi pagrindinė priežastis dėl kurios moterys darosi abortus – tai neplanuotas nėštumas. Pačiais bendriausiais terminais, neplanuotas nėštumas neretai atsiranda, kai pora nesuderina savo noro lytiškai santykiauti su ketinimu arba nenoru turėti kūdikio tam tikru laikotarpiu. Taigi šiuo atveju svarbus tam tikro balansavimo momentas, kuris tampa pakankamai problematiškas, kai poros nori nedidelių šeimų. Su tokių procesų kaip modernizacijos, urbanizacijos, moterų išsilavinimo lygio ir dalyvavimo darbo rinkoje augimu, nedidelės, vadinamosios „branduolinės“ šeimos (dažniausiai iki dviejų vaikų), tapo savotiška norma visame pasaulyje.¹³ Šeimos planavimas tampa ne stichišku procesu, besiremiančių nuostata „kiek Dievas duos“, bet racionaliai apskaičiuojamu veiksmu. Šiuo atveju vaikas yra vertybė, kurios atėjimui reikia atitinkamo ekonominio pasirengimo bei dvasinės brandos. Taigi šiuo metu poros ne tik siekia kontroliuoti jų šeimos dydį, bet ir pasirinkti tinkamą šeimos papildymo laiką bei intervalus.

     Kalbant apie Lietuvos nėštumo nutrakimo statistiką, pastebime, kad abortų skaičius Lietuvoje mažėja. Remiantis Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2006 metais jis sudarė 14 976 nėštumo nutraukimus, iš jų beveik 63 proc. (9426 abortai) moters sprendimu. Taip pat pastebima, kad tarp abortų moters sprendimų skaičiaus, auga pirmo nėštumo nutraukimas. Jeigu 2003 metais šis skaičius sudarė 1420 atvejus, tai 2006 metais jis išsaugo 1,3 karto (464 atvejais daugiau) ir siekė 1884 abortus.¹⁴. Be to 2004 metų apklausa parodė, kad Lietuvoje apie 73 proc. gyventojų pritaria legaliam abortui.¹⁵

     Taigi šios tendencijos rodo, kad mūsų visuomenėje toks elgesys yra savotiška norma. Todėl vien įstatymas, tiksliau draudimas nepakeis asmenų sąmoningumo ir neprivers jų elgtis priešingai. Be abejo, galbūt tam tikrą dalį asmenų griežtas teisinis šio elgesio reglamentavimas galėtų sustabdyti nuo atitinkamo veiksmo atlikimo.

     Abortų kriminalizacijos efektyvumas. Be abejo, siekis sumažinti abortų lygį šalyje yra sveikintas, tačiau nereikėtų pamiršti apie taikomų priemonių efektyvumą. Statistiniai skaičiavimai rodo, kad teisinis abortų statusas valstybėje ir jų lygis nepasižymi stipria koreliacija. Daugelyje šalių, kuriose šios procedūros yra kriminalizuotos, moterų nėštumo nutraukimo lygis yra pakankamai aukštas. Taip pat kai kuriose šalyse, kuriose abortų praktika yra legali ir daugelio pripažįstama, abortų lygiai yra neaukšti. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis abortų skaičius pasaulyje mažėja. Labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, kuriose jie yra legalūs, o ne šalyse, kuriose jie yra draudžiami. Jungtinių Tautų duomenimis, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, kurioje abortai yra uždrausti, 1000 vaisingo amžiaus moterų tenka 30-60 abortų. Tuo tarpu vienoje liberaliausių abortų įstatymų atžvilgiu šalyje Nyderlanduose nėštumą nutraukia tik 5 iš 1000 moterų,¹⁷ Lietuvoje – 17,2. Teigiama, kad tuo tarpu, kai ryšys tarp abortų legalumo ir jų paplitimo yra pakankamai silpnas, egzistuoja stipri koreliacija tarp abortų legalumo ir jų saugumo.¹⁸

     Tiek Lenkijos, tiek Airijos pavyzdžiai rodo, kad įvestas draudimas nepagerino esamos demografinės situacijos bei esamų nėštumo nutraukimo rodiklių.¹⁹ Be to, Lenkijoje susiduriama ne tik su kriminalinių abortų bei „abortų turizmo“ problema, bet tuo pačiu gydytojai yra taip įbauginti esančio teisinio reglamentavimo, kad ne visada atlieka abortus net tada, kai jie yra būtini moters sveikatai apsaugoti.²⁰ Tuo tarpu, pavyzdžiui, Rumunijoje įsigaliojus draudimui nutraukti nėštumą, pradėjo didėti moterų mirtingumas, nes pasiryžusioms nėštumą nutraukti moterims, priemonės nebebuvo tokios svarbios.²¹ Be to ,abortų uždraudimas labiausiai paliečia socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamas moteris. Kadangi moterys, turinčios lėšų, abortų atlikti vyks į kitas užsienio valstybes, tuo tarpu kitos – arba turės susitaikyti su esama padėti, arba imsis nelegalių būdų tam įgyvendinti.

     Kokių pasekmių galima būtų sulaukti kriminalizavus abortus Lietuvoje?

     Manytina, kad siūlomos įstatymo pataisos galbūt užkirs kelią daliai abortų, ypač tiems “nekritiniams” atvejams, kai abortai daromi ne dėl materialinių priežasčių, grėsmės moters sveikatai, gyvybei ar moters nepilnametystės, bet dėl to, jog moteris ar pora neplanuoja turėti vaikų ir nenori keisti savo gyvenimo būdo.

