Nepaisydamas viešosios nuomonės ir visuomenės protestų, vakar, gegužės 15 d., Lietuvos Seimas pritarė Valstybinės šeimos politikos koncepcijai. Už balsavo 69 parlamentarai, prieš – 9, susilaikė – 14. Dėl jos galutinio priėmimo bus balsuojama kitą savaitę. Ši koncepcija, įteisinanti ŠEIMĄ TIK KAIP VALSTYBĖS STRUKTŪROSE UŽREGISTRUOTĄ OFICIALIĄ VYRO IR MOTERS SANTUOKĄ, yra totalitarinė, diskriminacinė ir represyvi klerikalizmo atgyvena, atbloškianti Lietuvą į tamsiuosius viduramžius primenantį autoritarinį ir patriarchalinį smetonmetį.

     Būtent tautos vado A. Smetonos valdomoje Lietuvoje klestėjo bažnytinėmis dogmomis paremta „tradicinė” moralė, skatinanti neapykantą visiems kitaminčiams, kurių pasaulio suvokimas nors šiek tiek skyrėsi nuo bažnytininkų ir ultrapatriotų peršamo unitarinio šeimos ir visuomenės modelio. Buvo žeminami visi, kurių statusas neatitiko bažnyčios ir valstybės propaguojamos šeimos doktrinos - nesantuokiniai vaikai, netekėjusios arba vyrų paliktos moterys, vienišos motinos.

     Šiandieninės lietuviškos visuomenės požiūris į „benkartus” ir  „pasileidėles” ne ką tepasikeitė. Tas pats niūrus smetonmetis. Bažnyčia liepia melstis už „Koncepcijos” priėmimą, prie Seimo renkasi religiniai fundamentalistai, o Seime sėdintys konservatoriai iš džiaugsmo trina rankas - tauta prigamins daug naujų kasininkių „Maximoms” ir kareivių Afganistanui.

     Jei šiandien būtų gyva Veronika iš A. Vienuolio „Paskenduolės”, ji, perskaičiusi „Šeimos politikos koncepciją”, vėl nusiskandintų, nes suprastų, jog šioje visuomenėje jai vietos nėra. 

     DP
     2008.05.16

    Antanas Vienuolis PASKENDUOLĖ (fragmentai)

    Pirmą sekminių dieną parėjo Veronika iš bažnyčios namo labai susisielojusi ir privargusi.
    Parėjusi pavalgė šiltų, nuo pusryčių likusių batvinių, pasrėbė rūgusio pieno ir, užuot prigulusi pailsėti arba bėgusi į vakaruškas, kur, buvo girdėti, vaikinai jau virkdė armoniką, paėmė nuo tvoros milžtuvę ir apsidairiusi, ar kas nemato, potekomis per kluoną išbėgo laukan, į Galus, karvių melžti.
    Saulė buvo dar aukštai, ganyklos netoli, ir Veronika, paėjėjusi ežia į rugių lauko vidurį, perbrido skersai dirvos, išėjo pievelėn ir apsidairė. Apsidairiusi metė į rugius milžtuvę, parpuolė ant žemės, paslėpė veidą delnuose ir pravirko:
    - Dievuliau mano, dievulėliau mano!
    Buvo ji šiandien miestelyje, buvo bažnyčioje, pašte; buvo nuėjusi pas vieną moterėlę, kurią iš draugių buvo girdėjusi didelę daktarę esant mergaičių nelaimėje.
    Nors ir ji pati gana keistai jautėsi, bet vis dar nesitikėjo, o šiandien daktarka galutinai ją įtikino ir pasakė, kad ji iš tikrųjų esanti nėščia.
    Be kitų patarimų, davė jai dar tokių, rupių miltelių, už kuriuos Veronika, vos ne vos nuderėjusi penkelgę, užmokėjo dešimt auksinų.
    Jau antras mėnuo Veronika vaikščioja paštan ir vis veltui; jos mylimasis Juozelis, išeidamas Amerikon, buvo prižadėjęs ir ją prie savęs pasiimti ir tam tikslui atsiųsti šipkartę ir šimtą rublių kelionei.
    Bet laikas bėgo, o šipkartės ir pinigų kaip nėr, taip nėr.
    [...]
    Kankino ją ilgas Juozelio neatsiliepimas, nedavė ramumo daktarkos vaistas ir toji baisioji nuodėmė, kuri be atgailos amžinai pražudo žmogų su vėle ir kūnu.
