- Gerbiamas profesoriau, kai kas mūsų visuomenėje regi susvetimėjimą, sumateriaIėjimą, gal net sužvėrėjimą. Ką tuo klausimu mano mokslo žmogus, puikiai pažįstantis mūsų politikos užkulisius ir jos viešąją pusę.
- Pastebimai kinta mūsų kultūrinis fonas ir bijau, kad antikultūros elementai ima viršų. Jie kur kas ryškesni nei prieš 10-15 metų. Žiūrėjau televizijos laidą, kurioje "kultūringai" kalbėjosi Le Bronius su Valinsku. Tai buvo antikultūros fejerverkas ... Ir mes paskui klausiame, kas mums atsitiko? Mes regresuojam. O labai daug kalbame apie progresą. Galvojam, kad materialinių vertybių gausa jau yra progresas. Taip, žmonės nori gyventi geriau. Ir tai iš tiesų reiškia pažangą. Bet jeigu tuo pat metu degraduoja socialinė, ekologinė aplinka, mes turime išvestinę, kurią, ko gero, galėtume pavadinti regresu. Ir čia ne tik Lietuvos problema, čia pasaulinė problema, bet pokomunistinėse šalyse ji ryškesnė. Mat senesnės demokratijos šalys turi daugiau savigynos mechanizmų.
Mums įteigta, kad laisvė žmogų daro didelį. Taip, žmogui laisvė būtina. Bet yra ir kita pusė. Didelį ji daro ... apribojimai. Žmogus be apribojimų, primityvesnės psichologijos, menkesnio išsilavinimo žmogus paprastai nemoka naudotis laisve. O naudojasi. Mūsų karta arba net keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai neatsigauna nuo tos „kultūrinės revoliucijos“.
- Kultūrinė revoliucija? Kaip kažkada Kinijoje? Tik su nuosavais chunveibinais - Le Bronimi, Valinsku ir visokiom kitokiom "teležvaigždėmis"?
- Taip, jie yra tokie. Jie savęs nevaržo jokiais apribojimais. O jeigu manęs visiškai neriboja nei moralė, nei teisė, nei mano pilietinė pareiga, aš tampu antikultūros, anticivilizacijos nešėjas.
Kaltinti tokius nešėjus būtų ne visai teisinga. Jie nėra kalti, jie iš dalies yra produktas to informacinio lauko, kuriame dabar gyvena: fundamentalizmas, individualizmas, egoizmas, valstybinių bendrųjų poreikių nepaisymas. Jeigu tu imi kalbėti apie bendrus poreikius, tu iš karto paskelbiamas "homo sovieticus". Mes Lietuvoje neturim efektyvaus viešo intereso gynimo. O esame respublika. Bet pagal pirminę šio žodžio reikšmę, žodis "respublika" reiškia viešą arba bendrą reikalą. Visuomeninį reikalą. Todėl esame silpna respublika. Jeigu susiduria privatus interesas su viešuoju, iš anksto gali sakyti, kad viešasis interesas neatsilaikys, neapsigins. Iš dalies dėl to, kad politikoj žmonės nesupranta viešojo intereso. Turi būti protingas balansas tarp privačių ir viešųjų interesų. Tarp kapitalizmo ir respublikos .
- Esu išvedęs tokią "formulę": Jeigu politika, primityviai šnekant, yra valstybės reikalų tvarkymas, tai politikas yra valstybės reikalų tvarkytojas. O kadangi mūsų politikai, bent jau didesnioji jų dalis, iš esmės tvarko ne valstybės, o savo, geriausiu atveju savo partijos, reikalus, tai savo esme jie yra jokie politikai?
- Taip. Griežtai kalbant, politikas yra tik tas žmogus, kuris gina valstybės viešąjį interesą. Jeigu jis i politiką atėjo geriau gyventi, jis paklūsta vadinamajam biuro patologijos principui. Formaliai - jis politikas, realiai - joks politikas. Žmonės tai jaučia, mato ir nusivilia politikais ir politika apskritai. Taip politika tampa totalios paniekos objektu ir protingas žmogus i politiką neina. Tad eina cinikai ir naivuoliai. Man naivuoliai labiau patinka - po kurio laiko iš jų gali išaugti normalūs politikai. O cinikai nepataisomi.
- Kur, jūsų manymu, daugiau moralės - visuomenėje ar valdžioje, politikoje? Ir kurie kuriems daro didesnę įtaką?