     Atsižvelgiant į tai, jog šis reiškinys Lietuvoje pakankamai paplitęs, tikėtina, jog draudimas sąlygos ženklų nelegalių abortų skaičiaus padidėjimą.

     Kadangi nelegalūs nėštumo nutraukimai paprastai atliekami nesant tinkamų sąlygų bei asmenų, neturinčių tinkamos kvalifikacijos, kyla pavojus moterų sveikatai ir gyvybei.

     Tikėtina, jog kriminalizavimas turės daugiausiai įtakos moterims, gyvenančioms sunkiausiomis materialinėmis sąlygomis, kadangi labiau pasiturinčios galės nutraukti nėštumą aplinkinėse valstybėse.

     Iškils gydytojų korupcijos problema. Tikėtina, jog tai bus nemažos sumos, nes pasiryžę atlikti operaciją gydytojai rizikuos dviguba atsakomybe: ir už operacijos atlikimą, ir už kyšio paėmimą. 

     Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, tikėtina, jog teigiamas teikiamo Projekto poveikis bus minimalus ir neatsvers juo sukeltų neigiamų pasekmių.

     4. Baigiamosios pastabos

     Nėštumo nutraukimas – neigiamas socialinis reiškinys, tačiau kriminalizavimas nėra tinkamiausia priemonė mažinant abortų skaičių dėl aukščiau nurodytų priežasčių.

     Teiginys, jog abortai neturi būti uždrausti, netolygus abortų propagavimui. Tai siūlymas spręsti abortų problemą ne baudžiamosiomis priemonėmis. Tam reikalinga atlikti išsamius visuomenės nuomonės tyrimus abortų klausimu, taip pat detaliai išanalizuoti dėl kokių pagrindinių priežasčių moterys ar poros Lietuvoje ryžtasi abortams: ar tai lemia materialinės sąlygos, nepasiruošimas auginti kūdikį (nepilnametėms), nenoras keisti gyvenimo būdo (brandžioms ir galinčioms sau leisti moterims ar poroms), ar kitos priežastys. Žinant jas, galima būtų imtis tikslingų prevencinių priemonių.

     Manytina, kad nėštumo nutraukimo draudimo klausimas Lietuvoje yra ne tiek teisinis, kiek etinis, sietinas su kiekvieno asmens pasaulėžiūra. Atsižvelgiant į tai, siekiant pakeisti esamą reguliavimą, tikslinga svarstyti ir referendumo (tegu ir konsultacinio) surengimo galimybę. Aiškiai išsakyta piliečių pozicija ir referendumo kampanijos metu vykstanti diskusija padėtų adekvačiau įvertinti visuomenės lūkesčius.

     Vietoj projektais siūlomo abortų draudimo (išskyrus abortą, atliktą esant nusikalstamai veikai, arba, kai nėštumas gresia nėščiosios gyvybei ar sveikatai), siūlytina palikti esamas nuostatas, kad moteris gali nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, tačiau teisės aktuose detaliai reglamentuoti tvarką, kad moters sprendimas būtų informuotas ir laisvas, nenulemtas socialinių priežasčių. Kaip į pavyzdį, siūlytume atkreipti dėmesį į Vokietijos Baudžiamąjį kodeksą, kuriame yra net septyni straipsniai skirti nėštumo nutraukimo problematikai. Be kriminalizuojančių su nėštumo nutraukimu susijusias veikas straipsnių, Vokietijos BK įtvirtina ir blanketinę nuostatą – 219 straipsnį (Nėščių moterų konsultavimas kritinėse ir konfliktinėse situacijose), kuriame įtvirtinta:

     ,,1. Konsultacijos paskirtis – apsaugoti negimusią gyvybę. Ji turi paskatinti moterį tęsti nėštumą ir atskleisti tolesnio gyvenimo su vaiku perspektyvas; konsultacija turi padėti moteriai priimti atsakingą ir sąmoningą sprendimą. Moteris turi būti įsitikinusi, kad negimęs vaikas taip pat turi teisę į gyvybę, gerbiant ir ją visu nėštumo laikotarpiu, ir kad teisėtas nėštumo nutraukimas  gali būti svarstomas tik išimtinomis situacijomis, kai nėštumas iki  gimdymo sukeltų moteriai tokią naštą, kuri yra tokia rimta ir neįprasta, kad ji nusveria protingas pasiaukojimo ribas.  Patarimų ir pagalbos forma išreikšta konsultacija turi užkirsti kelią konfliktinėms situacijoms, susijusioms su nėštumu ir išspręsti kritines situacijas. Kitos nuostatos detaliau turi būti reglamentuotos Nėštumų  konfliktinėse situacijose įstatymu.

     2. Konsultaciją, remiantis Nėštumo konfliktinėse situacijose įstatymu, turi atlikti pripažinta Nėštumo konfliktinėse situacijose konsultavimo institucija. Po konsultacijos institucija turi išduoti moteriai sertifikatą, kuriame numatyta paskutinės konsultacijos data ir nėščiosios moters vardas ir pavardė pagal Nėštumų konfliktinėse situacijose įstatymą. Gydytojas, kuris nutraukia nėštumą negali teikti konsultacijų“.