Siūlome poleminį Kasparo Pociaus tekstą, kuriame šis meta iššūkį vyraujančioms tendencijoms Lietuvos žiniasklaidoje.
Diskursas
Lietuvoje, atrodo, vis labiau įsigali dešinysis ultrakonservatyvus politinis, istorinis ir vertybinis diskursas, kuriam greitai nebebus jokių alternatyvų. Atrodo, lietuviai gerai išmoko amerikietiškos propagandos pamokas. Štai Vladimiro Laučiaus straipsnis “Delfi” “blizga” tokiais “perliukais”: “Objektyvumas ir tiesa nepasiekiami, renkantis tarp dviejų nuomonių ir pripažįstant jų lygiavertiškumą”, “Požiūris, kad „kiekvienas savaip teisus“, yra išsilavinimo spraga”, “Argumentacijos logika reikalauja įrodyti vieną tiesą”, “Politikos vertinimo logika reikalauja vadovautis vienos tiesos principu”, “Objektyvi tiesa pagal apibrėžimą turėtų būti viena”. Ką gi, tie kurie skaitė amerikiečių politikos apžvalgininko ir lingvisto Noamo Chomskio tekstus, jau seniai žino, kad posakis “Viena partija – viena tiesa” nebuvo naudojamas vien tik totalitarinėje imperijoje, kuioje mes kadaise gyvenome. Šią tiesą atspindi ir po Sovietų imperijos žlugimo iškilusi Naujoji Pasaulio Tvarka, vienašališkai globojama, vis gilesnėje krizėje besimurkdančios, likusios vienintelės supervalstybės JAV bei laisvosios rinkos išperėtų naujų totalitarinių struktūrų – korporacijų bei kitų neoliberalių institucijų.
Atgavusioje nepriklausomybę, Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, priklausomybė Vakarų erdvei suvokiama ne europietiškai, o amerikietiškai: ne kaip demokratijos, bendruomeniškumo, jautrumo istorijai ir kultūrų dialogo, kad ir koks jis būtų kosmetinis, skatinimas, o kaip vadovavimasis globaliniu kapitalizmu, mintančiu milžiniškomis socialinėmis atskirtimis, valdžios ir pinigų vaikymusi, pasenusiomis tradicinėmis nuostatomis ir absoliučiu nejautrumu kitam žmogui ir jo nuomonei.
Amerikietiška propagandinė linija Amerikoje gerai matoma šiuose rinkimuose, kuriuose nepaisant gero demokratinių jėgų ūpo ir manymo, kad kažkas turi keistis, greičiausiai laimės hibridinis kandidatas “ObaMcCainas” – jei rinkimų kampanijos pradžioje respublikonų ir demokratų kandidatų skirtumai dar buvo akivaizdūs, dabar juos visiškai išblukino finansinių grupuočių ir korporacinės oligarchijos interesai. Net optimistams turbūt neliko vilčių, kad Amerikos užsienio politikoje impeialistiniai kėslai kada nors užleis vietą taikiam tarpininkavimui. Pažeista nesibaigiančio Busho “karo su terorizmu”, pamažu peraugančio į Šaltąjį karą su Rusija, Amerika I vėl gali atgyti kaip Wilsono, Trumano ir Reagano šalis, kurią valdantys fanatikai ne tik kariaus su visomis Naujajai pasaulio tvarkai nepaklūstančiomis šalimis, bet kartu sieks užgniaužti visus kitaip mąstančius piliečius savo įtakos zonoje.
O tų kitaip mąstančių, trukdančių karo ir verslo planams, imperializmo ir kapitalizmo priešininkų, nėra jau tiek mažai. Jiems, kovotojams už socialinį teisingumą, viešąją erdvę, žmogaus teises ir aplinkos išsaugojimą, būtina mesti iššūkį. Ir čia į kompaniją ateina istorija, kurią galima interpretuoti naujai ir objektyviai – pagal propagandinius reikalavimus. Juk ir Vladimiras Laučius sako: “Pripažinti objektyvius vertinimo standartus reiškia skirti balta ir juoda”. Balta ir juoda, draugas ir priešas – puiki ir nesudėtinga istorinė schema, nesubtili, bet teisinga. Kadaise ji tarnavo sovietinio, o dabar – kitokio imperializmo interesams.