- Degraduojant politinei sistemai, o ji iš tiesų degraduoja, labai sunku pasverti, pamatuoti, kas moralesnis, kas amoralesnis. Bet šitame amoralume mažiau kaltas yra paprastas žmogus. Kalčiausi yra tie žmonės, kurie turi galių. Aš, pavyzdžiui, jaučiuosi kaltesnis nei tas žmogus, kuris po 12 valandų dirba ir neturi kada net laikraščio pasiskaityti, net pasižiūrėti to paties mūsų keikiamo televizoriaus. Aš daugiau turiu intelektinių galių paveikti procesus negu tas paprastas žmogus. Taigi aš esu kaltesnis, nes turiu galios. Tiesą sakant, intelektualai, deja, nėra galingi žmonės. Galingi yra politikai. Galinga yra žiniasklaida. Labai galingas yra verslas. Jie labiausiai ir turi atsakyti. Atsakomybė yra proporcinga galiai. Jeigu daug gali ir elgiesi netinkamai, tu esi kaltesnis. Beje, ir šeimoj tas pat. Jeigu, sakysim, šeima skiriasi, tai kaltesnis yra protingesnis šeimos narys. Nes jis geriau supranta, kas vyksta, kiek blogio, sakysim, atsiranda iš šeimos suirimo.
- Man baisi ta lietuviškų partijų gausa. Kas jas gimdo: lietuviška prigimtis ar ideologijų nebuvimas partijose? Jeigu visos partijos, kurios veikia Lietuvoje, turėtų savo ideologijas, tiek ideologijų mūsų nedidukėje valstybėje, man regis, netilptų...
- Ir pasaulyje netilptų. Iš tiesų mūsų politikoje nėra iškristalizuotų ideologijų. Žurnalistai kartais pasako, kad šita partija tokios orientacijos, ana kitokios. Aš tos orientacijos nematau. Nebent prieš rinkimus, kai visos partijos, visi politikai tampa kairiaisiais ir demonstruoja savo susirūpinimą: vargšais, viešuoju sektoriumi, pensininkais. Ar ne tą pati dabar matome? Kai praeis rinkimai, po pusmečio, visos partijos taps dešiniosiomis.
- Ar jums patinka visuomenės požiūris i turtingą žmogų? Turtingas žmogus visuomenės daugumai yra vagis, banditas, plėšikas.
- Tokia pozicija man nėra priimtina. Reikia verslininką suprasti. Jo darbas rizikingas visais požiūriais: nusikalstamos struktūros, biurokratija, pagaliau pati rinka yra įnoringa. Tačiau tada, kai vyko žiauri privatizacija, visokie nekorektiški dalykai versle, kai visko buvo kaip ir visur, tas požiūris i verslininką ir susiformavo: mafija, vagis, eksploatatorius. Pažįstamiems verslininkams jau gal 10 metų bandau įteigti: nesukelkite visuomeninės opinijos prieš save, nes nėra galingesnio daikto už viešąją opiniją. Žinote, kas sunaikino Sovietų Sąjungą? Neigiama viešoji opinija tos sistemos atžvilgiu. Nepadėjo nei kariuomenė, nei pinigai, nei KGB, nei sovietinė žiniasklaida. Niekas nepadėjo. Žlugo sistema. Tai kodėl šiandien manome, kad pergyvename paskutinę revoliuciją? Mes praktiškai stumiam visuomenę į radikalaus kairumo pusę.
Aš turiu tvirtas pažiūras, nes esu mokslininkas. Ir aš tas savo pažiūras nuolat tikrinuosi. Todėl jos tvirtos, tačiau ne radikalios. Man patinka balansas tarp įvairių interesų. Bet visuomeninė opinija smarkiai eina į kairę. Antiverslininkiška pozicija - radikalaus kairumo, revoliucinio kairumo požymis. Negi mūsų verslas nori revoliucijos? Nenori, bet nesupranta. Jie visi dabar gerai gyvena. Margaritos saloj vilas turi ir galvoja, kad jeigu jiems gerai, tai ir visiems kitiems gerai. Yra žmonių, kurie labai nepatenkinti ta neteisybe. Neteisingu turto paskirstymu, kurį dabar itin jaučiame. Neduok Dieve naujos, šiuo atveju kairiosios, revoliucijos.
1990-aisiais mes pergyvenome didžiąją buržuazinę revoliuciją. Ko gero, pirmąkart taip apibūdinau... Iš tikrųjų - buržuazinė revoliucija. Jeigu ne radikalūs rinkos fundamentalistai su Laisvosios rinkos instituto žmonėmis, mes dabar galėjom turėti skandinavišką modelį. Deja, rinkos fundamentalistai mus nustūmė į laukinį kapitalizmą. O iš laukinio kapitalizmo yra trumpiausias kelias į Spalio, atsiprašau, socialistinę revoliuciją.
- Negali žmogus žinoti, kad ji neįvyks spalį - turiu galvoje nebūtinai šiuos rinkimus ...
- Niekada negali žinot. Istorija nėra determinuota. Lemia aplinkybių visuma. Bet aš manau, kad per šiuos rinkimus ji neįvyks...
Kalbėjosi Ferdinandas Kauzonas
Respublika
2008.09.06.
