Perskaitęs „Lietuvos žiniose“ publikuotą žurnalistės Palmyros Krupenkaitės ir garsios sovietologės, Paryžiaus Sorbonos universiteto profesorės Françoise Thom pokalbį, pavadintą „Nemarus komunizmo virusas“, nusprendžiau apie tą „nemarų komunizmo virusą“ pareikšti ir savo nuomonę. Juo labiau kad šios sovietologės mintimis apie pokomunistinių valstybių problemas susidomėjau jau pačioje mūsų nepriklausomo gyvenimo pradžioje. Ypač sudomino jos prognozės apie finansinę oligarchiją, kuri tose valstybėse neišvengiamai tapsianti lemiama ekonomine ir politine jėga, kadangi esą ji glaudžiai susijusi su buvusia nomenk­latūra.

       Nors ši F. Thom įžvalga buvo labai įtikinanti ir liudijanti apie sugebėjimą numatyti politinį vyksmą, niekaip negalėjau suprasti ir net atleisti, kad garsi sovietologė finansinės oligarchijos ir glaudžiai su ja susijusios buvusios nomenklatūros įsigalėjimo ir diktato nesieja su Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų politika bei morale. Ir ypač – su liūdno atminimo Niurnbergo procesu. Juk būtent čia vienas tironas buvo pasmerktas, o kitas išaukštintas, – taip padėtas pagrindas dvigubai moralei ir dvigubo vertinimo standartui, nuo kurių žmonija kenčia iki šiol. Ir, atrodo, kaip liudija F. Thom kvietimas šiame pokalbyje vienytis su Amerika, nenorima įžeisti JAV, nors jos ir buvo bene kalčiausios, kad po Antrojo pasaulinio karo susidarė absurdiška keliaklupsčiavimo prieš Kremlių praktika, pasibaigusi, nepaisant atominio ginklo, nesuprantamu adoravimo ir bejėgiškumo aktu – Rytprūsių krašto atidavimu didžiausiam svetimų žemių grobikui.

       Taigi, grįžtant prie finansinės oligarchijos, kuri šiuo metu šeimininkauja pokomunistinėse valstybėse, būtina F. Thom, savęs ir visų kitų paklausti – argi, net ir žlugus Sovietų Sąjungai, atmosferoje, kurioje patenkinti visus sovietinio imperializmo reikalavimus – normalus ir savaime suprantamas reiškinys, buvusi nomenklatūra galėjo prarasti tiek ekonominę, tiek ir politinę įtaką?

       Apmąstant sovietologės F. Thom atsakymus į žurnalistės P. Krupenkaitės klausimus, neįmanoma būtų nepritarti tokiai jos nuomonei: „Ir komunizmo, ir socializmo idėja nemari, ji niekur nedingsta“, tačiau neišvengiamai suklūsti, kai ji tuoj pat nustemba ir – visai neprofesoriškai: „Nesuprantu, kaip gyvenant Rytų Europoje galima būti komunistu. Šios idėjos turėtų būti gajos tik Vakarų Europoje, kuri neišgyveno komunizmo.“ Ir ji tai taria su tokiu aplombu, tarsi būtų visai pamiršusi, jog ką tik pasakė, kad „ir komunizmo, ir socializmo idėja nemari“. Nejaugi F. Thom nesupranta, kad tuo komunizmo idėjos nemarumu gali būti „apsikrėtęs“ arba šventai įsitikinęs net ir tas, kuris tą sovietinį komunizmą savo šalyje jau išgyveno? Manyčiau, kad toks mąstymo nenuoseklumas arba keistumas gali būti paaiškinamas tik tuo, kad F. Thom net nesuabejoja, ar iš tikrųjų Sovietų Sąjungoje buvo kuriamas toks komunizmas, apie kurį svajojo šviesiausi žmonijos protai. Jei būtų suabejojusi ir labiau įsigilinusi į komunizmo, kurto Sovietų Sąjungoje, praktiką, paženklintą dar negirdėta žmonijos istorijoje prievarta, klasta, melu ir to komunizmo eksportu į kitas šalis, išanalizavusi komunizmo teoriją ir istoriją, F. Thom tikriausiai būtų padariusi ir tokią išvadą: viena iš didžiausių blogybių, kurias padarė žmonijai sovietinis komunizmas, yra ta, kad išdavė, išniekino ir paskandino kraujo marėse šviesiausius komunistinius idealus. Tuos idealus, dėl kurių žmonija tiek sudėjo aukų bei vilčių. Tuos idealus, kuriais daugelis šviesiausių ir kilniausių protų grindė pasaulio ateitį ir kuriais taip gražiai ir sumaniai vadovavosi pirmykštė krikščionių bendruomenė. Beje, palaimintasis mūsų arkivyskupas Jurgis Matulaitis tokį socialinį teisingumą pavadino meilinguoju komunizmu, kadangi jo pagrindas buvo ne prievarta, o meilė. Meilinguoju komunizmu ir jėzuitai grindė savo įkurtas Paragvajuje indėnų žemių redukcijas, kurios apėmė daug miestų bei sodžių ir klestėjo kone porą šimtmečių (XVII–XVIII a.). Ir tikriausiai jos, tos redukcijos, būtų išlikusios iki mūsų dienų, jeigu Brazilijos liberalų vyriausybė nebūtų jų panaikinusi. Tačiau šis Brazilijos vyriausybės nepateisinamas poelgis dar nesužlugdė meilingojo komunizmo idėjos, nes ji atspindi žmogiškojo solidarumo tradiciją: „Visi už vieną, vienas už visus.“ Šios idėjos gyvybingumą patvirtina ir mūsų meto Belgijos jėzuitų pastangos meilingąjį komunizmą atgaivinti Indijos misijose. Katalikų Bažnyčioje visada atsiranda jėgų, kurios stengiasi pratęsti pirmykštės krikščionių bendruomenės gyvenimo būdą. Tačiau tai daroma humanistinėmis priemonėmis, nepraliejus nė lašo kraujo. Štai kodėl šiai kilniai meilės ir teisingumo idėjai didžiausias anachronizmas yra sovietinis komunizmas, kuris ją taip sukompromitavo, diskreditavo, kad nūnai žmonėms ji kelia vien siaubą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad šviesiausi žmonijos protai, spręsdami socialinius klausimus, prie jos negrįš.

