vasiliauskaite    „Turbūt yra ir tokių žmonių, kurie pardavė savo balsą ir negyvendami patvoryje, tačiau nuo to jie yra tik dar didesni bomžai“, – sako vienas toks anaiptol bomžo neprimenantis pilietis. Su bemaž fiziologiniu pasibjaurėjimu. Bomžai tai jau tikrai pardavė (ko iš jų norėti), betgi (o Dieve, Dieve...) bomžų gretos turi ir perkeltinę prasmę: dėmesio, bomžai – visai šalia, gal net toje pat parduotuvėje, biure, laiptinėje! Nors skiriasi jie nuo mūsų – normalių, padorių, protingų, sąmoningų – kaip bulvė nuo mėnulio. Tiesiog kita rasė.

 

    Na, kuris padorus Lietuvos gyventojas (inteligentas, katalikas, verslo ir šeimos žmogus) parduotų savo balsą už... 10-15 lt? Jūs ką??? Tuoj pat atsiprašykite, antraip... Ne, ne ir dar kartą ne – nei už 10, nei už 50, nei už 100, nei už 500 lt. Ne. Jau sakiau, sąžines ir balsus pardavinėja tik bomžai. Hmm... bet... tie 500 lt... asmeninis pasiūlymas tik jums... žymi suma inteligentui... o vienas balselis vis tiek nieko nereiškia... na, neimsiu aš, paims kitas, rezultatas tas pats, o man išlaidos (Vėlinės artėja, pvz., benzinas kainuos, kol visur apvažinėsiu)... Vade, Satana! Šalin, joks padorus žmogus už 500 lt neparsiduos. Tik bomžai taip daro (tik niekas jiems tiek nesiūlo, che, che... nes jie – padugnės)... 

 

     O jei 5000 Lt – tik balsas, tik kartelį? Na, įsivaizduokite, kad šįkart nenuėjote balsuoti ir tiek.

 

     Konservatoriai be tamstos balso juk neprapuls – yra daug protingų žmonių aplink. Ne? Na gerai, 30 000 Lt ir padori sinekūra. Ne jums, tai sūneliui – žinote, kaip sunku prasimušti šiais laikais? Visur niekšai-vagys, o vaikis juk gabus, reikia padėti – svarbiausia gi šeima, ar ne už ją konservatoriai? Matai, taip nieko neišduosi, netgi atvirkščiai, sustiprinsi savo šeimos vertybes, per jas – visuomenę, nes gi šeima – visuomenės ląstelė, ir taip apgausi tau sumokėjusį durnelį – temoka, padugnė. Net išsilavinimas, net daktaro laipsniai parduodami mainais į sinekūrą ir – kas ne mažiau svarbu – mainais į šventą įsitikinimą (ir teisę juo netrikdomai spindėti viešai), kad jokio vidinio bomžo tavo taurioje asmenybėje nesama. Ne, bomžai – ten, patvory.

 

     „Ką norite pasakyti?!“ – kondensuojasi aštrūs klaustukai atpažinusių save akyse. Paprastą dalyką: kad parsidavinėja ne tik bomžai ir ne tik Darbo Partijos elektoratas (ne, jis nėra atskira žmonių rūšis, jį suformavo konkrečios socialinės priežastys, ne įgimtas amoralumas ar išskirtinis kvailumas, tad ir komunikuoti su juo reikia ne panieka, šlykštėjimusi ar protinimais – tokia laikysena jį tik daugins, o protintojus tik dar labiau pavojingai radikalizuos), o pirkti galima ne vien litais ar ledais, bet ir pataikavimu, gyrimu, gąsdinimu, psichologiniu spaudimu, manipuliavimu religija, emocijomis bei trapiu vidurinės klasės statusu, vis rodant baisųjį paprotintinų „visuomenės atmatų“ paveikslą, kuris (ačiū „diržų veržimo“ politikai) kvėpuoja jai į nugarą. Bomžais labiausiai linkę bjaurėtis novorišai (sėkmės kareivėliai, išeiviai iš visuomenės dugno) ir pastarojo dvidešimtmečio bėgyje deklasuoti biudžetiniai inteligentai, kas mėnesį vos išgalintys susimokėti už maistą ir šildymą.

 

     Bet strėlės į bomžus čia nepadės: ne tas taikinys, šitaip nušauti netyčia galima ir save.

 

     Nida Vasiliauskaitė yra filosofė ir feministė

 

     Šaltinis: delfi.lt

 

     vasiliauskaite