    Ar šokant, ar su berneliu klėtelėje šnekant, vis rodėsi Veronikai, kad šalia jos stovi jos baisioji bėda ir seka ją, kad kur nepasislėptų, ir rūpina, kad apie ją nepamirštų.
    Pabaigus šokį arba ištrūkus iš bernelio glamonėjimų, lįsdavo ji kertėn, kur nors tarp piemenių ir pusmergių, ir iš tolo žiūrėdavo į linksmas sveikas drauges ir gražius vaikinus. Žiūrėdavo, ir lyg pačios savęs gailestis, lyg pavydas kitoms imdavo ją smaugti.
    Gal dar ilgai būtų reikėję Veronikai kankintis vakaruškose, kad ne vienas mažas atsitikimėlis: Jonienė Šližienė, ilgai nebesulaukusi savo Marytės, prietemoje atėjo su vytine jos namo varyti ir, suradusi dukrelę jaunimo būryje, pradėjo ją žabu kapoti per pečius, per galvą. Kai, nebežinodama, kur iš gėdos dingti, Marytė pabėgo iš kiemo, Šližienė, atsikreipusi į vakaruškininkus, ėmė keikti ir juos, ir tų namų šeimininkus. Galop, padariusi gerą darbą, išvaikiusi vakaruškas ir prigrasiusi pranešti kunigams, išsinešdino.
    Pakilus didelei suirutei, Veronika pirmutinė išspruko iš vakaruškų ir viena parėjo pakluonėmis namo. Parėjusi dar ilgai nėjo gulti, tik susimąsčiusi iki pusiaunakčio išsėdėjo prieklėtyje.
    Rytojaus dieną atsikėlė ji anksti, pirmutinė sulakstė į ganyklas, pamelžė karves ir, parėjusi namo, pakūrė krosnį ir prikaitė puodus.
    Skubėdama, kol visi dar tebemiega ir neparjojo iš nakties bernas, prisiskynė darželyje dvi saujas rūtų, atsinešė iš klėties druskelę, kurią vakar buvo užkišusi už aruodo, ir, kaip pamokė daktarka, visa kartu suvirinusi, išgėrė pilną stiklinę.
    Gėrimas pasirodė toks aitrus ir toks neskanus, jog net ją visą pakratė.
    Be paliovos spjaudydama ir žiaukčiodama, dar greičiau ėmė ji šutruoti apie krosnį.
    Netrukus atsikėlė iš klėties šeimininkas, kamarėlėje pradėjo kosėti šeimininkė, o Veronika vis laksto apie krosnį ir vis spjaudo...
    Buvo jau ir blynus bekepanti, tik staiga ją išmušė prakaitas, ir pasidarė taip negera, tarytum troboje oro pritrūko.
    Vos atgaudama kvapą peržengė priemenės slenkstį, kaip kažin kas šusterėjo galvon, suspaudė širdį, ir Veronika, nespėjusi įsitverti tvorelės, parpuolė.
    Kai išbėgo iš trobos Kaikaris su Kaikariene, Veronika kaip negyva gulėjo vidury kiemo, o iš jos burnos pro sukąstus dantis sunkėsi žalios putos.
    Nieko nelaukęs šeimininkas tuojau išpylė ant jos nėšius vandens, šeimininkė parūkė švęstomis žolelėmis, ir Veronika nors tampėsi ir visa drebėjo, tačiau veikiai atsitokėjo.
    Subėgusios kaimo moterėlės dar aprūkė ją devyndrekiu, davė nuryti šv. Agotos duonos, pagirdė kažkokiomis žolelėmis, ir Veronika atsikėlė.
    [...]
Praėjo dar kelios dienos, dar kartą buvo nuėjusi Veronika prie kryžiaus, tačiau nė kiek jai nepalengvėjo, o po širdimi bėda vis augo didyn ir opyn.
    Veltui suvaikščiojo ji ir į šv. Jono atlaidus už trejeto mylių; nieko nepagelbėjo ir tokio daktarėlio vengrelio skystimėlis. Veronika žymiai pradėjo mainytis, sublogo, susitraukė, visai nustojo ramumo ir kantrybės. Pradėjo slapstytis nuo žmonių. Naktimis beveik nebeužmigdavo, o dieną prie darbo snaudulys kamuodavo... Galop, matydama, kad nei vaistai, nei maldos nebegelbsti, nusprendė nueiti pas ūkininkę Juozaponienę ir jai viską atvirai išsipasakoti: bene patars ką nors, bene nuramins, bene paguos...