       Tegul ši meilingojo komunizmo idėja šiuo metu atrodo naivi, pasenusi, utopinė, užgniaužianti iniciatyvą, vienpusiška ir panašiai – ne tai svarbiausia. Juk dabar, kai globalizmas liberalios demokratijos kūrinys – yra tarptautinio kapitalo forsuote forsuojamas ir išryškėja vis daugiau abejonių keliantis jo lobistinis veidas, svarbiausia yra tai, kad žmogus nepaliautų siekęs tapti įžvalgesnis. O tam kur kas geresnes sąlygas gali suteikti kovojantis už socialinį teisingumą naujasis komunizmas negu hiperbolizuojantis žmogaus teisę ir pamirštantis jo atsakomybę ir pareigą globalizmas. Teisė be atsakomybės ir pareigos veda tik prie savivalės, išsigimimo ir net susinaikinimo.

       Nors F. Thom globalizmo ir neliaupsina, ji teigia, kad bijo, jog „globalizacija atgaivins socializmą“, tad nedviprasmiškai šį globalizmą gina. Dar akivaizdžiau ji tai parodo kviesdama vienytis su Amerika civilizacijos apgynimo vardan. Didžiausias pavojus civilizacijai, teigia F. Thom, yra Rusijos siekis vienytis su Europos Sąjunga, ir čia pat pripažįsta, kad „Rusijai už savo politiką gali tekti labai brangiai sumokėti, nes atseit „negalima šantažuoti Vakarų ir koketuoti su Kinija“. Pažymėjusi, kad „Kinija – tai didžiulis potencialas“, ši garsi sovietologė galėtų padaryti tiesiog savaime besiperšančią išvadą, jog anksčiau ar vėliau koks nors Kinijos autokratas pasakys: „Azija azijiečiams.“ Ir pasakys ne dėl kokio nors imperinio apetito, bet, manding, tik todėl, kad nebegalės ramiai žvelgti, kaip dūstanti nuo žmonių pertekliaus Kinija kenčia, nors šalia jos be šeimininko plyti pustuščiai turtingiausi pasaulyje Sibiro plotai. Užuot padariusi tokią ar panašią išvadą, F. Thom linkusi sureikšminti Rusijos geopolitiką ir jos pavojų Europos civilizacijai.

       Vienytis su Amerika, kaip vienintele kovotoja už demokratiją, F. Thom ragina ne tiek iš baimės dėl galimo Rusijos puolimo, kiek atsakydama tiems rusams, kurie „bando politiką pakeisti geografija“, tai yra „įtikinti Vakarų Europą, kad mes – vienas kontinentas, todėl turime susivienyti prieš Ameriką ir anglosaksų kultūrą“. Atrodo, kad ją ypač baugina rusų nacionalizmas, – valstybės kūrimas nacionaliniais pagrindais ir žaidimas nacionaliniais jausmais (reikalavimas išlaikyti nacionalines vertybes). Beje, toji nacionalinių pagrindų arba nacionalinės idėjos baimė ir skiria Vakarų Europą nuo Rytų Europos. Jos nesušvelnina ir Europos Sąjungos priklausomybė nuo rusiškų dujų ir naftos.

