Lietuvos laisvosios rinkos institutas klaidina: streikai ekonomikai naudingi, o ne žalingi. Ledai po truputį pajudėjo. Seimo priimtos Darbo kodekso pataisos dėl streikų pagaliau priartėjo prie europietiškos teisės. Jos suteiks dirbantiems žmonėms galimybę lengviau ginti savo teises streikais. Neseniai pasirodęs Giedriaus Kadziausko, Lietuvos laisvosios rinkos instituto „eksperto“, atvirai propagandinis tekstas „Atgimime“, įstaigos, kuri Lietuvoje vis dar turi „tyrimo instituto“ statusą, bet kuri iš tikrųjų yra oficialiai neregistruota lobistinė organizacija, ginanti monopolinio kapitalo interesus, klausia, ar tokia teisė nepakenks Lietuvos ekonomikai? Iš esmės į tokius tekstus neverta rimtai reaguoti. Tačiau ši abejonė yra reikšminga, nes yra plačiai paplitusi visuomenėje ne tik iš oligarchinį kapitalą ginančio LLRI, bet ir iš tokių politikų kaip Gediminas Kirkilas.

      LLRI ir Gedimino Kirkilo argumentai prieš streikus yra maždaug tokie: streikai yra kenksmingi ne tik šalies ūkiui, nes paralyžiuoja gamybos procesą, didina jo sąnaudas, prisideda prie infliacijos augimo, skriaudžia eilinį vartotoją. Tokius argumentus neseniai girdėjome iš pono Kirkilo, kai šis pareiškė, kad, jei bus patenkinti streikuojančių mokytojų reikalavimai, Vyriausybė bus priversta ženkliai padidinti pridėtinės vertės mokestį. Savo ruožtu G.Kadziauskas teigia, jog darbdaviai lygiavertės teisės suspenduoti savo darbą neturi, o be to, įrodinėja, kad padažnėję streikai privačiame sektoriuje lems, kad Lietuva sunkiomis ekonominėmis sąlygomis ir esant tokiai infliacijai praras investicijas, vadinasi, ekonomiškai apmirs: „Kapitalas nuteka ten, kur lengviau. Tylu ir ramu.“

      Kokia banali ekonomikos tezė! Tezė, kuri slepia norą pateisinti Lietuvos ūkio konkurencingumą trečio pasaulio ekonominiais argumentais.

      Šiandien daug kas kalba apie tai, kad Lietuva tapo pigios darbo jėgos šalimi. Taip pat daugelis kalba, kad Lietuva turėtų tapti „žinių“ ekonomikos ir inovacijų šalimi. Šie du faktai yra tiesiogiai susiję neigiama koreliacija: kol Lietuvoje darbas kainuos pigiai, tol ji bus trečiojo pasaulio šalis, kurioje vienintelė „prekė“ vietiniam ar užsienio investuotojui yra pigus darbas.

      Tyrimai bei Skandinavijos (ypač Norvegijos) patirtis parodė, kad dideli mažiausiai kvalifikuotų darbuotojų atlyginimai paskatino į inovacijas orientuotos ekonomikos suklestėjimą. Norvegijoje ir kitose Skandinavijos šalyse, kuriose yra stiprios profesinės sąjungos ir kuriose darbo sąnaudos yra aukštos, privačios kompanijos yra priverstos konkuruoti ne pigiomis produkcijos sąnaudomis (tai visuomet reiškia darbuotojų, aplinkos ir kitų resursų beatodairišką eksploatavimą), bet inovacijomis ir produkcija grįstomis aukštosiomis technologijomis. Skandinavijoje, kurioje gerovės valstybė buvo sukurta dėl stiprių profsąjungų ilgametės kovos su kapitalu, daugybė nekonkurencingų įmonių buvo priverstos užsidaryti kaip tik dėl aukštų gamybos sąnaudų. Tai savo ruožtu paskatino investicijas į naujoviškas technologijas ir inovacijas. Įmonių konkurencingumo pirmiausia buvo siekiama aukštos kvalifikacijos darbuotojų kūrybingu darbu. Vadinasi, streikas, kuris yra pagrindinis darbo judėjimo ginklas ir kuriuo Šiaurės Europos šalių dirbantieji gynė ir tebegina savo teises, vertinant tai iš ilgalaikės ekonominės plėtros perspektyvos, turi teigiamų ekonominių padarinių.

      Palyginti su JAV – labiausiai savo ekonominiais laimėjimais ir ekonomine laisve besipuikuojančia šalimi –Norvegijos ekonominis produktyvumas yra ne tik ne mažesnis, bet dar ir didesnis. Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko duomenimis, Norvegijoje nuo pat 1995 metų BVP vienam gyventojui buvo ir tebėra didesnis nei JAV (1995 m. JAV – 27820, Norvegijoje – 27900 dolerių, 2000 m. JAV – 34160, Norvegijoje – 35130 dolerių, 2002 m. JAV – 35750, Norvegijoje – 36600 dolerių). Tuo tarpu, palyginti abiejų šalių socialinius rodiklius (sąlygišką skurdą, kūdikių mirtingumą, pensijų lygį, pajamų nelygybę, paauglių priklausomybę nuo narkotikų etc.), JAV yra vidutiniškai du kartus blogiau nei Norvegijoje. Kokiu pagrindu tuomet galime žavėtis JAV ekonominiais laimėjimais bei beatodairiškai sekti jų vykdoma neoliberalia socialine ir ekonomine politika? Ir ar ne geriau lygiuotis į Šiaurės šalių gerovės valstybės modelį, kuris yra pagrįstas stipriomis profsąjungomis bei realia galimybe naudotis streikais?

      Tačiau streikų naudingumas yra ne tik ekonominis. Jie taip pat buvo ir yra naudingi demokratijos plėtrai. Vakarų Europos šalių politinių sistemų demokratizacija žengė koja kojon su darbo judėjimo susiformavimu. Politinės ir socialinės piliečių teisės (universali rinkimų teisė, aštuonios darbo valandos, pensijų sistema ir pan.) XX amžiuje buvo iškovotos kaip tik profsąjunginiu judėjimu. Tai būtų buvę neįmanoma be dirbančiųjų galimybės streikuoti.

      Daugeliui yra gerai žinoma, kad Lietuvoje iki šiol egzistavęs streikų įstatymas prieštaravo Europos Sąjungos teisei. Europos Sąjungos ir kitose Vakarų Europoje šalyse nereikia dviejų trečdalių įmonės darbuotojų pritarimo streikui ir dar balsuojant slaptu balsavimu. O kaip tik toks įstatymas tebeegzistuoja Lietuvoje. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Norvegijoje streikas yra leistinas, jei profesinėms sąjungoms ir darbdaviams, tarpininkaujant valstybės skirtam nepriklausomam arbitražui, nepavyko susitarti dėl atlyginimo ir kitų darbo sąlygų. Tokiu atveju streikas yra automatiškas nereikalaujant narių balsavimo. Be to, net po pavykusių derybų streikas yra galimas, jei jam pritaria 50 proc. plius 1 profesinės sąjungos narių. Taigi skirtumai tarp Lietuvos ir Norvegijos – vienos iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios bei demokratiškos šalies pasaulyje – yra akivaizdūs.

      Todėl reikia sveikinti Seimą, priėmusį šias Darbo kodekso pataisas, ir viltis, kad Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui užteks politinės įžvalgos joms pritarti. Priešingu atveju mes ir toliau gyvensime maksimų ir iki engiamų darbuotojų šalyje.

      2008.06.12, atgimimas.lt