    - Vis dėlto duos man kokį patarimą ir manęs nelaimingos pasigailės, - galvojo sau viena Veronika, užuot pogulio gulusi, eidama pakluonėmis pas Juozaponienę.
    Žinojo Veronika, kad Juozaponienė labai dievobaiminga moteriškė, įsirašiusi į visas brostvas, pranciškonus, kas sekmadienis eina išpažinties, tris dienas per savaitę pasninkauja. Žinojo ir pati matė, kaip nė vienas kunigas, grįždamas nuo ligonio, nepravažiuoja Šepečių sodžiaus, neaplankęs Juozaponienės, kuri ir pati tą vieną sūnų kunigu moko.
    Kai Veronika ėjo Juozaponienės kieman, šeimininkė, atsisėdusi ant priemenės slenksčio ir iki alkūnių atsiraičiusi rankoves, dažė puode siūlus.
    Priėjusi prie "tetulės" (taip ją visi iš didelės pagarbos vadindavo), pagarbino Kristų ir norėjo pabučiuoti ranką.
    - A! Veraniote, sveika gyva, - tarė tetulė Juozaponienė, apmetusi merginą nieko nereiškiamu žvilgsniu, ir atkišo pabučiuoti alkūnę, nes rankos buvo išdažytos mėlynais dažais.
    - Ką gi tu, dukrel, ar sveika, ar buvai prie egzorto? - pradėjo klausinėti Juozaponienė, skala badydama mirkstančius puode siūlus.
    - Ne, nebuvau, - atsakė Veronika silpnu, prislėgtu ir nusiminusiu balsu.
    - Tai kodėl gi nebuvai? - lyg supykusi, lyg merginos nepaklusnumu nusistebėjusi, jau gyviau paklausė Juozaponienė ir piktai pažvelgė į akis...
    - Tetulyt, aš ne... aš... - ir nežinodama, kaip pasakyti, pravirko ir užsitraukė ant akių skarelę.
    - Dievuliau tu šventas, kas gi tau, dukryt, kas gi? - pradėjo meilintis prie Veronikos tetulė ir, šluostydama į sijoną rankas, įsivedė merginą patamsėn, įvairiomis rūgštimis ir pelėsiais dvokiančion kamaron.
    - Kas gi tau, dukrel, sakyk, kas gi? - pridūrusi meiliai klausė Juozaponienė, stengdamasi nutraukti nuo merginos veido skarelę ir pažvelgti jai į akis.
    - Tetulyt, aš, aš, aš nelaiminga, - ir vėl nebepabaigė, o pasirėmė statinės ir apsipylė ašaromis.
    - Ak tu macnas, tu pone! - supratusi, kas yra, pradėjo gūžčioti Juozaponienė, stebėdamasi ne tiek merginos nelaime, kiek savo kvailumu. Ir kaipgi ji, kuri žino visas visos parapijos naujienas, ligi šiol dar nežinojo, kas dedasi čia, jos panosėje, ir nesusiprotėjo dargi tada, kai mergina buvo anąsyk, sekminėse, apalpusi.
    - Su kuo gi? Ar seniai gi? Kada gi? Veronika atsakė ir pasiteisino.
    - Lauk, šunie, kol kumelė išdvės, taip jis tave dabar ir ims! - atkirto jai Juozaponienė.
    - Ar buvai gi išpažinties? Ar sakeis gi kunigui? Ar padarei gi gailestį? - tėškė klausimą po klausimo jau ne juokais pradėjusi pykti tetulė...
    - Ir kaip tave lig šiol griausmas nemušė; kaip tave šventa žemė nešioja, paleistuve tu! Dabar šitokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo. Na, ag kad tu gi, kai anąsyk išgėrei šitos bjaurybės, būtumei numirus, tai su dūšia ir kūnu būtumei amžinai pražuvus. Ak tu macnas, tu pone! Ką dabar sužinoję kunigai sakys! - tarškėjo ir stebėjosi Juozaponienė, įmygus į šoną kumštį, nes nuo to karto, kai šv. Matauše per atlaidus prilamdė ją prie klausyklos, dabar prie kiekvieno susijaudinimo imdavo diegti šoną.