Sovietų pasaka – ką norima užmigdyti
Neseniai per LTV parodytame latvių režisieriaus Edvino Šnorės filme “Sovietų pasaka” “suvienijamas”, bendrininkavimu apkaltinamas nacionalsocializmas ir komunizmas. Net nekvestionuodami istorinės filmo vertės, galime pasakyti, kad tai – stipria propagandos doze atmieštas filmas, kuriame vaizduojama vienintelė “objektyvi” istorinė tiesa: nacionalsocializmas bandomas atskirti nuo savojo palikimo Vakaruose ir priartinti prie sovietinio imperializmo, kurį dabar pakeitė autoritarinė Putino santvarka. Filmo tikslas nr. 1 – postuluoti šiuolaikinės Vakarų, tai yra JAV, tai yra JAV administracijos, propagandos maksimą: JAV kartu su savo sąjungininkėmis Anglija ir Rytų Europa kovoja už laisvę ir demokratiją, jų priešas – Rusija, Kinija ir kitos šalys, o Vakarų Europa – Miuncheno suokalbininkė, demokratijos išdavikė. Taip buvo tarpukaryje, taip esą yra ir dabar. Filmo tikslas nr. 2 – užgniaužti disidentus, kitaminčius, kairiuosius, kurie arba turi nutilti, arba pritarti dominuojančiam diskursui.
Tačiau “objektyvios” tiesos ieškotojų pastangos padalyti pasaulį į gėrio (JAV ir Anglija, Rooseveltas ir Churchillis, Bushas ir Brownas) ir blogio (Vokietija ir Rusija, Hitleris ir Stalinas, Schroederis ir Putinas) ašis ir jas užkonservuoti, pateikiant istorines šmėklas kaip šiandieninę realybę.
Būtų gerai, jei būtų apsiribota fašizmo ir bolševizmo, Putino ir Schroederio pasmerkimu. Taip, imperinės ambicijos, kokios jos bebūtų, yra nepateisinamos, su tuo sutiktų netgi didžioji dalis šiuolaikinių kairiųjų. Bet “objektyvi” tiesa minta insinuacijomis – ir dabar tos “tiesos” atakos yra nukreiptos prieš radikalią nepriklausomą mintį ir veiksmą.
Kai kalbama apie komunizmą, nuolat su liūdesiu užsimenama, kad Vakarų Europoje jis vis dar populiarus. Ar tai komunizmas? Taip, bet tiesą ir metafiziką teišpažįstančių dešiniųjų, tokių, kaip Francoise Thom, visai nedomina tai, kad dauguma Vakarų radikalių kairiųjų, netgi marksistų ir komunistų yra linkę smerkti Sovietų Sąjungą, o dabartinį Rusijos režimą kaltina dešinumu – tai yra, valstybės kaip prievartos struktūros augimu individų laisvės ir pilietiškumo
Realybė
Tuo tarpu realybė visai kitokia – po Antrojo pasaulinio karo komunistai su savo valstybingumo dogmomis Vakarų Europoje buvo pasmerkti, kaip atgyvenę ir sumedėję konformistai. Gimė naujas veržlus judėjimas, kurio dalyviai pasisakė už žmogaus išsilaisvinimą tiek iš valstybinio aparato, tiek iš kapitalistinių dogmų – prievartinio darbo, laisvalaikio metu galingųjų kuriamo spektaklio. Prisimintas ne tik jaunasis Marxas, bet ir tokie anarchistai, kaip Piotras Kropotkinas ar Lietuvoje gimusi Emma Goldman, ne tik kritikavę sovietinį komunizmą, bet ir pateikę alternatyvias jo versijas.
Pasak jų, žmogus geidžia laisvės, o ją galima pasiekti tik keliant sąmoningumą. Laisvė Kropotkinui susijusi su savanorišku privačios nuosavybės pakeitimu kolektyvine nuosavybe, bendruomeniškais žmonių ryšiais, prievartos institucijų sunaikinimu, jų pavertimu bendruomenėmis ir jų federacijomis, kuriame bus pastebėti ir įvertinti paties mažiausio žmogaus siekiai. Kropotkinas siūlė atsvarą socialiniam darvinizmui, kuriuo paremtas šiuolaikinis kapitalizmas siūlo žmonėms tik būdus išgyventi evoliucijos raidoje, sekant įsitvirtinusiais išgyvenimo modeliais. Jis teigė kad žmonijos, kaip ir kitų rūšių gyvūnų, išlikimą sąlygojo savitarpio pagalbos ryšiai, padėję žmogui nelikti vienam gamtos ir istorijos vėjų pagairėje.
Kropotkino ir kitų teorijų pavyzdžiu ėmė kurtis komunos ir socialiniai centrai, kuriuose būrėsi socialiniai aktyvistai, kovotojai už žmogaus teises, šiuolaikiniai revoliucionieriai, kovoję ne už bolševikinę prievartą, o už žmogaus išsilaisvinimą iš sistemos – tiek sovietinės, tiek kapitalistinės – nagų. Patys anarchistai skaudžiai nukentėjo nuo bolševikų – jų pasipriešinimas Lenino diktatūrai malšintas Kronštate ir laisvojoje Nestoro Machno Ukrainos Respublikoje, o Ispanijoje bolševikams reikėjo susidėti su fašistine Franko valdžia, kad būtų galima įveikti milžiniška, laisva anarchistų bendruomene tapusią anarchistinę Respubliką.
