Rinkos sąlygomis egzistuoja prekiniai santykiai. Viskas yra tapę preke, bet prekė įgyja vertę tik tada, kai ji parduodama. O ji parsiduoda tik tada, jei yra paklausa. Jei kažkas moka pinigus – vadinasi, yra paklausa. Dviejų žmonių laisvanoriškas sandėris „aš parduodu, tu perki” yra ne tik normalus, bet ir skatinamas reiškinys kapitalistinėje visuomenėje. Jei sulygom dėl kainos – viskas ok. Todėl man keistai pasirodė kilęs skandalas dėl perkamų balsų. Jei gyveni rinkos sąlygomis, kur viskas perkama ir parduodama (mašinos, kompiuteriai, sportininkai, mokslas, meilė, darbo jėga, sąžinė ir t.t.), kuo gi nuo kitų prekių skiriasi „balso” pirkimas/pardavimas? Kodėl tiek dėl balsų pirkimo putojasi valdžiažmogiai ir laisvosios rinkos apologetai?
Jeigu yra laisvė, tai žmogus laisvas pasirinkti, ką jam daryti su jam priklausančia preke – šiuo atveju, su savo balsu. Galima parduoti, o galima ir padovanoti, galimi natūriniai mainai (aš balsą – man kiaušinius), galima balsą atiduoti veltui kaip išmaldą: jei labai nusižeminęs būsimas seimūnas prašo – kodėl jo nepasigailėti? Arba atvirkščiai – esamas ar būsimas seimūnas sušelpia dešimt ar dvidešimt litų skurstantį ar pagiriom pinigų neturintį pažįstamą, kuris, pasirodo, dar yra ir jo rinkėjas.
Aš pats dar prieš keliolika metų gyvendamas Lietuvoje ne kartą esu sušelpęs buvusį kolegą, vienos sporto mokyklos direktorių, kuriam šioje visuomenėje nepavyko ir kuris, kaip sakoma, atsidūrė visuomenės dugne. Ir kai po kurio laiko susigalvojau dalyvauti vietos rinkimuose, jis, be abejo, atsidėkodamas balsą atidavė už mane. Tikėtina, kad dar paragino savo draugelius pasekti savo pavyzdžiu, juolab kad mano rinkiminėje programoje buvo įrašytas siekis uždaryti dar iš sovietmečio užsilikusią „trezbilką”.
Balsų pirkimo-pardavimo sandėris kartais žmogui gali pakeisti gyvenimą. Na, įsivaizduokime tokį atvejį: žmogus neranda ir jau net neieško darbo, žmona paliko, iš buto išmestas, nakvoja kur papuola, neturėdamas kelių litų atsipagirioti, sliūkina nuo ryto gatvėmis mąstydamas, ant kurios šakos pasikabinti – ir jam ištiesia pagalbos ranką. Žmogau, še dvidešimt litų ir dar bambalį magaryčių – prabalsuok už mane.
Gavus dvidešimt litų, atsipagiriojus ir „atlikus pilietinę pareigą”, jam pasaulis atrodo šviesesnis – žiū, mane įvertino. Pasirodo, aš kažkam dar reikalingas, o juk nereikalingo jausmas – didžiausia visokių depresijų priežastis. Galbūt tas parduotas balsas – vienintelis dalykas, kurį jis turėjo – išgelbėjo nuo savižudybės. Yra tikimybė, jog išrinktas į Seimą balso pirkėjas aistringai pasisakys už reabilitacijos įstaigų plėtrą ir finansavimą, tad pardavęs savo balsą „rinkėjas” pasigydys, mes gerti ir po ketverių metų pats kandidatuos į Seimą, o išrinktas susiras žaliaakę padėjėją ir po keletos metų besitęsiančių įvairių nuotykių išsikraustys į Briuselį, kur ilgai ir laimingai gyvens...
Taip, tai tik graži pasaka – gyvenime taip nebūna. Tai galėtų būti nebent scenarijus lietuviškai tragikomedijai su „happyendu”, nes tragedijų po Garliavos jau pakanka. Esame per daug rimti, pikti ir paniurę, tad pasijuokti, o ypač iš savęs, tikrai nemaišytų.
