Vertinant šešiolikos 2008 metų Seimo rinkimuose dalyvaujančių Lietuvos politinių partijų rinkimines programas, akivaizdu, kad mūsų partijos iki šiol dar neįsisąmonino, jog šiuolaikinis Lietuvos valstybingumas ir konstitucinė politinė santvarka yra grindžiami pagarba žmogaus teisėms. Žmogaus teisių apsaugą partijos supranta siaurai, dažniausiai siedamos ją su teisės sistemos bei teisėsaugos institucijų ir teismų veikimu, rečiau – su valstybės tarnybos funkcionavimu. Tačiau tai, kad Lietuvos partijos nemažai dėmesio skiria savivaldos stiprinimui bei piliečių dalyvavimui politikoje, galima laikyti ženklu, jog pastaraisiais metais mūsų visuomenėje suintensyvėjusios pilietinės iniciatyvos pagaliau pasiekė apčiuopiamų rezultatų.
Nors jų neįvardindamos kaip žmogaus teisių, dauguma Lietuvos partijų ypatingą dėmesį skiria problemoms, susijusioms su socialinių ir ekonominių teisių (kaip teisės į darbą ar švietimą ir sveikatos apsaugą) užtikrinimu. Tačiau vos keletas jų užsimena apie kovą prieš rasizmą ar ksenofobiją, lyg Lietuvai tai būtų neaktualu, ir čia neegzistuotų nepakantumas ir neapykanta „kitokiems“. Nė viena partija nekalba apie tokius iššūkius žmogaus teisėms, kurie kyla iš kovos su tarptautiniu terorizmu ar vis spartėjančios aukštųjų technologijų ir elektroninės erdvės plėtros, kaip teisės į žmogaus privatumą ir asmeninį gyvenimą apribojimus bei pažeidimus.
Iš dalies tai galima paaiškinti sovietinės valstybinės politikos patirtimi, kai daugelis žmogaus teisių egzistavo nebent ant popieriaus, o valstybė kiekvienam garantavo darbą ir minimalų materialinį gyvenimo pagrindą, ir iš to išplaukiančiu bene paprasčiausiu būdu įtikti rinkėjams, kurių nemaža dalis prisimena tuos laikus, kai buvo vienaip ar kitaip pripratę prie tokio valstybės rūpesčio kaip socialinės gyvenimo normos. Tuo tarpu stipriai proamerikietiška oficiali Lietuvos užsienio politika sulaiko mūsų partijas nuo kalbų apie JAV vedamos kovos su tarptautiniu terorizmu pasekmes žmogaus teisėms.
Nė viena Lietuvos partija taip pat nesiekia stiprinti institucinės žmogaus teisių apsaugos sistemos mūsų šalyje, nors tarptautinės žmogaus teisių organizacijos jau ne vieneri metai primygtinai ragina Lietuvą įsteigti nacionalinę žmogaus teisių instituciją, kuri stebėtų tarptautinių įsipareigojimų nacionaliniame lygyje įgyvendinimą ir analizuotų žmogaus teisių situaciją. Jokioje programoje taip pat nerašoma apie veiksmingos nacionalinės žmogaus teisių politikos, nukreiptos tiek į žmogaus teisių pažeidimus, tiek ir į analitinį, švietėjišką ir organizacinį darbą, formavimą.
Nors Lietuvoje daugybę metų yra keliamos politinės korupcijos problemos, tačiau vos keletas partijų užsimena apie aiškios politinių partijų finansavimo tvarkos būtinybę. Vietoj to, jos kalba apie kovą su valdžios, politikų, valstybės ir savivaldybių tarnautojų, taip pat žiniasklaidos korupcija, lyg pačios nebūtų politikos dalimi ir nieko bendro neturėtų su valdžia. Net moralios politikos propaguotoja Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai savo ambicingoje programoje politinio finansavimo problemoms skiria vos vieną pastraipą.
Mūsų partijų veidmainiškumas taip pat atsispindi ir jų nuostatose moraliai jautresniais klausimais. Jos linkusios žmogaus teises, susijusias su lygių galimybių užtikrinimu ir nediskriminacijos principo įgyvendinimu, laikyti mažiau svarbesnėmis už kitas. Tai bene ryškiausiai atsispindi Lietuvos konservatorių-krikščionių demokratų siūlomoje šeimos politikoje. Nors partija deklaruoja besiremianti „jautriojo konservatizmo“ vertybėmis, jos ideologiją tiksliau reikėtų pavadinti „fariziejišku konservatizmu“, nes savo programoje partija diskriminuoja silpnesniuosius visuomenės narius: moteris, vienišus motinas ir tėvus bei jų vaikus. Vienintelė Socialdemokratų partija savo programoje labai aiškiai skelbia nepakantumą diskriminacijai, taip pat ir lytinės orientacijos atžvilgiu.
Taigi Lietuvos politinės partijos dar nelabai suvokia žmogaus teisių turinio ir apimties bei nėra priėmusios žmogaus teisių sampratos, nusistovėjusios ir vyraujančios šiandieninėje Europoje, kuri remiasi ne tik tradicinėmis žmogaus teisėmis kaip teise dalyvauti rinkimuose ar teise į teisingą teismą, bet ir lygiomis lyčių galimybėmis, moterų ir gėjų bei kitų „kitokių“ individų teisių apsauga.
Žinoma, nevertėtų pamiršti, kad, jei Europoje su liberalizmu žmogaus teisės „atsirado“ devynioliktajame amžiuje, Lietuvoje jos buvo įsteigtos tik dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje, ir dėl smetoninio autoritarinio režimo tarpukaryje įsitvirtinimo, o po to ir dėl mūsų šalį užklupusios sovietinės okupacijos, daugelis jų egzistavo labai trumpai. Žmogaus teisės Lietuvoje buvo teisiškai atkurtos arba įsteigtos tik po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, o žmogaus teisių katalogo plėtimas bei apsaugos mechanizmų kūrimas daugiausia buvo šalutinė Lietuvos narystės tarptautinės organizacijose išdava. Tokios teisės kaip gėjų buvo įteisintos tik 2003 metais, priėmus Lygių galimybių įstatymą ir spaudžiant Europos Sąjungai. Pagaliau Lietuvoje iki šiol trūko elementarios politinės ir viešosios diskusijos apie tai, kas yra žmogaus teisės ir ką jos reiškia kasdieniame mūsų gyvenime.
Tačiau tai jokiu būdu nepateisina per mažo dėmesio žmogaus teisėms šiemetinėse Lietuvos politinių partijų rinkiminėse programose ir mūsų vyriausybės politinėje darbotvarkėje.
Straipsnis parengtas, remiantis Žmogaus teisių stebėjimo instituto atlikta studija „Kaip žmogaus teises supranta Lietuvos politinės partijos? Žmogaus teisės rinkiminėse 2008 metų Lietuvos politinių partijų programose“.
Morta Vidūnaitė
Žmogaus teisių stebėjimo institutas, www.delfi.lt
Morta Vidūnaitė yra kairiųjų liberalių pažiūrų aktyvistė, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“ narė. Ji buvo viena iš Naujosios kairės 95 (NK95) judėjimo iniciatorių ir NK95 manifesto signatarė, tačiau judėjimo veikloje daugiau nedalyvauja.
2008 10 07
