Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija (International Trade Union Confederation, ITUC) pasaulio samdomųjų darbuotojų vardu paskelbė pareiškimą, kuriame piktinamasi, kad mokesčių mokėtojų pinigai skiriami gelbėti tiems, kurie tiesiogiai atsakingi už finansų krizę, nes Į  ją atvedė kaip tik finansinio kapitalo gobšumas, socialinės atsakomybės stoka. Jei  bankrutavusio JAV banko „Lehman Brothers“ vadovas per 8 metus gavo 300 mln. dolerių atlygį, tai tokie ir panašūs „disbalansai“,  ITUC nuomone, privalo būti būti ištaisyti, o vyriausybės, užuot pataikavusios finansų rinkos galingųjų užgaidoms, turėtų atsigręžti į žmogų. Šiandien taikomas finansinių rinkų reguliavimas neturi būti tik vienkartinė akcija.  ITUC mano, jog tai turi tapti viena iš „naujosios darbotvarkės“ dalių, skirtos pakeisti globalios ekonomikos valdymą. 


        JAV kongreso sprendimas dėl 700 milijardų dolerių skyrimo finansų rinkoms gelbėti sukėlė samdomųjų darbuotojų pasipiktinimą visame pasaulyje, sakoma ITUC pareiškime. Paprastam darbuotojui nesuprantama, kodėl mokesčių mokėtojų pinigai turi būti naudojami gelbėjimui tų,  kurių gobšumas, atsakomybės stoka  ir piktnaudžiavimas finansų rinkos „privalumais“atvedė prie žlugimo, o juk iš esmės kaip tik finasų magnatai yra atsakingi už tai, kad  pasaulis apimtas panikos dėl ekonominės krizės.

        Pasak ITUC, tai sukels dar vieną krizę, kuri palies milijardų žmonių darbo vietas, jų būsto išsaugojimą, ateitį. Kalbama apie tuos žmones, kurie niekada nelobo iš metų metus trukusių „pakilimų“ rinkose, kurių darbas buvo nuvertintas ir nepakankamai apmokamas ir – tai svarbiausiai – jie nėra atsakingi už tai, kas šiandien darosi. 

        Tik po to, kai stambieji finansiniai subjektai pažvelgė į savo pačių išraustą duobę, jie ima po truputį susivokti,  priimami politiniai sprendimai. Finansų rinkos magnatai supranta, kad reikia reguliuoti pasaulio ekonomiką ir įpareigoti vyriausybes vykdyti seniai apleistą jų  pareigą – sukurti rinkų taisykles, apsaugoti ir aprūpinti savo žmones bei užtikrinti socialinį teisingumą, ilgalaikes garantijas.

        Nors ITUC Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija ir pripažįsta, jog šis „prabudimas“ pavėluotas, ji dar linkusi viltis, kad bankų gelbėjimui skiriamieji milijardai  yra ne vien trumpalaikis mostas gaisrams finansų rinkose gesinti. Tai galėtų būti sveikintina,  jeigu tokie vyriausybių  veiksmai sulaužytų įpročius tenkinti tik finansinius interesus, jeigu jie privertų atsisakyti didžiulę nelygybę sukuriančio nežabotų pelnų vaikymosi, ir jeigu tai sumažintų verslo pasaulio gobšumą ir nesaikingumą. Tokiu atveju vyriausybės vėl galės atnaujinti ryšį su samdomųjų šeimomis, perimti iniciatyvą, atsakyti į žmonėms opius klausimus.

        Pagrindinė užduotis, pasak ITUC, – ryžtingai ir efektyviai reaguoti į finansų krizę ir padėti jos aukoms, o ne apdovanoti tuos, kurie krizę sukėlė. Tik vargu ar tai padės įveikti kylančias problemas, nes finansinę krizę lydės dar sunkesnė - ekonominė.

        2006 metais įsikūrus ITUC Tarptautinei profesinių sąjungų konfederacijai, ji užsibrėžė siekinį esminio globalizacijos krypties keitimo būtinybę, t. y. įsipareigojo pakeisti globalizacijos kryptį. Tas laikas kaip tik dabar ir atėjo, pabrėžia ITUC. Kad nugalėtume finansų krizę, ITUC siūlo pasitelkti sutelktas „tarptautines priemones“, kurios padėtų kurti naujas darbo vietas ir „įkrautų“ ekonomiką. Taip, ITUC požiūriu, būtų galima  išvengti pasaulinės recesijos ir šalių ekonomikas nukreipti teisingo ir ilgalaikio vystymosi keliu.

        Esminis uždavinys finansinių rinkų reguliavimas, užkertantis kelią grįžimui prie „įprastinio verslo“ ir dabartinio žlugimo pasikartojimo, neturi būti tik vienkartinė akcija. ITUC mano, jog tai turi tapti viena iš naujosios darbotvarkės dalių, skirtos pakeisti globalios ekonomikos valdymą.

        Disbalansas, kuris privedė prie to, kad realūs atlyginimai sumažėjo ar ilgą laiką nekilo, o įmonių pelnai pakilo į rekordines aukštumas, turi būti išlygintas. Tarptautiniu lygmeniu pripažinta teisė organizuotis į profsąjungas ir derėtis dėl tarifinių sutarčių turi būti įsisąmoninta visame pasaulyje, kad darbuotojai turėtų realios įtakos savo gyvenimui ir savo ateičiai.

        Tarptautinė bendruomenė susiduria su kita neišvengiama būtinybe – sukurti veiksmingą kovos su klimato kaita planą, nes kracho šioje srityje pasekmės bus gerokai skaudesnės nei galimas finansinių rinkų žlugimo poveikis.

        Tad galiausiai paaiškėja, kad daugiau nei du dešimtmečius garbintas globalizacijos modelis pasauliui pasirodė nepakeliamas. Bet jo žlugimas dar atveria galimybę esminiams pokyčiams, tad ITUC ragina vyriausybes išnaudoti šią galimybę ir drąsiai, principingai bei apdairiai grįžti prie iki šiol duoto įsipareigojimo. O tai reiškia: grįžti prie įsipareigojimo priimant politinius sprendimus vadovautis socialinio teisingumo, oraus darbo ir tvarumo principais paverčiant juos pagrindiniais ekonominės veiklos tikslais ir motyvais.

        lprofsajungos.lt
        2008 10 07