Galime iki užkimimo šaukti - trypti, protestuodami ir smerkdami V.Putino-D.Medvedevo Rusijos agresyvią užsienio politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu, ir tuo pat metu rengti daugiatūkstantines pagalbos akcijas, pop muzikos koncertus sostinėje, išreikšdami solidarumą kenčiančiai Gruzijos liaudžiai, rusų tankais ir lėktuvais niokojamai nepriklausomai Gruzijos valstybei, kurios prezidentas Michailas Saakašvilis rugpjūčio 8-osios naktį karinės intervencijos būdu gan nevykusiai pabandė atkurti „konstitucinę tvarką“ separatistinėje Pietų Osetijoje.
Tačiau bent kiek atsitokėję iš tokio beviltiško, jokių apčiuopiamų rezultatų neduodančio įsiūčio proveržio, anksčiau ar vėliau, būsime priversti pripažinti, kad vienpusiškas įvykių Kaukaze nušvietimas bei vertinimas tik dar daugiau užaštrina konfliktą tiek šiame regione, tiek ir visame pasaulyje. Pastebimai grįžtama prie Šaltojo karo terminologijos, o dviejų supervalstybių – Rusijos ir JAV „nacionalinių interesų“ įkaitais tampa palyginti mažos ir taikios Europos valstybės, nepasirengusios nei globaliniams karams, nei dviejų supervalstybių galimoms intervencijoms.
Visi gerai žinome, kad šalia parako statinės nedera lengvabūdiškai žaisti su ugnimi. Deja, dėl Gruzijos prezidento M.Saakašvilio neapdairiai įskeltos kibirkšties būtent jo vadovaujama suvereni Pietų Kaukazo valstybė įsivėlė į karinį konfliktą su imperinėmis užmačiomis pasižyminčia Rusija. Pralietas nekaltų žmonių kraujas šaukiasi keršto. Pasak blaiviai ir konstruktyviai mąstančio politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus:
„Rusijos puolimo mastas yra nepateisinamas ir smerktinas, bet daug atsakomybės vis dėlto tenka ir M.Saakašviliui. Kokios bebuvo Rusijos ir Pietų Osetijos provokacijos, jis padarė milžinišką klaidą, pritardamas Pietų Osetijos puolimui praeitą savaitę. Tai nebuvo spontaniškas žingsnis, bet iš anksto gerai parengta akcija, sutelkus tankus, artileriją ir karius. Ir tai buvo itin neatsakingas sprendimas, nes buvo puolami Rusijos „taikdariai“. (K.Girnius. „Dar kartą apie Rusijos karą su Gruzija“. Alfa.lt)
Beje, K.Girniaus požiūriui antrina ir tokie šviesesni mūsų šalies intelektualai, kaip BNS vadovas Artūras Račas, politologai Vidmantas Valiušaitis, Vytautas Rubavičius, buvęs užsienio reikalų ministras VU profesorius Povilas Gylys, Rytas Staselis ir kt., tačiau jų nuomonė, deja, sėkmingai nustelbiama Lietuvos „urapatriotų“ - „landsbergininkų“.
Pasak Povilo Gylio, „Lietuva taip elgdamasi vykdo ne savo užsienio politika ir elgiasi tarsi stipresnių valstybių statytinė. Visa situacija primena Šaltąjį karą, kai tarp didžiųjų pasaulio galybių – JAV ir Sovietų Sąjungos – mūšiai vykdavo ne tiesiogiai, o trečiojo pasaulio šalyse.“
Kaip bebūtų interpretuojami ir kuria linkme bepasisuktų tolimesni įvykiai Pietų Kaukaze, jie įgauna didėjantį pagreitį tarptautiniu mastu, lyg staiga prasidėjusi branduolinė reakcija, ir beregint apima abi žemės pusrutulio dalis. Karas prasidėjo ir, matyt, jokių paliaubų artimiausiu metu nėra ko tikėtis. Tai aršus mūšis, vykstantis ne tik sausumoje ar padangėje, bet tai informacinis, kibernetinis, politinis, ideologinis karas, grąžinantis pasaulio bendruomenę į Šaltojo karo glėbį.
