Žurnalistas Vladimiras Laučius – buvęs visuomeninės organizacijos „Konservatizmo klubas“ pirmininkas, buvęs Tėvynės Sąjungos (LK) frakcijos referentas Seime, buvęs ELTA politikos skyriaus redaktorius, buvęs „MG Baltic Media“ konsultantas, buvęs naujienų portalo alfa.lt vyriausiasis redaktorius, buvęs Seimo pirmininko pavaduotojo patarėjas – pastarosiomis savaitėmis naujai suspindėjo serija straipsnių, kuriuose aršiai gynė proamerikietišką Lietuvos valdžios ir žiniasklaidos poziciją Gruzijos-Rusijos karinio konflikto atžvilgiu. Jis visiškai pateisino tokį nešvarų propagandinį „žaidimą į vienus vartus“, totalinę propagandą valstybės lygmeniu filosofiškai įvardindamas „objektyvios tiesos“ skelbimu. Štai naujosios V. Laučiaus „filosofijos“ tezės, paimtos iš kelių jo straipsnių delfi.lt portale („Kodėl Kremliaus melas įtikina lietuvius“ ir „Mūsų „objektyvumas“ – Rusijos propagandos įrankis“).
Žmonės lengvai tiki Kremliaus melu, nes atprato tikėti teisingumu ir objektyvia tiesa.
Objektyvumas ir tiesa nepasiekiami renkantis tarp dviejų nuomonių ir pripažįstant jų lygiavertiškumą.
Prielaida, kad teisingumas priklauso nuo galios ir interesų, yra neobjektyvi ir ydinga.
Prielaida, kad kiekvienas teisus savaip, yra neobjektyvi ir ydinga.
Požiūris, kad „kiekvienas savaip teisus“, yra išsilavinimo spraga.
Požiūris, kad visos politinės nuostatos lygiavertės, yra išsilavinimo spraga.
Tiesa ir objektyvumas pasiekiami pripažįstant objektyvius vertinimo standartus.
Pripažinti objektyvius vertinimo standartus reiškia skirti balta ir juoda.
Argumentacijos logika reikalauja įrodyti vieną tiesą.
Politikos vertinimo logika reikalauja vadovautis vienos tiesos principu.
Objektyvi tiesa pagal apibrėžimą turėtų būti viena.
Neigiantys vieną tiesą neigia ir bendrą vertinimo standartą.
Amerika skiriasi nuo Rusijos tuo, kad pripažįsta normatyvinį standartą ir stengiasi juo vadovautis.
Taigi V. Laučius nuosekliai ir logiškai „įrodo“, kad absoliučiai vienareikšmė ir totaliai vieninga Lietuvos valdžios ir žiniasklaidos pozicija, palaikanti Gruziją ir smerkianti Rusiją, yra „normali“, „objektyvi“ ir „teisinga“, nes reikia VADOVAUTIS VIENOS TIESOS PRINCIPU. Jis nyčiškai apeliuoja į neva prigimtinį žmonių gebėjimą skirti gėrį nuo blogio ir pasirinkti vieną, aiškią bei nedviprasmišką poziciją to gėrio ir blogio atžvilgiu. Tačiau aliuzijos į F. Nietzschės filosofiją greitai pasibaigia ir perauga į stalinistinį tiesos monopolio savinimąsi ir fiurerišką visokio plaukio liberalų bei reliatyvistų kritiką. Konservatyvizmo apologetas V. Laučius apkaltina lietuvius „rusišku mąstymu“, absoliučiu vertybių neturėjimu, jų indiferentiškumu, o visą kaltę suverčia sovietinės praeities reliktams ir netinkamam išsilavinimui posovietiniuose universitetuose. Mūsų, mat, neišmokė „normatyvinio politinio mąstymo“ ir „civilizuoto demokratinio elgesio“.
Kas yra tas „normatyvinis, bendras vertinimo standartas“, V. Laučius, deja, aiškiai nepasako. Manau, kad to „standarto“ nėra ir niekada nebuvo, yra tik beribis naujojo totalitarizmo pranašo noras pseudofilosofiniais samprotavimais pateisinti totalitarinę propagandą, kurios apraiškas pastaruoju metu stebime televizorių ekranuose ir kompiuterių monitoriuose. Juk šiaip ar taip, atmetus visą nereikalingą sofistinį balastą, V. Laučiaus straipsnių esmė yra vienintelė frazė: „TIESA YRA VIENA, NES JI PRIKLAUSO MUMS“.
EN ARCHE
2008.09.04
