Neurolingvistinio programavimo specialistas V.Jankauskas įsitikinęs – visuomenė galėtų sėkmingai gyvuoti ir be valdžios. Gali būti, kad po šių Seimo rinkimų, užgriuvus ekonomikos krizei, žmonės tą ir supras – savo laimę gali rasti tik jie patys. „Labai gerai, kad mus ištiko ekonomikos krizė“, – V.Jankauskas neabejoja, kad kiekvienas minusas turi savo pliusą. „Idiote, kokius absurdus čia kalbi, tokie kaip tu ir kelia netvarką“, – tokie buvo kelių policininko žodžiai Vidui Jankauskui, kai šis pradėjo aiškinti, jog miestas taptų saugesnis, jei jame nebūtų kelio ženklų. Tačiau prieš pusantrų metų išgirdęs, kad penki Vakarų Europos miestai nusprendė apsieiti be ribojančių ženklų, V. Jankauskas buvo tikras, kad žmonės ten puikiai tvarkysis.

 

        – Žmonės vis labiau nepasitiki politikais. Ir kyla klausimas – kam šiuolaikiniame pasaulyje reikalinga valdžia. Ką, Jūsų manymu, valdžia turėtų daryti?

 

        – Čia sunkus klausimas. Neseniai per BBC girdėjau, kad Miltono Friedmano, liberalių pažiūrų įtakingo ekonomisto, Nobelio premijos laureato, anūkas kuria naują valstybę, kuri vadinsis „Newtopia“ ir įsikurs laive, kuriame negalios jokių valstybių įstatymai.

 

        Man patinka Patri Friedmano mintys. Jis teigia, kad valdžios šių dienų valstybėse kuria itin sunkiai įveikiamus „įėjimo barjerus“, panašiai kaip monopolistai rinkose. Tad tikra savivalda tampa neįmanoma – mums vadovauja tie, kurie buvimą valdžioje laiko prestižiniu ir gerai apmokamu darbu. Taip neturi būti. Valdžia yra tarnyba, ir dar prie Lao Tzu Kinijoje valdovai buvo raginami būti kuklūs ir nematomi visuomenės tarnai.

 

        Tačiau šiandien ir be P. Friedmano idėjų turime daug pavyzdžių, kai „savivalda“ tampa ne tik šiaip sau žodžiu, o veiksminga sistema. Europoje yra miestų, kurie atsisakė ribojančių ir draudžiančių kelio ženklų, šviesoforų, netgi panaikino šaligatvius – ir buvo pastebėta, jog tie miestai tapo saugesni. Žmonės ėmė atsakingiau elgtis ir sumažėjo avarijų.

 

        Pasaulis kinta – prieš šimtą metų turėdavai patikėti savo santaupas investuotojams ir bankininkams, kurie viską už tave sutvarkys. Šiandien, jei turi smegenų, gali pats rinktis, kur nori investuoti ar kokią paskolą nori pasiimti.

 

        – Bet ar žmonės yra tokie protingi, kad patys gebėtų be valdžios tvarkytis?

 

        – Mes esame įpratę prie draudimų ir sunkiai suvokiame, kokias galimybes atveria kitokia struktūra. Valdžia pas mus tebėra iš senovės likęs konstruktas, kurią mes, paprasti žmonės, toleruojame. Dėl to ir turime stebėti cirką, kaip politikai net meninius filmus kuria.

 

        Valdžia turėtų siekti, kad žmonės taptų inteligentiški plačiąja prasme, suvoktų plačiau ir būtų savarankiški. Tačiau visos mūsų valdžios tik žodžiais „nori“, kad žmonės pasitikėtų savimi. Jie elgiasi panašiai kaip komercinės televizijos – pataikauja bukiausiai, reptiliškai mūsų daliai.

 

        Kiekvienas iš mūsų turime žemų polinkių – tokios reptilijos smegenis. Yra populiarus pasakymas, kad rinkėjai yra kaip grybai – juos reikia laikyti tamsoje ir tręšti mėšlu. Tas požiūris viską persmelkęs.

 

        Turiu tokį paranojišką įtarimą, kad dabar į politiką daugiausia eina psichopatai. Tie žmonės trūks plyš padarys viską, kad jie gerai atrodytų ar net blogai atrodytų, jei jiems tai bus naudinga. Iš tų politikų, su kuriais teko kalbėtis, tik kokiam dešimtadaliui rūpi aukšti idealai. Kiti yra ligoniai, kuriuos derėtų gydyti. Jie trokšta pripažinimo, gauti didžiulę svarbos dozę, nes jaučiasi nesvarbūs. Gal taip yra, nes vaikystėje juos skriaudė – bet apie tai turėtų jau psichoanalitikai kalbėti.

 

        – Dabar baugina ekonomikos krizė. Valdžios reikšmė krizės akivaizdoje ne tokia jau ir menka.

 

        – Taip, valdžioje turėtų būti ne konformistai, o tie, kurie gebėtų pasinaudoti pasauline ekonomikos krize. Tie žmonės turėtų suprasti, kokia nauda gali būti iš sukrėtimų. Kiekvienas minusas turi savo pliusą. Iš krizės, iš žaliavų ir valiutų svyravimų galima pasipelnyti, jei Seime būtų įžvalgių spekuliantų – plačiąja prasme.