Karo metu, kaip žinia, vieni puola, kiti ginasi, o treti įvairiais būdais provokuoja ir nevaldomu liežuviu tik dar daugiau pakursto ugnį konflikto zonoje. Vos prieš kelias savaites nekaltų žmonių kraujas buvo pralietas Pietų Osetijoje ir Gruzijoje. Dėka susireikšminusių „tautos vienytojų ir gelbėtojų“ politinių ambicijų visai neseniai žuvo osetinai, gruzinai, rusai, o jau pasigirsta įvairūs gąsdinimai bei raginimai stiprinti gynybinius apkasus visoms trims Baltijos šalims, ypač Lietuvai, Prezidento V.Adamkaus bei kietakakčių konservatorių pastangomis nuolankiai vykdančiai proamerikietišką - antirusišką politiką. Žaibais Rusijos atžvilgiu nuolat besisvaidantis lietuvių tautos „patriarchas“ radikalusis europarlamentaras Vytautas Landsbergis, regis, net neįsitenka savame kailyje, piktdžiugiškai skelbdamas pasauliui „genialiąsias įžvalgas“ - „RUSIJA SPROGDINA EUROPĄ“:
„Pildosi blogesnieji spėjimai, kad suskilusi ir, deja, pataikūniška Europa galų gale stos Rusijos agresorių pusėn. Tą rodo Europos Sąjungos vadovų neįgalumas net pareikšti, kad valstybė, peržengusi sienas ir siautėjanti kitos valstybės teritorijoje, yra agresorė. Jiems neaišku?
Nei ši sena demokratijų bendrija, nei paralyžiuotos Jungtinės Tautos nepareikalavo, kad interventų kariuomenė, kartu su vyriausiuoju vadu Kremliuje atsakinga už tebesitęsiantį smurtą ir plėšikavimus, tučtuojau išsinešdintų. Prašymai tik liautis nieko neduoda, kaip ir bejėgiški vadovų kalbėjimai apie Rusijos panaudotas „neadekvačias priemones“.
Lyg oponuodamas kietakaktiškai ir konservatyviai pono V.Landsbergio bei jį palaikančios klikos pozicijai, buvęs užsienio reikalų ministras, VU profesorius Povilas Gylys įsitikinęs, kad tokia „karinga pozicija Rusijos atžvilgiu nieko mums gero neduos“. Jis mąsto priešingai, nei aršusis „Rezistentas Nr.1“, ir teigia, kad visai ne Rusija, bet mes patys, vykdydami antirusišką politiką, SKALDOME EUROPĄ:
„Pietų Kaukazo konflikto kontekste Lietuvoje formuojamas antirusiškas mentalitetas, o remdami Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį gerokai persistengiame ir skaldome Europą. Pasiteisino mano ankstesni nuogąstavimai, kad mes per daug investavome į Gruzijos Prezidentą M.Saakašvilį. Mano supratimu, tai yra revoliucinio tipo politikas, o revoliucionieriai paprastai sunkiai įvertina savo veiksmų pasekmes. Jie geri, kai reikia ką nors keisti, pavyzdžiui, valdžią, bet žymiai prasčiau jiems sekasi spręsti praktiškus klausimus – ekonominius, socialinius ir taip pat užsienio politikos klausimus. Jis nenumatė pasekmių, kurias buvo nesunku numatyti“.
Profesorius P.Gylys nemano, kad Pietų Kaukazo konflikte yra kalta tik viena pusė. Pripažindamas, kad, faktiškai, Rusija galėjo vykdyti ir vykdė nesiliaujančias provokacijas, bandydama gruzinų kantrybę, jis vis dėlto tvirtina, kad „politikų užduotis yra atlaikyti bet kokias provokacijas ir pamatuoti savo sprendimus“.
