Sušukti šį šūkį privertė Lietuvos Seimo partijų įspūdingas vieningumas pritariant Šeimos politikos koncepcijai, kuri diskriminuoja Lietuvos piliečius, mūsų visuomenės vaikus suskirstant į atstumtuosius ir išriktuosius, t.y. į tuos, kurie turi teisę į šeimą, nes gimė pagal Seimo ir Bažnyčios nustatytas taisykles, ir tuos, kuriems ši teisė nesuteikiama.
Ar ne simboliška, kad Naujosios Europos idėjos ir žmonijos suvienijimo įkvėpėjas Erazmas Roterdamietis buvo nesantuokinis kunigo vaikas? Šis renesanso epochos genijus dėl savo kilmės turėjęs būti visuomenės paribyje tapo laisvu ir universaliu pasaulio piliečiu, naujosios humanistinės Europos kūrėju, kurio idėjos padėjo pagrindus modernios visuomenės principams.
Brėžiu paraleles tarp Europos renesanso ir Lietuvos atgimimo. Europos renesansas griovė Katalikų bažnyčios monopolį bei europiečio kaip kataliko suvokimą, o Lietuvos atgimimas jį vėl grąžina Europai. Tačiau mes esame užsibrėžę tikslą kurti demokratinę valstybę, o tokia valstybė moderniame pasaulyje tai pat reiškia ir pasaulietinę valstybę, kuri remiasi humanizmo principais, tokiais kaip žmogaus teisės, tolerancija ir pagarba, valstybės neutralumas religijų ir įsitikinimų klausimais.
Ar tai, kad Lietuvoje daugumą sudaro katalikai, mums yra privaloma save suvokti kaip lietuvį-kataliką, kuriam Bažnyčios autoritetas iš viršaus skelbia savo valią, o jis/ji nuolankiai klūpo nedrįsdamas suabejoti Bažnyčios tiesa? Juo labiau, kad ir ne visa katalikų bendruomenė pritaria Vatikano politikai. Pavyzdžiui, judėjimas „Katalikai už laisvą pasirinkimą“, kovojantis už socialinį teisingumą ir žmogaus teises tiek bažnyčioje, tiek visuomenėje, teigia jog moterys ir vyrai turi moralinę teisę daryti sprendimus dėl savo gyvenimo, taipogi jog katalikiška tradicija remia moters pasirinkimą seksualiniuose ir reprodukcinės sveikatos klausimuose.
Nerimstančios diskusijos šeimos klausimais skatina abejoti Šeimos koncepcijos kūrimo proceso atvirumu visoms suinteresuotoms grupėms, jų lygiomis galimybėmis komunikuoti su valdžios institucijomis bei išsakyti savo nuomonę. Nerimą kelia įsigalinti dogmatizmo kultūra, kuri yra nepajėgi išgirsti oponuojančių bei tampa fanatiškai agresyvia. Diskusijoje su viena Seimo nare, Šeimos koncepcijos aršia rėmėja, išsiskyrus mūsų nuomonėms, man buvo pagrasinta atskyrimu nuo visuomenėje vykstančių procesų, o pokalbio pabaigoje aš buvau peržegnota. Nekomentuosiu...
Esminis klausimas, dėl kurio kertasi oponentų špagos, yra žmogaus teisių klausimas. Koncepcijoje pateiktas šeimos apibrėžimas sukuria prielaidą dalies Lietuvos piliečių asmeninio gyvenimo nuvertinimui. Tuo pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nes žmogaus teisės yra taikomos lygiai visiems žmonėms, nepriklausomai kokios yra jų gyvenimo aplinkybės „kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas“.
Dokumente teigiama, kad koncepcijos paskirtis yra įgyvendinti „Lietuvos Respublikos konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas“. Argi gali visokiausi visuomenės dariniai, laikantys save šeima, būti valstybės pagrindu? Pagaliau bus „tvarka“, bus pasakyta, kas yra visuomenės pagrindas ir kas tik našta, kam taikomas šis dokumentas, o kam visokie kitokie teisės aktai. Visai nesvarbu, kad Lietuvos piliečiams turėtų būti vienodai taikomi valstybės įstatymai bei Konstitucija, viską nuo šios apspręs mūsų kilmė bei vedybinis statusas.
Koncepcijoje šeima apibrėžiama kaip“ sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra“. Jeigu jūs gyvenate neregistruotoje santuokoje, globojate vaikus, jeigu jūsų šeima stokoja vieno iš sutuoktinių, jūs jau nesate šeima. O kur dar homoseksualūs asmenys, kuriems mūsų įstatymai neleidžia registruoti nei partnerystės, nei santuokos.