Ne pasakoje, o šios rinkimės kampanijos metu matau vieną neabejotinai teigiamą dalyką, susijusį su balsų pirkimu. Jeigu atsimenate, visi be išimties politikai, pradedant prezidente, Seimo pirmininke ir baigiant tais, kurie dar tik svajoja pakliūti į Seimą, ragino: „Svarbiausia, kad ateitumėt balsuoti”. Nesvarbu, už ką balsuosite – tik ateikite. Tai štai, jei nebūtų perkami balsai, nebūtų iš visų pašalių ištraukti bomžai, balsavusių procentas būtų mažesnis ir gal nesiekęs penkiasdešimties procentų. Referendumas tada būtų neįvykęs. Tad galbūt už tai, kad išvengsime milijardinės atominės aferos, o gal net ir atominės katastrofos, turime būti dėkingi tiems, kas pirko balsus, o labiausiai tiems, kas juos pardavė, – taigi Lietuvos bomžams.
Vis dėlto balsų pirkimas pateikiamas kaip baisus nusikaltimas (berods, net įstatymu draudžiamas), o normalus pirkimo-pardavimo aktas vadinamas rinkėjų papirkinėjimu. Iš tiesų, pirkimas ir papirkinėjimas yra ne tas pats. Papirkinėjimas yra tai, kas liaudyje vadinama kyšiu. Kad kyšis blogai, sutinka visi, nes nuo to ir prasideda korupcija.
Kyšis paprastai duodamas ir imamamas tam, kad tas, kas ima, pasinaudodamas tarnybine ar kokia nors kita galią suteikiančia padėtimi, priimtų vieną ar kitą davusiam naudingą sprendimą. Kokį gi sprendimą, kuris būtų naudingas pretendentui į Seimo narius, už kyšį gali priimti nabagas prasigėręs bomžas, žinomas dar kitu – „asocialaus asmens” vardu? Na taip, žinoma – gali priimti sprendimą atiduoti savo balsą. Vieną kartą per ketverius metus asocialus asmuo turi galios ką nors nuspręsti, ir jis, be abejo, tuo pasinaudoja. Nedvejodamas pasielgia taip, kaip elgiasi ir dauguma galią turinčių sėkmingesnių jos atstovų.
Blogiausia tai, kad tas, kas davė kyšį – papirkinėjo vargšus nelaimėlius, taip elgėsi tikėdamasis pats įgyti galios, kurią jam suteiktų valdžia, ir sulaukti, kad kyšius jam neš kiti. Tad šiuo požiūriu balsų pirkimas išties atrodo negarbingas ir smerktinas. Tačiau ar iš tiesų perkantis balsus yra tas didžiausias nusikaltėlis ir ar labai jau skiriasi jis nuo kitų konkurentų, „žaidžiančių pagal taisykles“?
Nuo tų, kurie nesiūlo pinigų rinkėjams, bet atvirkščiai, patys ima kyšius (jie tai vadina aukomis) rinkiminei kampanijai finansuoti, arba, dar geriau, tiesiog pasisavina pinigus iš mokesčių mokėtojų (didžiausios parlamentinės partijos, kaip žinome, savo pačių priimtų įstatymų dėka gauna solidžias dotacijas iš valstybės). Ką su tais pinigais jie daro? Užsako politinę reklamą, kuria be paliovos plauna žmonėms smegenis.
Schema paprasta, aiški ir visiems žinoma. Didelės korporacijos ir kiti verslo atstovai „aukoja” partijoms, partijos perka reklamą, o reklama pasako, už ką balsuoti. Išrinktieji Seimo nariai per ketverius metus atidirba savo sponsoriams, o po ketverių metų viskas pasikartoja iš naujo. Tad kur šioje grandinėje didesnis papirkinėjimas ir kas ką papirkinėja – ar perkant balsą iš vargšo bomžo, ar patiems parsiduodant verslo rykliams ir po to priimant jiems palankius įstatymus? Ir kas iš tiesų yra blogiau – ar pirkti balsus, ar apgaudinėti žadant ir iš anksto žinant, kad meluoji? Ar Uspaskichas, kuris žada 1509 litų minimalią algą, pažado išpildymo atveju bus kaltinamas rinkėjų papirkinėjimu, o neįvykdęs pažado – melagiu ir apgaviku?
Bandydamas kitu kampu pažvelgti į plačiai paplitusią balsų pirkimo praktiką nesiekiu įrodyti, kad balsų pirkimas turėtų būti normali rinkėjo ir jo atstovo praktika. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad vadinamasis skandalas dėl balsų pirkimo paslepia tai, kas svarbiausia. O svarbiausia yra tai, kad visi balsai perkami – nesvarbu, ar įsivaizduojama laisva valia ar už pingus, ketveriems metams mes atiduodam teisę spręsti už mus. Pagalvokime prieš antrąjį turą, ar mes to norime...
2012 10 22
