- Pasak A.Paleckio, „vienintelė kairioji alternatyva“ – politinė partija „Frontas“ sėkmingai įsteigtas, įregistruotas VRK ir šiuo metu kaunasi dėl liaudies pasitikėjimo mandato naujos kadencijos LR Seime. Kokių rezultatų tikitės pasiekti? Ar „frontininkams“ pavyks įveikti 5 proc. barjerą?

       - Jau išvardinot rezultatus. Per pusmetį sukurti partiją ir startuoti rinkimuose beveik žygdarbis. Žygdarbis todėl, kad žmones pavargę, pykti ir abejingi politikai. Tai, kad patikėjo Frontu ir jo kairiąja ideologija, dėsninga. Juk iki šiol Lietuvoje nebuvo aiškiai išreikštos ir socialiai atsakingos bei veiksnios politinės jėgos. Ir tai jokia kairioji alternatyva. Tai tiesiog kairioji partija. Veiksni partija. Tie svajonių 5 procentai nėra mūsų vienintelis tikslas. Mūsų tikslas, kad pati liaudis įgautų pagaliau pasitikėjimą savimi ir balsuodama už Frontą patikėtų Frontui profesionaliai atstovauti liaudies interesus. O tais 5 laimės procentais tegul susirūpina tie, kurie niekada paprasta liaudimi ir nesirūpino.

       - Šūkis „Visi į FRONTĄ“, man regis, skamba gan provokuojančiai, revoliucingai, bet faktiškai tai tėra populistinis lozungas ar propagandinis šūkis, juolab, kad to masiško žmonių telkimosi į „frontininkų“ gretas kaip ir nematyti. O gal aš klystu? Kiek pamenu, „Fronto“ steigimosi išvakarėse buvo svajota išjudinti gan plačias liaudies mases ir manyta, kad šis politinis judėjimas taps visa apimančiu, netgi, panašiu į antrąjį Sąjūdį... Deja, tokiu masiškumu net „nekvepia“, bent mano požiūriu. O kaip pačiam atrodo? 

       - Šūkis „Visi i Frontą!“ ir yra provokacija. Taip, mes provokuojame. O kaip kitaip!? Tupėti krūmuose, kai valdžia dergia ant galvų ir dar pasakoja apie nuolat gerėjantį gyvenimą? Arba iš brangiai apmokėtų plakatų nuo kiekvieno stulpo primena apie valdžios rūpesti žmonėmis... Apie tai, kad privers pati save dirbti...Mano supratimu, tai jau kažkoks cinizmo ir bukumo mišinys. Aš suprantu, kad jie mano, kad nusipelnė gyventi geriau. O mes krūmuose? Esu įsitikinęs, kad Lietuvos žmones neprarado savigarbos ir šitiems ponams spalio 12 dieną parodys jų vertą vietą.

       Jūs teisus, Frontas dar netapo masiniu judėjimu. Bet jis juo tampa kasdien, nes žmones nebenori taip gyventi, kaip gyveno iki šiol. Žmonėms nei šilta, nei šalta, kad visokios partijos-partijėlės vis save rūšiuoja ir skirsto. Tai į dešinę, tai i centro kairę, tai tik per centrą. Kai prieš Kalėdas gausim sąskaitas už šildymą už lapkričio mėnesį, kur ir pas ką bėgsime? Pas kokius politologus-lapatalogus pasiguosti? Nuskambės žiauriai, bet Fronto masiškumo ilgai laukti nereikės. Kai ateinančiais metais už elektrą mokėsim 4-5 kartus brangiau, prasidės tikras Fronto Sąjūdis. Perfrazavus marksizmo klasikus – buitis apsprendžia sąmonę....

       - Buvote vienas iš tų „pilkųjų kardinolų“, ženkliai prisidėjęs prie šios partijos atsiradimo. Ar ta politinė ideologija, kurią puoselėjote pradžioje, kažkuo skiriasi nuo tos ideologijos, kuri praktiškai yra vykdoma dabar? 