    - Veikiau prieik man išpažinties, prisipažink, melskis, padaryk atgailą... Dabar šitokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo. Matai, Veronika, ar aš tau nesakiau, kai tu krizendavai mojavoj arba rožančių giedant, kad nubaus tave ponas dievas; ot, matai, prie ko visa tai privedė! Kas nuo dievo atstoja, prie to velnias pristoja...
    Ir dar ilgai barės, stebėjos ir ūdijo merginą įtūžusi Juozaponienė.
    [...]
    Puolė Veronika prie langelio, atsiklaupė ant suoleliuko ir buvo jau besakanti paprastą išpažinties įžangą, kaip vėl rūsčiai sušuko klebonas:
    - Nuo katros pusės užsidengei?.. Užsidenk, sakau, skarele!
    Veronika, sumišusi ir taip persigandusi, jog nebegalėjo nuvokti, kur dešinė ir kur kairė, užsidengė kaip tik ir vėl iš tos pačios pusės. Tada jau įtūžęs klebonas išsikišo iš klausyklos, sugriebė merginai už plaukų ir, pusiau nutraukęs nuo galvos skarelę ir suardęs kasas, parodė, kaip reikia užsidengti.
    Pajuto Veronika ant savo galvos kunigo ranką, pajuto raunamų plaukų sopę ir išgirdo, kaip iš kasų pabiro ant žemės smeigės.
    Mergina, visiškai persigandusi ir visa nukaitusi, tarytum apmirė, negalėdama nė žodžio pratarti.
    - Na, ko gi tyli, sakyk! - papūtė į ją šiltu kvapu kunigas.
    Veronika buvo pradėjusi vėl nuo įžangos sakyti, bet įpykęs klebonas net drebėdamas suunkštė:
    - Sakyk, ką sugriešijai, girdėjau jau aš tavo!
    - Tuk, tuk, tuk, tuk, - plakė apmirusioje merginos krūtinėje širdis, čiurliais per veidą bėgo prakaitas, ir palaidi, iš po skarelės išsibrukę plaukai lindo į burną ir akis.
    Bijodama krustelėti, kad neiškryptų iš tos vietos. į kurią kunigas savo ranka ją paklupdė, pradėjo sakyt iš pradžių pačius niekniekius ir pagaliau, ištarusi savo baisųjį nusidėjimą, nutilo. Tylėjo ir klebonas. Kai Veronika norėjo sakyti toliau ir buvo jau pradėjusi drebančiomis lūpomis kalbėti, ūmai klebonas ją nutraukė:
    - Iš kurgi tu? Kokia gi tu? Ar seniai? Veronika į visa atsakė.
    - Paleistuve tu! Begėde! Tu nori mano parapiją sutepti?! Veronika pradėjo verkšlenti.
    - Cit! - suspiegė ant visos koplyčios klebonas, net žmonės grįžtelėjo.
    Veronika jau nieko nebesuprato, nei ką jai kalbėjo kunigas, nei kuo grasė. Gerai nenugirdo, ir kokią atgailą jai įsakė. Jam minutytę nutilus, nenuklausiusi jo paskutinių žodžių, buvo pradėjusi Veronika aiškinti, kad gal jai reikėsią per marias plaukti į Ameriką, kad tokioj kelionėj esą galima numirti arba paskęsti, bet klebonas vėl ją nutraukė ir, visas išsišiepęs, prisikišęs prie langelio, švilpiančiu, užkimusiu balsu pasakė:
    - Klaupkis, sakau, paleistuve, negausi išrišimo, aš tave tik palaiminsiu!
    Atsiklaupė Veronika ir pasilenkusi nežinojo, ką daryti: ar muštis į krūtinę ir kalbėti "Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės", ar kita ką, bet tuojau išgirdo kunigo ženklą eiti nuo klausyklos.
    Pasikėlė Veronika nuo suoleliuko visa nukaitusi, apsiašarojusi; kasos iširo, skarelė nuo galvos nusmuko, pabiro smeigės. Atsistojusi ir šiek tiek sutvarkiusi plaukus, norėjo dar padėkoti, pabučiuoti kunigui ranką, bet klebonas piktai ją atitraukė, ir mergina, dar labiau susigėdusi, nuėjo šalin.