 

        Mes turime suvokti, kokia nežinomybė yra šiuolaikiniame pasaulyje. Mūsų politikų prognozės, kas bus po metų, dažnai yra kliedesiai. Jei Tarptautinio Valiutos fondo ekspertų prognozės paskutiniu metu pasitvirtino tik 15 kartų iš 134, juokingai atrodo, kai mūsų partijos pučiasi ir tvirtina žinančios, kas bus po metų ir ką reikės daryti. Negi taip sunku prisipažinti – mes nežinome, kas bus rytoj.

 

        Žiūrėjau vienus debatus – politikai neabejodami aiškino, kad žaliavos brangs. Iš kur jie žino, kad brangs? Jie gyvena pusės metų senumo praeityje – tada visi manė, kad brangs. Jei krizė plėsis, žaliavos ir toliau pigs. Žinoma, gal nepigs mums, nes mūsų politikai kartais tiesiog nenori efektyviai derėtis.

 

        – Tačiau ką pakeistų pripažinimas, kad ateities negali numatyti?

 

        – Jokiu būdu netvirtinu, kad prognozuoti ateitį beprasmiška. Tačiau partijoms reikėtų turėti tris keturis galimus scenarijus – taip elgiasi sėkmingai dirbančios verslo įmonės. Naivu tvirtinti „elgsimės taip ir taip“ ir ignoruoti viską, kas gali ištikti.

 

        Ačiū Dievui, kad ekonomikos krizė įvyko dabar. Dar neprisiskolinome tiek, kiek vakariečiai. Štai Amerikoje vidutiniškai vienas amerikietis kreditinėse kortelėse turi net 9000 dolerių skolos, o kiekvienai tipinei šeimai tenka net 150 000 dolerių valstybės skolos, kuri dabar auga kaip ant mielių. Gaila, jog Lietuvoje nė viename laikraštyje neteko skaityti, kaip mes iki tos krizės atėjom ir kaip mūsų vartotojiškos nuostatos turi keistis.

 

        – O kaip jūs paaiškintumėte tai, kas vyksta?

 

        - Dabar aš daug dažniau seku biržų skaičiukus, prekiaudamas vos ne viso pasaulio biržose vienu metu. Mano vaikai, pamatę, koks aš susidomėjęs, klausė, kas vyksta, kodėl tiek raudonų stulpelių?

 

        Papasakojau jiems ekspromtu sukurptą istoriją, kad seniau toks žmogus pagamindavo puodų, juos parduodavo, tada vėl pagamindavo. Bet va, atėjo bankininkas ir pasakė – ką tu vargsti po vieną puodą darydamas, pasistatyk mašiną ir gamink dešimt puodų vienu metu. Žmogus ėmė daugiau gaminti, parduoti gerai sekėsi. Tada atėjo kitas bankininkas, pagyrė, kad perspektyvus jo verslas ir paragino gaminti dar daugiau puodų, aiškindamas, kad duos pinigų su itin mažomis palūkanomis.

 

        Pridarė žmogus puodų kalnus, prisipirko įvairiausių gėrybių, namą pasistatė, tik puodus parduoti vis sunkiau. Gudrus bankininkas iš verslininko skolos padarė įdomų investicinį produktą ir kitam bankui perpardavė. Tas – dar kitam. O puodai atpigo perpus – vis tiek žmonės nepirko. Taip viskas vyko, kol galiausiai visi liko prie suskilusio puodo.

 

        Atrodė, kad išklausę mano istoriją vaikai suprato, kad daugiau nebūtinai yra geriau. Tas „sunkusis“ kelias, kai kiek pagamini, tiek ir parduodi, yra ne blogesnis už masinę gamybą. Kuo daugiau masiškai gaminsi, tuo daugiau masiškai pirks ir ekonomika klestės – tai jau praeities mąstymo modelis.

 

        Valdančiosios klasės stengėsi, kad žmonės kuo daugiau skolintųsi ir vartotų. „Nelauk, dabar gali viską turėti – keliauti, nusipirkti naują televizorių ar šaldytuvą“, – tokia žinia buvo „kišama“ per visus įmanomus kanalus. Tačiau burbulas sprogo ir bankai nebegalės pasiūlyti kreditų palankiomis sąlygomis tiems, kam jų neverta siūlyti.

 

        Dabar yra vertybių perkainojimo metas – turėsime pagalvoti, kaip mes galime gyventi, ar mūsų įpročius gali palaikyti ekonomika ir gamta. Turėsime susitaikyti, kad triskart per metus negalėsime į šiltus kraštus skraidyti ar kas pora metų keisti automobilį, kaip Vakaruose įprasta.

 

        – Jei mažiau vartosime, mažiau reikės gaminti. Tai – bloga žinia verslininkams ir jų samdomiems darbuotojams. Ar jūs matote ir kokią nors gerą žinią?