       Įdomu, kodėl F. Thom, kovai už demokratiją kviesdama vienytis su Amerika, nepamąstė, kad kiekvienas geriau susipažinęs su pastarojo meto pasaulio istorija pilietis savęs ir kitų paklaus: kam vienytis su Amerika, kuri šiuo metu amerikonišką kapitalizmą į svečias šalis neblogiau eksportuoja, kaip liūdno atminimo Sovietų Sąjunga eksportuodavo sovietinį socializmą ir komunizmą? Su Amerika, kuri nepasirašo tarptautinių sutarčių, gyvybiškai svarbių visai žmonijai? Su Amerika, kur klesti žmogaus teisės ir merdi jo atsakomybė ir pareiga? Su Amerika, kurios užsienio ir vidaus politiką lemia ne liaudis, bet lobiai? Su Amerika, kur kalėjimų statoma daugiau negu mokyklų? Su Amerika, kur kaip grybai po lietaus dygsta advokatai, kad apgintų smurtaujančių paauglių interesus? Su Amerika, kuri tik sužadina laisvės troškimą, o nė piršto nepajudina, kad padėtų ją pasiekti? Su Amerika, kuri sukiršino visą musulmonų pasaulį? Su Amerika, kuri, anot Nobelio premijos laureato dramaturgo Haroldo Pinterio, „daugiau nei keturiasdešimt metų rėmė brutalią Samozos diktatūrą Nikaragvoje“? Su Amerika, kurią nuo Vašingtono ir Lincolno laikų valdo vidutinybės? Su Amerika, kuri dar iki šiol neatsiprašė Japonijos už Hirosimos ir Nagasakio genocidą? Su Amerika, kuri vis labiau atsiskleidžia kaip globalizmo ir lobizmo tvirtovė? Ir t. t., ir t. t.

       Šiuos rūsčius, bet, deja, teisingus priekaištus išgirdęs (o tikros demokratijos labui jų negalima ignoruoti), net ir itin didelis Amerikos gerbėjas, koks ir aš pats buvau ilgą laiką, geriausiu atveju pasakys: „Medice, cura te ipsum.“* Pasakys ir, ko gero, susimąstys. Ir prisimins tarp kita ko, kaip ši garsi sovietologė F. Thom interviu pradžioje pasakė: „ Ir komunizmo, ir socializmo idėja nemari, ji niekur nedingsta.“ Jeigu komunizmo idėja nemari, kokia prasmė ją marinti? – paklaus ne tik komunizmo apologetas, bet ir paprastas „runkelis“. O ją numarinti ar kitaip sunaikinti bus ne kas kita, kaip daužyti sieną kakta. Todėl ar ne geriau ir protingiau, užuot bandžius ignoruoti ar numarinti, atsižvelgus į liūdną Sovietų Sąjungos patyrimą, ją iš naujo peržiūrėti ir pritaikyti šiandienai? Juo labiau kad komunizmo idėja atspindi šviesiausių žmonijos protų siekį ir kovą už socialinį teisingumą. Beje, tai ir daro naujieji komunistai, kurių skaičius ir įtaka pasaulyje kasdien auga ir stiprėja. Tad kam vienytis su Amerika, kuri jau nebe ta, kokia buvo Vašingtono ir Lincolno laikais, kai buvo kovojama ne už kapitalistų ir globalistų interesus, ne už žmogaus teises be atsakomybės, o už žmogaus pareigą būti Žmogumi? Tad ar ne geriau grįžti prie senųjų idėjų ir idealų? Juo labiau kad ir visa, kas nauja, yra pamiršta sena.

       ...Šiandieninė demokratija, kuri po Antrojo pasaulinio karo vis sparčiau ir neatsakingiau įteisino neprotingų gyvūnų moralę – teisus tas, kas stiprus, pradeda atsikvošėti ir suprasti, kad toks kelias veda į niekur. Ir į susinaikinimą. Tai liudija ir tai, jog vis daugiau atsiranda ženklų, patvirtinančių, kad žmogus pasiilgsta protu kontroliuojamos moralės. O tam nemari komunizmo idėja pasitarnauja labiau negu Kapitalo forsuojamas globalizmas. O ką reiškia, Kapitalo forsuojama politika, jau spėjome įsitikinti per savo „nepriklausomą“ gyvenimą.

Vilnius, 2008 m. liepa Literatūra ir menas