    Visos galvos atsigręžė, ir visos akys sužiuro į Veroniką: pasirodė jai, kad kiekvienas atspėjęs jos nuodėmę.
    [...]
    Sodžiuje buvo nepaprastas judėjimas ir gyvumas, koks esti tik kunigo prie ligonio laukiant arba jam kalėdojant. Pas abu Kaikario kaimynus, Lukšą ir Butkų, prisirinko pilna žmonių: vyrų, moterų ir piemenų, nes visi jie, be Veronikos, žinojo, kad šiandien ateis pas Kaikarius Veronikos tėvas; žinojo ir matė, kaip Kaikaris, sutikęs miestelyje Veronikos tėvą, degtine vaišino ir užprašė ateiti pasikalbėti dėl dukters.
    - Ateina, ateina! - staiga suriko piemenys žąsioganiai, net uždusę bėgdami pro Butkaus kluoną.
    Visi išbėgo iš trobos ir, sustoję kieme, žiūrėjo į per sodžių einantį su statininku rankose Veronikos tėvą. Nors ir buvo viduvasaris, seniokas ėjo apsivilkęs trumpais lopytais kailiniais, užsidėjęs rudą suplyšusį kaškietą ir susijuosęs pančiu. Iš tolo jis buvo panašus į žmogų, kuris su basliu rankose nori užbėgti už akių nevalyvam gyvuliui.
    Nebeiškentė sodiečiai, ir visa gauja, kaip galvijai į vasarojų, sugriuvo į Kaikario kiemą.
    Nesižvalgydamas, nieko neprakalbinęs ir tarytum susirinkusiųjų nematąs, sparčiai, dideliais žingsniais perėjo seniokas per kiemą ir įlindo į klėtelę pas dukterį.
    Veronika kaip atsisėdo po pietų ant lovos su atvira ant kelių maldaknyge, kaip įbedė akis į prieš stovintį kubilą, taip ir tebesėdėjo.
    Pamačiusi tėvą, krūptelėjo, šoko nuo lovos ir, surikiusi "tėveliuk", puolė tėvui po kojų. Bet tėveliukas taip smarkiai drožė jai statininku per nugarą, kad pagalys net perpus palūžo, likusiuoju gi galu pradėjo mušti dukterį per pečius, per nugarą, per šonus...
    Kai amžinai persigandusi mergina norėjo palįsti ir pasislėpti palovin, tuomet įtūžęs tėvas sugriebė ją už kasų ir, pakėlęs nuo žemės, ėmė daužyti kumščiu per skruostus, per galvą, mušti per krūtis...
    Nežinia, kuo visa tai būtų pasibaigę, jei ne šeimininko mažoji mergytė ir pas Butkų ilsėjęsis nuo Kovarsko pielninkas. Šeimininko dukterytė, pamačiusi už kasų po klėtelę tąsomą Veroniką, nesavo balsu suspigo vidury kiemo, o jos šauksmu atbėgęs pielninkas, pamatęs tokį reginį, sugriebė senioką už kailinių ir metė jį už kubilo. Atsikėlęs seniokas buvo besiimąs su pielninku už krūtų, bet tuojau įsikišo šeimininkas su šeimininke ir Veronikos tėvą, išvedę iš klėtelės, paprašė į vidų.
    Ką jis su šeimininkais kalbėjo viduje, niekas nežinojo, nes tąsyk, kai įsimaišė pielninkas, visi nežinia kur dingo, o kieme pasiliko tik piemenys ir vaikai, kurie vieni ir tegirdėjo, kaip, išeidamas iš pirkios, seniokas piktai Kaikariui pasakė:
    - Tegu sau nors ir patvory, o aš į savo trobelę jos nepriimsiu.
    [...]
    Apkabino Veronika šunį abiem rankom už kaklo, prispaudė prie savęs ir, padėjusi ant jo galvos smakrą, pravirko taip, kaip niekados dar nebuvo verkusi.
    Verkė jau ne savo bėdos, ne gėdos ir ne sumušta esanti, tik verkė, kad tie visi artimi geri žmonės, visi dėdės, tetulės, draugės, lipšnūs berneliai, kuriems ji taip rūpėjo, kurie ją taip mylėjo, dabar ją taip skaudžiai išjuokė, nužemino ir kaip nenaudėlę ar kokią išgamą amžinai išstūmė iš savo tarpo. Verkė, kaltės nežinodama, verkė, dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta, o drauge su ja verkė ir toji gedulinga mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla, ir liūdnai po miglotus laukus mėnesienoj glūdinėjanti, it graži nuskriausta mergaitė našlaitė, Anicoko daina.