Kaip bebūtų keista, ši koncepcija neriboja santuokų skaičiaus. Mikliai užregistruodami kitą santuoką, jūs jau atitinkate standartą ir sėdite tarp išrinktųjų. Visiškai nepasisekė toms moterims ir vaikams, kurie gimė ne santuokoje ir santuoka nėra planuojama. Koks Antanas Vienuolis apdainuos šių „nenusiskandinusių veronikų“ dalią? O jų po abortų uždraudimo, tikėtina, dar padaugės.
Žmogaus teisės tremiamos į paribį. Šeimos koncepcijoje teigiama jog „žmogaus teisės pirmiausia įgyvendinamos per šeimą, ne skaidant ją į atskirus narius“. Tačiau žmogaus teisių esminis principas yra tas, jog jos visų pirma taikomos individui, o ne šeimai, bendruomenei, kultūrai, religijai ar tam tikrai grupei apginti. Individams yra svarbios mūsų kultūros, religijos ir visuomenės normos, tačiau kiekvienas asmuo individualiai sprendžia, kaip jam pasielgti konkrečioje situacijoje: kada ir su kuo kurti šeimą, registruoti santuoką, gimdyti vaikus.
Prisiminkime, mes jau gyvenome visuomenėje, kurios tikslas buvo sukurti tobulą žmogų - dvasiškai turtingą ir moraliai tyrą komunizmo statytoją. Ir tuomet, ir dabar kilnaus tikslo siekiama paminant žmogaus teises bei pažeidžiant humanistines vertybes ir prievarta kuriant žmogų, atitinkantį galingųjų ideologiją.
Gal toks nepalaužiamas Seimo siekis turėti tobulos šeimos apibrėžimą bus naujas postūmis Lietuvos įvaizdžio kūrimui. Ar ne puikiai skamba: „Tobulų šeimų Lietuva“? Nuostabiai, tačiau valstybė negali suteikti privilegijų vieniems, diskriminuodama kitus ir nustumdama juos į visuomenės paribį. Kodėl, perfrazuojant G. Orwellą, vienos šeimos yra lygios, o kitos dar lygesnės? Kodėl visus Lietuvos piliečius, stovėjus Baltijos kelyje, reikia išstumdyti, primetant visuomenei šeimos apibrėžimą?
Humanistiniai įsitikinimai, remiasi atviros visuomenės idėja, kurioje žmones turi skirtingus požiūrius ir interesus, tačiau niekas neturi monopolijos į vieną tiesą. Humanizmo užgimimas Europoje pakvietė suklupusius žmones atsitiesti ir suabejoti Katalikų bažnyčios dogmomis bei viduramžių kultūros sukurtu europiečio-kataliko įvaizdžiu.
Būdami humanistais mes turime pareigą gerbti kitų orumą ir autonomiškumą. Religijos laisvė ir yra šios pagarbos pasireiškimas, tačiau mes neturime pareigos gerbti kitų idėjas ar įsitikinimus, lygiai taip pat mes nereikalaujame šito iš savo oponentų. Pagarba idėjoms ir įsitikinimams turi būti užsitarnauta, ji negali būti gauta prievarta ar gąsdinimais, o taip pat įtvirtinta įstatymais. Bažnyčia gali neduoti išrišimo „nenusiskandinusioms veronikoms“ ar kontracepciją naudojantiems nusidėjėliams, tačiau diskriminuojančios ir žmogaus teises pažeidžiančios nuostatos negali būti įtvirtintos valstybės dokumentuose.
Diskusijų garų kamuoliuose išryškėję humanistinės minties kontūrai dar nėra pakankamai stipri jėga, galinti įtvirtinti pasaulietines ir humanistines vertybes mūsų visuomenėje, nes tie balsai dar pavieniai nerimo signalai. V. Laučiaus straipsnyje pacituotas Kudirka mane paskatino pavartyti Lietuvos pasaulietinio humanistinio judėjimo istorijos lapus ir patikėti, kad vieną dieną sugaus Kudirkos varpas, kviečiantis tęsti jo bendražygių J. Basanavičiaus, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Šliūpo, P. Vileišio, P. Leono, P. Mašioto, P. Višinskio, J. Biliūno ir daugelio kitų pasaulietinės etikos atstovų bei stiprių klerikalizmo oponentų pradėtą Lietuvos kūrybos darbą, kuris susiejo lietuvių tautinį atgimimą su Vakarų Europos progresyviu liberalizmo sąjūdžiu.
Europos humanistai kviečia mus į savo būrį kurti sekuliarią Europą, kurios vertybės nesiremia viena kultūra ar tradicija, bet randamos visose kultūrose, kurios kuria modernią Europą.
DELFI
2008.06.11.