 

        – Verslas visada prisitaikys prie ideologinių dalykų, kurie sklando ore. Jei žmonės ims galvoti, kad negražu važinėti didžiuliu benziną beprotiškai ryjančiu automobiliu, bus pardavinėjami ekonomiški „žalieji“ automobiliai. Jau dabar vienas bankas Lietuvoje ragina pakeisti automobilį į „žaliąjį“.

 

        Vartojimo sumažėjimas yra puiki galimybė inovatyviems verslininkams, tačiau teks pasukti galvą, kaip gaminti išskirtines prekes. Praėjo laikai, kai užtekdavo pagaminti milijoną puodų ir tapdavai milijonieriumi, dabar teks gaminti milijoną skirtingų puodų.

 

        Dabar planuoju vykti į Airiją – ten yra sodybų, ir net autonominių bendrijų, kurios visiškai pačios save išlaiko. Žmonės gamina maistą ir energiją suderindami šimtametes tradicijas ir naujausias technologijas. Jei ką nors panašaus sukursime Lietuvoje, bus superprojektas. Mes turime daugybę draustinių, tiek nepaliestos gamtos, tačiau ją teršiame, nes nesuvokiame, ko ji verta.

 

        – Ne visi verslininkai geba mąstyti naujoviškai. Jei bankrutuos įprastai mąstančiųjų savininkų įmonės, atsiras daug bedarbių. Čia jau akivaizdus blogis.

 

        – Tačiau praradę darbus žmonės galės pagalvoti, ko jie iš tikrųjų gyvenime nori. Kai kurie atsibus iš ilgai sapnuoto sapno. Jei tik dirbi ir dirbi, neturi laiko galvoti. Žmogaus sąmoningas protas ribotas, mes galime gvildenti tik vieną iššūkį vienu metu.

 

        Šiais laikais rizikingiausia nerizikuoti. Žmonės galvoja, kad jie nerizikuoja, pasirinkdami darbą visam gyvenimui, bet tai yra didžiausia rizika, kokia tik gali būti.

 

        Pamenu, kadaise nuvykau aplankyti Amerikoje gyvenančio savo dėdės. Keturiasdešimt metų jis dirbo precizinių instrumentų gamykloje inžinieriumi. Išeidamas į pensiją, gavo dovanų laikrodį ir kasdien, atsidaręs dėžutę, į jį pažiūrėdavo, padūsaudavo. Taip ir numirė, labai nelaimingas, nes nebematė prasmės gyventi nedirbdamas gamykloje. O juk pagaliau turėjo laiko viskam.

 

        – Bet ar neatsitiks taip, kad tapę bedarbiais lietuviai tik liūdnai dūsaus, kaip tas amerikietis jūsų dėdė? Juk visi tyrimai rodo – esame depresuoti linkusi tauta.

 

        – Daug yra priežasčių, kodėl žmonės nesijaučia laimingi. Mažai saulė šviečia, dažnai lyja – ir tai lemia žmonių jauseną. Tačiau laimė neturi jokios sąsajos su materialine gerove. Daugybė tyrimų rodo, kad po karų, po krizių žmonės daug laimingesni negu ramiais laikais.

 

        Ko norėtų tipinis lietuvis – išlošti loterijoje milijoną litų? Bet tada atsirastų daugybė problemų – reikėtų spręsti, kur pinigus investuoti, giminaičiai pradėtų jų kaulyti, negalėtum daryti, ką esi įpratęs daryti, nes turtuoliai taip nedaro. Žmonės net neįsivaizduoja, kiek bėdų atsiranda staiga praturtėjus.

 

        Tačiau jei ateičiau pas skurdžiai gyvenantį ir imčiau aiškinti, koks jis būtų nelaimingas išlošęs loterijoje, jis manęs tikrai nesuprastų. Žmonės nemoka jaustis gerai be jokios priežasties. Ir tai yra didžiulė problema – kad ir kaip sektųsi, jie jausis kaip princesės ant žirnio.

 

        Vienas iš svarbių dalykų, apie kuriuos valdžia turėtų pamąstyti – ką daryti, kad žmonės išmoktų būti laimingi. Škotijoje tai jau yra daroma ir pasiekta neblogų rezultatų. Buvo sukurtas nemažas savanorių psichologų tinklas, kuris nemokamai padeda visiems norintiems piliečiams suvokti plačiau, savo „negandas“ paversti „sėkmėmis“.

 

        Žmones keičia aplinka. Mūsų savimonę formuoja tai, ką kiti mums sako. Jei tėvai sako, kad esi gaidys, tą kartoja mokytojai, tai toks ir būsi, o jei tave tikins, kad esi čempionas, jausies esąs čempionas. Dabar politikai siunčia visuomenei žinią – esate kvailiai, nieko nežinote, o mes va, žinom.

 

        Štai „Tvarka ir teisingumas“ giriasi žiną, kokia turi būti tvarka ir koks turi būti teisingumas. Tai pavojinga. Nėra visažinių ekspertų, kurie pasakytų, kaip reikia daryti – yra tik begalė alternatyvių scenarijų. Ir teisingų veiksmų – kai mes net intuityviai suvokiame, kad pasielgta teisingai.