    Staiga šmėstelėjo jos galvoje gyvais paveikslais kitos panašios naktys, šmėstelėjo meilus bernužėlis, meilūs žodeliai, meilė, malonė, viltis, pasitikėjimas... Visa tai atsiminusi, atstūmė nuo savęs šunį, atsistojo sutvirtėjusi, sveika, puikybės pilna ir, perlipusi per tvorą į daržą, nuėjo rugių lauku...
    - Ar pablūdo mergina, ar kurių norų - viena naktį po laukus vaikščioja! - tarytum pratarė iš po debesėlio pasirodęs mėnulis ir, susirūpinęs savo neatidėliotinais darbais, šmukštelėjo po kitu.
    O mergina, vienplaukė, palaidomis kasomis, atlapu kaklu, smulkiu, bet tvirtu žingsniu ėjo toliau, artyn prie ežero.
    Tarytum ką siūlydami, šnibždėjo jai miegūsti rugiai, plakė varpomis jos atlapą krūtinę, kuteno kaklą... o ji, iškėlusi galvą ir atstačiusi krūtinę, nieko nepaisydama, it puikybės pilna, ėjo vis tolyn ir tolyn. Tarytum taip darydama norėjo atsilyginti sau už tai, kad visą laiką traukėsi ant akių skarelę, slėpė veidą ir vaikščiojo nuleidusi galvą.
    Porą kartų purptelėjo iš po jos kojų persigandęs paukštelis, porą kartų sušlamėjo rugiuos naktinis žvėrelis, o mergina kas kartas valandėlę susilaikydavo, dar aukščiau pakeldavo galvą, dar labiau ištempdavo krūtinę ir, sugniaužusi kumščius, tarytum visa savo siela nežinomam priešui tardavo: "Na, drąsuoli, ir man nebėr kantrybės; aš laukiu, drįsk tiktai, pamėgink tiktai mane paliesti, dabar tai jau pažiūrėsim!.." Bet nieko nesulaukusi ir niekam nepasirodžius, dar puikesnė, smulkiu, bet tvirtu žingsniu ėjo paakiui, artyn prie ežero.
    Keletą kartų pasivijęs ją šuo unkštė, sukinėjosi aplinkui, mataravo uodega ir nežinojo ką daryti, ar grįžti namo, ar, juos be priežiūros palikus, sekti paskui Veroniką. Tačiau pamatęs, kad į jį nekreipia akies, atsitūpė ant ežios ir pradėjo staugti.
    Priėjus ežerą, mergina sustojo ir, sunėrusi ant galvos rankas, giliu žvilgsniu apmetė ramų ežero plotą, jame mirksinčias žvaigždes, paskendusius kryžius, snaudžiantį sodžių ant kalno; apmetė ir suprato, kad ji jau svetima šiame gražiame pasaulyje, kad nebevilios jau jos nei gražios mėnesienos, nei saldūs mergelių sapnai sapnuosis, suprato, kad ji dabar viena vienužė visame pasaulyje, kad jos dalia dalelė vien skurdus vargas ir visų paniekinimas...
    - Žiūrėkite, broliai, bene pradės ji mus skinti? - tartum šnibždėjosi nusigandę ajerai.
    Valandėlę pastovėjusi, užkišo Veronika už rožančiaus abi rankas ir, iš visos gerklės riktelėjusi, patraukė alkūnėmis raištelį.
    Riktelėjo už ežero, atsiliepė melduose, skardžiuje, už liepto... Atsiliepti atsiliepė, bet išeiti ir pasirodyti nedrįso. Tada jau Veronika pamažėl pradėjo bristi į vandenį.
    Krūptelėjo vandeny žvaigždelės, subruzdo ajerai, sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai, ir viena paskui kitą į visas šalis pradėjo bėgti nuo Veronikos bangutės...
    Kai po pusvalandžio iš po debesėlio išlindęs mėnulis apšvietė žemę, tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote: saldžiai miegojo ajerai, snaudė ant meldų pasirėmusios nendrės, ir milijonai žvaigždelių žiūrėjo iš dangaus ežeran. Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama.

    1909 m.

    Visas tekstas - anthology.lms.lt