Vaizdingi peizažai nė neleidžia įtarti, kad čia pat kaimynystėje prasidėjo tarptautinis konfliktas. Tuo metu, kai Sočio pliažuose turškiasi turistai, tik už keleto kilometrų nuo rusiškojo kurorto prie Juodosios jūros galioja karinė teisė. Po pasibaigusių kovų dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos Rusijos politikai mielai kviečiasi užsienio svečius į romantiškąjį miestą. Vis tik Moldovos prezidentui Vladimirui Voroninui pasimėgauti gražiais vaizdais beveik neteko, kai jis prieš kelias savaites ten pasveikino savo kolegą Dmitrijų Medvedevą. Tik įsigalėjus taikos sutarčiai Gruzijoje, Voroninas atskubėjo į Sočį pakalbėti apie neišspręstą konfliktą dėl separatistinio Padniestrės regiono.
Panašiai kaip Abchazija ir Pietų Osetija, tarptatutiniu mastu nepripažinta „Padniestrės republika“ siekia nepriklausomybės. Po trumpo pilietinio karo devyniasdešimtųjų metų pradžioje Padniestrė, Rusijos dalinių padedama, atsiskyrė nuo Moldovos. Nuo to laiko jos statusas tarptautinėje teisėje nėra nustatytas, o bendrame pasienyje su Moldova tvyro šaltojo karo atmosfera. Daugiau nei trečdalis Padniestrės gyventojų turi Rusijos pasus, tad panašiai, kaip ir Kaukaze, Rusijos valdžia jaučiasi įpareigota ginti savo piliečius – blogiausiu atveju, ir jėga.
Tokiu būdu Medvedevas atvirai įspėjo savo svečią, kad nesutarimai dėl Pietų Osetijos pasibaigė karu. „Tai yra perspėjimas visiems. Aš manau, mes turėtume vertinti visus kitus konfliktus iš šios perspektyvos“, – sakė Medvedevas. Voroninas suskubo užtikrinti, kad problemas tikrai galima išspręsti derybų keliu.
Išties mažai kas rodo, kad šalyje, esančioje tarp Ukrainos ir Rumunijos, gali įvykti ginkluoti konfliktai. Mažytė Moldovos kariuomenė didesniems kariniams veiksmams nėra pasiruošusi. Be to, valdančioji komunistų partija, vadovaujama Voronino, propaguoja nacionalistinį kursą ir tik labai atsargiai kalba apie suartėjimą su ES ar net NATO.
Net 97 procentai Padniestrės gyventojų prieš du metus vykusiame tarptautiniu mastu nepripažintame referendume pasisakė už prisijungimą prie Rusijos. Nors Rusija iš pradžių pasveikino rezultatą, kiek vėliau nuo planų nutolo.
Priešingai situacijai Gruzijoje, esamas status quo vienoje vargingiausių Europos vietų Rusiją visai tenkina. Moldova su keistu anklavu savo teritorijoje turi mažai šansų suartėti su Vakarais. Padniestrėje yra neblogos galimybės pelningam uždarbiui, išvystytas transporto tinklas tinkamas nelegaliam bizniui. Ukrainos uostas Odesa yra tik už 90 km nuo Padniestrės sostinės Tiraspolio. Siena ESBO misijos kontroliuojama paviršutiniškai. Per sieną nelegaliai gabenama viskas, kuo galima uždirbti pinigų: maisto prekės ir cigaretės, o taip pat ginklai, narkotikai ir žmonės. Kai žurnalistai prieš porą metų Lichtenšteine ieškojo informacijos apie nelegalią prekybą, buvo aptiktos įdomios sąsajos. Pėdsakai per daugybę holdingo ir fiktyvių kompanijų, turinčių būstines Vokietijoje, vedė iki žinomų įmonių Maskvoje.
Todėl neaiškus statusas Rusijai patogus tiek dėl geopolitinių, tiek dėl privačių interesų. Tačiau kartais sandoriai įgauna nenumatytą eigą. Maskvos laikraštis „Komersant“ metų pradžioje pranešė apie nelegalią dujų kontrabandą į Padniestrę už milijardą dolerių: „Jie vagia dukart: iš pradžių nekliudomi nusiurbia mūsų dujas, tada ją parduoda. O pinigai dingsta nežinoma kryptimi“, – Kremliui artimą šaltinį cituoja laikraštis.
Tad nenuostabu, kad Rusijos valdžia buvo „suirzusi“, kuomet Padniestrės vadovai po Kosovo pripažinimo vasarį ėmė taip pat euforiškai reikalauti nepriklausomybės. Šiam jų norui buvo šiurkščiai atsakyta. Nebus pritarta „jokiems metodams, prieštaraujantiems tarptautinei teisei, kaip atsitiko Kosovo atveju“, – tada paaiškino Rusijos užsienio reikalų ministro pareigas laikinai ėjęs Grigorijus Karasinas.
Faktas, kad dar visai neseniai už įstatymo ribų paskelbtus metodus perėmė separatistiniai Kaukazo regionai, parodo Rusijos užsienio politikos dilemą. Po Gruzijos karinio puolimo Rusijos valdžia norėjo parodyti pavyzdį: „Kas kelia grėsmę jos saugumo interesams, turi tikėtis griežtų padarinių“. Tačiau pripažindama separatistines respublikas, Rusija pažadino godumą neramiame Kaukazo regione. Be to, Rusijos daliniai daugelį metų vykdo negailestingą karą Čečėnijoje.
Eidama šiuo keliu, Rusijos valdžia save izoliuoja. Ne tik Vakarai, bet ir daugybė Azijos šalių, tarp jų – Kinija ir Iranas, nebuvo labai patenkinti pripažinimu. Visos šios šalys turi didesnių ar mažesnių problemų su mažumomis ir separatistiniais judėjimais. Tik kelios draugiškos šalys – Baltarusija ir Venesuela – galėjo pripažinti nepriklausomybę. Todėl Rusijai nelieka kito kelio, kaip priimti Pietų Osetiją ir Abchaziją į Rusijos Federaciją.
Padniestrei tai nėra realu, nes ji neturi bendros sienos su Rusija. Todėl prieš kelias savaites Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasiūlė įgyvendinti vieno Rusijos diplomato vardu pavadintą Kozako planą. Tokiu būdu Padniestrė gautų autonomijos teises federalinės valstybės sudėtyje ir galėtų iš jos vėl išstoti, jei Moldova norėtų įstoti į ES. Be to, Rusijos „taikos palaikymo daliniai“ liktų šalyje dar 20 metų. Tad kaina už valstybės integralumą būtų ilgalaikis neutralitetas, kontroliuojamas Rusijos.
Moldovai tai nėra itin viliojanti perspektyva. Per paskutinius du dešimtmečius ketvirtadalis gyventojų dėl ekonominių priežasčių emigravo. Rumunijai įstojus į ES, dėl Šengeno sienos šalis tapo pilnai izoliuota. Kozako planas šią padėtį įtvirtintų ilgam. Todėl Moldovos valdžia 2003 metais jam nepritarė. Vis tik Sočyje Voroninas sakė, kad norėtų derėtis, Kozako planą imant kaip pagrindą.
Medvedevui šios prognozės patinka, nes Rusijos pasiūlymas kaip modelis visai galėtų tikti žymiai didesniems konfliktams. Pavyzdžiui, Ukrainai, kur vis labiau aiškėja ginčas dėl Krymo. Tinkamą vietą deryboms Medvedevas jau turi paruošęs: vaizdingą miestą prie Juodosios jūros.
Originalus tekstas:jungle-world.com
Iš vokiečių k. vertė N:S
2008.09.12