Tačiau anarchistai ir kiti “radikalai” nepamiršo savų idealų ir po Sovietų Sąjungos žlugimo. Kovotojams buvo aišku, kad pasibaigus šaltajam karui, Meksikos kovotojų zapatistų vado subkomandantės Marcoso žodžiais, prasidės ketvirtasis pasaulinis karas – valstybės ir korporacijų neoliberalų kova prieš tai, ką buvo laimėję pasaulio vargingieji. Valstybės ir neoliberalų priešais šioje kovoje tampa anarchizmo ir kairiojo radikalizmo idealus įgyvenantis antikapitalistinis judėjimas arba judėjimai, kovojantys už tai, kas šiame puikiame ir naujame vartojimo, sekimo ir išnaudojimo kupiname pasaulyje tampa utopija – socialinį teisingumą ir požiūrių į pasaulį įvairovę, utopinę nesiliaujančių socialinių eksperimentų laboratoriją. Kovotojams aišku: totalitarizmas nežlugo, jis tik modifikavosi į Orwello “1984-ųjų” vertą fikciją. Šis judėjimas, kuriame yra ir daug sovietine praeitimi nebetikinčių komunistų, tampa realiu vidiniu valstybės ir rinkos priešu, dar svarbesniu nei išorinis, nuolat demonizuojamas priešas – Rusija. Jei demokratiškesnėje Vakarų Europoje socialiniai judėjimai persekiojami mažiau, tai Rusijoje, JAV, Rytų Europoje ir kitur jie kaipmat gesinami. Antivalstybiškumas, radikali opozicija ir kitokia gyvensena propagandai reiškia blogį. Mes irgi tampame blogio ašies dalimi.
Yra ir kita medalio pusė – fašizmas. Ne naujiena, kad Lietuvoje kuriamos profašistinės organizacijos, tokios, kaip Lietuvių tautinis centras, siekianti paruošti visus Lietuvos gyventojus naujiems 1939-iesiems. Centrui vadovauja Marius Kundrotas, „alternatyvaus“, homofobija ir ksenofobija ginkluoto Lietuvių tautinio judėjimo lyderis. „Alternatyvomis“ matyt vadinamos kovo 11-osios nacių eitynės Gedimino prospektu, tiesioginė ar virtuali agresija pieš kitos tautybės, rasės asmenis, homoseksualus. Taip, tai tikros dešiniosios alternatyvos, kurias konstruoja tie, kuriems šventos tradicinės vertybės. Skustagalvius gina tokie garbingi dešiniųjų laikraščiai, kaip „XX amžius“. Nacionalistai pasirodo tremtinių šventėse, oficialiojoje žiniasklaidoje, įdomybių skiltyse vis sušmėžuoja žinutės apie Hitlerio paveikslus ar „Mein Kampf“ leidimus. Gruzijos karo akivaizdoje nacionalšovinistinės dešiniosios vertybės paplinta dar smarkiau, konservatyvios jėgos įgauna vis daugiau pasitikėjimo susigūžusiose masėse, kurios laukia nesulaukia naujo Mesijo. Tai – politinių ir ekonominių prievartos institucijų, Naujosios Pasaulio Tvarkos išlikimo garantas, šiuolaikinės kapitalistinės valstybės palikimas, kurį ji gavo iš Trečiojo Reicho ir frankistinės Ispanijos. Tradicinė, autoritetų galia mintanti gyvensena, užtikrinanti vartotojišką vegetavimą, siauros politinės pažiūros, religinis fundamentalizmas, paranoja, darbo kaip šventybės garbinimas ir visus nuolat stebinti valstybė – visa tai prancūzų filosofas Michelis Foucault yra pavadinęs „fašistiniu gyvenimo būdu“.
Šiuolaikiniame pasaulyje ryškiai matomi šie du gyvenimo būdai – eksperimentuoti ir kurti net už įstatymo ribų leidžiantis radikalumas bei fašistinės gyvensenos formos – ir jų tarpusavio kova. Sovietinėmis pasakomis valstybinės „gėrio ir blogio“ propagandos kumštis stengiasi užkimšti burnas radikalams. Bet alternatyvaus mąstymo ir veiksmo pradų Lietuvoje jau yra – ir mums negalima pasiduoti.
Bernardinai.lt
2008.09.17.