Nevyniodamas žodžių į vatą, charizmatiškasis dainų autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas, net nesileisdamas į gilesnes karinio konflikto tarp Gruzijos ir Rusijos peripetijas, siunčia „VELNIOP TOKIUS POLITIKUS!“:
„Aš atskiriu Gruzijos ir Rusijos liaudį nuo šių šalių politikų. Jei politikai įtraukia savo žmones į tokią situaciją, velniop tokius valdžios atstovus! Nesuprantu, kodėl politikai negalėjo susėsti prie vieno stalo, peržengti egoizmą ir susitarti neįtraukdami į karinį konfliktą savo tautos žmonių?..“ – piktinosi dainininkas A.Mamontovas trečiadienio dienraštyje L.T.
Taigi, velniop tokius politikus! O ką gi „tokie politikai“ daro Lietuvoje, reaguodami į įvykius Pietų Kaukaze? Rengdami triukšmingas antirusiškai motyvuotas akcijas „Gruzijai paremti“, prisidengdami bendražmogiškos atjautos skraiste kenčiantiems nuo karo pabėgėliams, landsberginiai-kubiliniai „urapatriotai“, išmokę garsiau už kitus šaukti tautiečių minioje, įnirtingai kala ir kala vis tą patį nesantaikos pleištą. Pasitelkdami rusofobišką ideologiją ir didindami įtampą, galbūt jie mano esantys ereliai, bet iš tikrųjų sėja nerimą ir baimę būti bet kada užpultiems agresyvios Rytų kaimynės.
Jie kviečia ruoštis partizaniniam karui, pasisako už karinio potencialo stiprinimą Pabaltijo regione, šaukiasi NATO pagalbos, ragina blokuoti tranzitą į Kaliningrado sritį ir tuo pat metu kietakaktiškai reikalauja iš Rusijos „okupacinės žalos atlyginimo“. Tad kam gi pasitarnauja tokia radikali, provokatoriška, nesantaikos politika? Jau aštuoniolika metų tie „labiau lietuviai“, priskretę prie valdžios lovio, kaip ir šiuo priešrinkiminiu periodu, vis žada ir žada tautiečiams, pasak pono A.Kubiliaus, „protingas permainas“, tačiau faktiškai visas jų „nuopelnas“ Lietuvai tėra korumpuoto ir gėdingo „2K“ projekto renovacija ir tiesiog kritiška situacija valstybėje, už kurią ne kas kitas, o būtent jie ir yra atsakingi!..
Net koktu darosi, kiek atidžiau pažvelgus į šiuos fariziejus – „svieto lygintojus“. Nejau tokiu būdu jie tikisi sutramdyti ir parklupdyti „agresorių Rusiją“? O gal sugėdinti ją pasaulio akivaizdoje ir priversti elgtis civilizuotai?..
Man regis, tokia vienpusiška, kietakaktiška pozicija liepsnojančiame Pietų Kaukazo kariniame konflikte įpila dar daugiau alyvos į kaitrią ugnį ir tikrai negali pašalinti kilusios nesantaikos priežasčių. Kažin ar nuo to geriau Gruzijai, Europos šalims? O Lietuvai?..
Ir negi dabar, pasiduodami „valstybininkų“ sumaniai Lietuvoje kurstomai antirusiškai psichozei, užmiršę tikrąsias šalies problemas bei gyvybiškai svarbius interesus, mes skubiai rausime gynybinius apkasus, peržiūrėsime Lietuvos saugumo strategiją, žvanginsime ginklais Marijos žemėje ir iki paskutinio atodūsio kausimės bei ginsimės nuo to „didžiojo baubo“ – neprognozuojamo agresoriaus - Rusijos?..
frontas.eu
2008.08.22
