Kai prieš metus „Atgimime“ rašiau, jog Lygių galimybių įstatymo pataisomis siekiama įtvirtinti diskriminaciją, susilaukiau aršaus konservatorių tarybos nario Vytauto Ališausko puolimo. Pastarasis teigė, kad neva niekas nesiekia diskriminuoti, taip pat nebus įtvirtintos ir normos, leidžiančios nepriimti į darbą, pavyzdžiui, išsituokusių moterų, santuokos neįregistravusių šeimų narių. 2008 birželio 10 dieną, Seimui atmetus Lygių galimybių įstatymo pataisą, kuri galėjo suteikti tokią diskriminacijos galimybę, buvo užblokuotas viso įstatymo priėmimas.Galima manyti, kad ir vėl bus atkakliai siekiama įtraukti į įstatymą konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės pasiūlymą, kuris leistų netaikyti šio Lygių galimybių įstatymo švietimo ir ugdymo srityse, jei jų bendruomenės siekia ugdyti vaikus religinės bendruomenės vertybes puoselėjančioje aplinkoje. Kitaip tariant, ji siūlo suteikti teisę valstybės įsteigtoms ir visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomoms mokykloms nusistatyti savas taisykles ir nesilaikyti nediskriminavimo principo.
Pataisos autorės teigimu, taip įgyvendinama Konstitucijos 26 straipsnio nuostata, kad „tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Tačiau V.Aleknaitė-Abramikienė „pamiršta“, kad teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus turi ne tik religingi tėvai. „Pamiršta“ ji ir tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, iš kurio negalima išsirankioti atskirų straipsnių, ignoruojant kitus, kaip tai daro konservatorė ar liūdnai pagarsėjusios Valstybinės šeimos koncepcijos kūrėjos.
Konstitucija numato ne tik teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, bet ir visų asmenų, nepriklausomai nuo jų religingumo, lygybę prieš įstatymą, teisę laisvai skleisti informaciją ir reikšti savo įsitikinimus bei juos keisti. Be to, šis teisės aktas įtvirtina valstybinės religijos nebuvimą, draudimą kištis į asmens privatų gyvenimą. Deja, minėta Seimo narė šią Konstitucijos dalį ignoruoja, kaip ir pasekmes, kurios kiltų priėmus jos teikiamą pasiūlymą.
Paskutinėje savo pasiūlymų versijoje (diskriminacinė pataisa buvo brukama kelis kartus) V.Aleknaitė-Abramikienė jau nurodo, kad bendruomenės vertybes nustatytų mokyklos steigėjas, nors pradinėse versijose iš viso nebuvo nurodoma, kokiu būdu tas etosas būtų buvęs nustatomas. Tačiau, net ir iš tokio patobulinto pasiūlymo lieka neaišku, kokiu pagrindu valstybės institucijos ar savivaldybės steigtų tokias Švietimo įstatyme nenumatytas ir su jo nuostatomis nesuderinamas siekiančias vaikus ugdyti religinės bendruomenės aplinkoje mokyklas. Neaišku, ir kaip tai suderinama su Konstitucija. Juk net trijuose Konstitucijos straipsniuose pabrėžiama, kad religija negalima pateisinti įstatymų nevykdymo ir kad negalima teikti privilegijų religijos išpažinimo pagrindu. Ir čia kalba eina ne apie bet kokį įstatymą, o pagrindinį konstitucinį principą!
Lieka neatsakytas ir svarbiausias klausimas, ką darytų valstybinės mokyklos su mokiniais, kurių pažiūros pasikeičia ir nebesutampa su religiniu etosu? Ar moksleiviai bus šalinami iš tokių mokyklų, jei jų pasaulėžiūra neatitiks nežinia ką apimančio „siekio ugdyti vaikus religinės bendruomenės vertybes palaikančioje aplinkoje“? Juk terminas „religinės bendruomenės vertybes palaikanti aplinka“ niekur neapibrėžtas. Ar bus galima rašyti blogesnius pažymius vaikams, kurie rinksis etiką vietoje tikybos arba iš viso nepalikti pasirinkimo galimybės valstybės finansuojamoje mokykloje?
Ar galima bus diskriminuoti moksleivius, kurių religinės ar politinės pažiūros, šeimyninis statusas nebeatitinka „bendruomenės“ siekių? Ar bus galima atleisti iš darbo išsituokusią mokytoją ar išmesti iš mokyklos vienišos mamos vaiką, kaip netinkamus religines vertybes puoselėjančiai aplinkai? Iki šiol tai buvo draudžiama ir laikoma diskriminacija. Priėmus V.Aleknaitės-Abramikienės pataisą tai bus galima daryti nesibijant sankcijų. Pakaks tik steigėjui pakoreguoti steigimo pagrindus ir paskelbti mokyklą, pavyzdžiui, katalikiška.
Pataisos šalininkai agresyviai atkirstų, kad tie moksleiviai, kuriems toks „etosas“ nepriimtinas, gali rinktis kitas valstybines mokyklas. Matant, kaip yra pataikaujama bažnyčiai, tikėtina, kad labai greitai mokyklos, norėdamos gauti finansavimą, bus verčiamos tapti katalikiškomis, koreguoti savo veiklos pagrindus. O vaikams gali tekti ieškoti mokyklos su kitokiu „etosu“ už keliolikos ar keliasdešimt kilometrų. Kas atlygins jiems už jų keliones ir sugaištą laiką? Ar dar reiks steigti atskiras mokyklas kitokį nei katalikišką „etosą“ turintiems vaikams? O gal pažeidžiant jų tėvų teises auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus vaikai bus verčiami tapti katalikais?
Tai tik keletas pavojų, kuriuos sukelia V.Aleknaitės-Abramikienės siūlomos pataisos.
Konstitucijoje įtvirtinta teisė auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus įgyvendinama per tikybos pamokas arba steigiant specialias privačias mokyklas, o ne teikiant privilegijas religinėms bendruomenėms steigiant atskiras specializuotas mokyklas.
Akivaizdu, kad konservatorės V.Aleknaitės-Abramikienės pataisos ne tik prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams, bet ir siekia įtvirtinti Lietuvoje totalitarizmą, pagrįstą žmonių persekiojimu ir diskriminavimu už kitokius, nei norėtųsi konservatoriams, moralinius įsitikinimus. Tai ir yra Lygių galimybių įstatymo blokavimo Seime ir visokių kitų keistų populistinės konservatorių-darbiečių-paksininkų koalicijos teikiamų pasiūlymų esmė.
2008.06.12, delfi.lt