       - Kodėl buvote? Aš esu! Aš buvau Leonas Minkevičius, esu ir ketinu juo būti. O Fronto partija nėra bažnyčia. Viskas yra kintama. Tačiau vertybės nekinta. Fronto partijos vertybės yra deklaruotos mūsų programoje. Tai Laisvė, Socialinis teisingumas ir Solidarumas. Ir kiekviena iš jų bus realizuojama per labai konkrečias socialines-ekonomines programas. Mes turime savo veiklos strategiją. Ir, žinoma, politinę valią!

       - Ar jums neatrodo, kad „charizmatiškasis“ „Fronto“ lyderis Algirdas Paleckis, suviliotas nemokamos reklamos laikraštyje, „karštos damos“ bei naujų gudručių - „padchalimų“ apsuptyje rizikuoja tapti politinių avantiūristų įkaitu? Ar nemanote, kad „nemokamas būna tik sūris spąstuose“? Kurlink  krypsta „Frontas“? Kas ten ką valdo, o kas tik nuolankiai paklūsta?..

       - Nesu detektyvinio žanro mėgėjas ar koks psichoanalitikas. Na, o Frontas tvirtu žingsniu žengia į neišvengiamą pergalę. Ir tai nėra lengva ir paprasta. Taip pat nėra lengva ir paprasta Algirdui Paleckiui. Mažai kas įsivaizduoja, koks tai yra krūvis, diskomfortas ir atsakomybė. Būta šantažo bei grasinimų. O šiaip, tai kiekvienoj bažnyčioj yra savu davatkų ir klapčiukų. Toks gyvenimas.

       - Kaip pasielgtumėte, jeigu tektų vėl viską pradėti iš pradžių (turiu omenyje „Fronto“ steigimą)? 

       - Aš šį klausimą sau užduodu rytą-vakarą. Ir kiekvieną kartą... vėl išeinu į Frontą.

       - Berods, esate trečias „Fronto“ kandidatų sąraše, vienas iš pirmininko pavaduotojų.  Manyčiau, tai ne tik garbinga, bet ir įpareigojanti pozicija. Tačiau ar jums neatrodo, kad laikui bėgant iniciatyva slysta iš jūsų rankų, o jūs pats tampate įkaitu gan keisto „komandinio žaidimo“, kuriam nepritariate, bandote priešintis, tačiau „Frontui“ pajudėjus, būgnams ir trimitams gaudžiant, niekas jau nebegirdi blaivaus proto balso?

       - Taip esu Fronto partijos sąraše Nr.3. Ir esu ne tik blaivas, bet ir šalto proto. Nes esu atsakingas už Fronto strategiją ir taktiką. Ir labai ramiai reaguoju į trimitų gaudesį. Be trimitų gaudesio ir muilo burbulų  mūsų politinis gyvenimas būtų visai blankus. 

       - Kaip vertinate politinę situaciją Lietuvoje šiuo priešrinkiminiu periodu? Ar galėtumėte įvardinti pagrindines „blogybes“ ir pavojus mūsų valstybei? Kokias problemas reikėtų spręsti visų pirma ir nedelsiant?

       - Politine situacija nėra kažkuo ypatingai išsiskirianti. Paprastai priešrinkiminiame periode padidėja jautrumas liaudies atžvilgiu. Dabar daug rūpintojėlių! Vis dėlto viena grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui išskirčiau. Tai Landsbergio „skersas“. Jeigu jau profesorius ėmėsi grasinti, kad padės skersą ant Lietuvos, - tai tikrai kažkas Lietuvoje negerai. O gal kaip tik Lietuvos liaudis turėtų paprašyti profesoriaus ir visos jo kregždučių kompanijos, na, padėjot ant mūsų ir palikit mus ramybėje su savo tais veidmainiškais gelbėjimo planais vardan tos Lietuvos... O problemų problema – tai hipnozė. Nepasiduokim valdžios hipnozei, kad finansinės krizės Lietuvoje nėra. Finansinė krizė tik gilėja - jau pradeda braškėti bankai. Reik manyti, žmonės dar nepamiršo 1995 metų bankų griūties Lietuvoje... Ar kas nors atsakė už tai?! Kas atsakys dabar? Frontas elgsis ryžtingai - esant būtinybei nedelsiant bus nacionalizuojami bankai. Daugiau neleisim dar kartą nuskurdinti darbo žmonių! Lietuvos žmonės ne maximauzai. 

       - Ar pritariate oficialiam užsienio politikos kursui, vykdomam dabartinės valdžios? Kokia jūsų pozicija Rusijos – Gruzijos konflikto atžvilgiu?

       - Tai yra liliputų sindromas. Kuo esi mažesnis, tuo norisi apsiauti didesniais aukštakulniais. Bet nuo to didis netampi. Mes jau istoriškai esam pasmerkti savo istorijos ir geografijos. Ir tai reikia nepamiršti. Žinoma, nepamirštant ir savigarbos. Tačiau, deja, dažnai painiojame savigarbą su savimeile ir savimone. Ne tik šiandien ar vakar. Ne vieną šimtmetį! Ką darysi, tokia žmogaus prigimtis – prisiminti pasirinktinai. Ar kas šiandien prisimena, kaip Irake ilgai ir triukšmingai ieškota masinio naikinimo ginklo? Kam dabar įdomu ar malonu prisiminti, kad nerado? Bet-o-tačiau Irake yra naftos. Dar turite klausimų? Dėl Gruzijos. Solidarizuojuosi su maža Gruzija, kai ją puola didelė Rusija. Solidarizuojuosi su mažomis Osėtijos ir Abchazijos tautomis, kai jas puola gerai apginkluota Gruzija. Ir vėl nafta, tiksliau naftos ir dujų vamzdžiai. Ir čia politika! Didžioji geopolitika! Kuo čia dėti gruzinai... Todėl šiek tiek komiškai atrodo mūsų užsienio politika. Ar ji tikrai mūsų? Man yra simpatiški suomiai, belgai, arba pvz. Šveicarijos piliečiai. Nekariauja jie karų. Nei savo, nei svetimų. Ir save gerbia, ir juos gerbia. Ir jokios masinės psichozės, aiškinantis, kas labiau myli gruzinus ir nekenčia rusų. 

       - Kas jums svarbiausia politikoje? Ar nesigailite įsivėlęs į šią „velnio galerą“? 

       - Būčiau nenuoširdus vardindamas, kaip įprasta, kad politika turi būti dora, morali, švari, skaidri ir t.t. Kaip nekalta Švenčiausioji mergelė Marija. Žinoma, politikoj turi būti paisoma bendražmogiškų vertybių. Politikos vienas iš tikslų ir yra suderinant skirtingus požiūrius ir interesus rasti optimaliausią sprendimą nepažeidžiant visos vertybinės sistemos. Taigi politika yra sisteminis požiūris ir nuolatinis veiksmas, procesas be pertraukos. Būti ne tik dalyviu įdomu, tai tenkina ir mano ego. Svajojau būti inžinieriumi-konstruktoriumi.

       - Ar tikite, kad kažkada ateityje „Frontas“ galėtų tapti solidžia, rimta politine partija? O gal manote, kad šiuo metu esate „vienintelė kairioji alternatyva“ Lietuvoje?

       - Frontas jau dabar yra solidi ir rimta partija, turinti labai aiškias ideologines nuostatas ir profesionalią komandą.  Ir į Fronto partiją įsijungia vis daugiau divizijų. Jau dabar bendradarbiaujama su Socialistų partija, draugaujam su Socialdemokratų sąjunga, derinam savo veiksmus su profsąjungomis. Ilgainiui Fronto partija taps plačiu ir įtakingu liaudies interesus atstovaujančiu bei ginančiu Frontu.

       - Ko niekuomet neiškeistumėte į politiką? Ką savo gyvenime labiausiai vertinate, branginate, mylite?.. 

       - Į politiką neiškeisčiau savo santarvės su savimi ir su savo artimaisiais. Kol kas sutariu ir su savimi, ir su man brangiais žmonėmis. Manau, kad esu persirgęs tuštybės skarlatinomis ir kiaulytėmis....
       ROT FRONT! PONAI.

       frontas.eu
      2008 10 03