Colinas Crouchas yra Londono „School of Economics“ absolventas. Jis dėsto sociologiją Varviko verslo mokykloje (Warwick Bussines School), Didžiojoje Britanijoje. 2004 m. pasirodžiusi Croucho knyga „Postdemokratija“ („Post-Democracy“) tapo viena populiariausių pastarųjų metų politologijos knygų. Interviu žurnalui „Der Spiegel“ Crouchas perspėja, kad demokratiškai išrinkti parlamentai ir vyriausybės vis labiau netenka įtakos. Interviu spausdiname šiek tiek sutrumpintą.
Neseniai užsiminėte, kad Vakarų demokratija nebeegzistuoja. Tačiau ar faktas, kad apie tai galime laisvai kalbėtis, neliudija jos buvimo?
Netvirtinu, kad nebėra demokratijos apskritai. Tačiau manau, kad judame link sistemos, kurią vadinu postdemokratija. Turiu omenyje situaciją, kai vis dar egzistuoja visos demokratinės institucijos, o kai kurios jų net išlieka labai stiprios, bet jos nebeturi politinės galios. Lieka tik imitacija, vidus yra tuščias. Problemų, kurios dabar paklūsta politikos pasauliui, – aplinkos apsaugos, gamtos išteklių mažėjimo, globalios ekonomikos kontrolės – neįmanoma išspręsti instrumentais, kuriais disponuoja demokratiškai išrinktos atskirų valstybių vyriausybės. Tai paprasčiausiai neįmanoma, neturi prasmės. Rezultatas – nusivylimas, vedantis į politinės galios išnykimą.
Parlamentai taip pat yra tik imitacija?
Vakarų demokratijos juda ta linkme. Bene labiausiai Italijos, kur Silvio Berlusconi buvo išrinktas demokratiškai, bet realią valdžią ten turi labai nedaug žmonių.
Ar kada nors esame patyrę idealią demokratiją?
Demokratinis modelis visada buvo labai sunkiai įgyvendinamas idealas. Kad jis išsipildytų, turėjo susiklostyti labai palanki istorinė situacija. Šiaurės Amerika ir Vakarų Europa šią būseną pasiekė po Antrojo pasaulinio karo, kai pavyko ne tik nugalėti du antidemokratinius judėjimus – nacizmą ir italų fašizmą, bet ir ekonomika pradėjo vystytis dinamiškai. Tokiose situacijose atsiranda entuziazmas, žmonės yra pasirengę prisidėti prie tokios sistemos kūrimo. Tai akivaizdžiai neturi nieko bendra su mūsų laikais.
Kas dabar jau nebeatitinka idealo?
Atkreipkite dėmesį, kad Vakarų demokratijose iki šiol vyksta rinkimai. Tie rinkimai net leidžia legaliai suformuoti vyriausybes. Tačiau politinį rinkimų turinį jau lemia nebe piliečiai, o viešųjų ryšių specialistai. Aišku, jie renkasi tik tas problemas, kurias dar apskritai gali spręsti partijos. Tačiau tai nėra iš tikrųjų svarbios problemos. Prie tokių politikai apskritai bijo prisiliesti, nes susidūrę su jomis jie pralaimėtų.
Ar tai partijų kaltė?
Visai ne. Tiesiog pati demokratija neišlaikė egzamino. Viskas rodo, kad ji gali funkcionuoti tik nacionalinės valstybės lygmenyje. Bandymai išvesti ją į tarptautinę areną, priversti susidoroti su pasaulio problemomis paprasčiausiai nepavyksta. Be abejo, Europos Sąjunga yra geriausias pavyzdys. Demokratija neveikia peržengus sienas. Grupės G8 sprendimai tai įrodo.
Ar tai, ką Jūs vadinate postdemokratija, iš tikrųjų nebus nusivylimas politika apskritai?
Ne. Aš kalbu apie sistemos, kuri liaujasi funkcionuoti pasikeitus sąlygoms, nepajėgumą. XX a. įpratome suvokti partijas kaip mūsų politinių poreikių atsaką. Dabar partijos yra priverstos sugalvoti konfliktus. Jos privalo išradinėti požiūrių skirtumus, kad gautų šiek tiek daugiau balsų. Tačiau visuomenė jau senokai bando spręsti savo konfliktus visai kitur. Vis daugiau žmonių prisijungia prie nevyriausybinių organizacijų ir visuomeninių judėjimų. Būtent ten kalbama apie tikras problemas, ten ieškoma būdų jas spręsti. Kartu stebime, kaip valdžios svoris pasislenka iš politikos pasaulio į ekonomiką. Ekonomika sugeba globalizuotis taip, kaip niekad nepavyks politikai. Pasaulinė įmonė yra už demokratinės valstybės vyriausybės valdymo ribų. Todėl demokratinė sistema pasiekia daug mažiau, nei reikėtų iš jos laukti.
Tačiau demokratija vis dar laikoma vakarietiškos politikos sampratos pagrindu.
Taip. Tai tiesa. Vakarai mano, kad turi demokratijos patentą. Pavyzdžiui, Irake jie yra pasirengę žudyti, kad ji būtų įvesta visame pasaulyje. Esame labai patenkinti savimi ir didžiuojamės tuo nuostabiu įdirbiu.
Tačiau gal vis dėlto esame teisūs?
O taip! Tačiau demokratijos diegimas mūsų ja apdovanotose šalyse reiškia tik viena: nuo šiol čia vyks rinkimai. Nieko daugiau. Suprantama, tai šioks toks progresas. Tačiau kartu tai, ką eksportuojame, turi labai ribotą demokratijos suvokimą. Gal mūsų gerai savijautai būtina palaikyti funkcionuojančios demokratijos iliuziją? Kuo dar galėtume pasiremti?
Dar niekad pasaulio istorijoje nebuvo tiek daug demokratiškai valdomų šalių. 1987 m. „Freedom House“ tyrinėtojai jų suskaičiavo 66, sako, kad dabar tokių šalių jau net 121.
Tačiau reikėtų paklausti, ar tas formalias demokratines sistemas remia stiprios pilietinės visuomenės? Pavyzdžiui, ar taip yra Rusijoje? Ne.
Kas užpildys politinę tuštumą, kai nuvils demokratinės institucijos?
Prašom geriau įsižiūrėti į globalius koncernus – dauguma jų išpažįsta nuosavą korporacijos moralę – corporate social responsability. O tai reiškia, kad jie nori prisiimti sau visuomeninę ir politinę atsakomybę.
Ar galėtumėt pateikti pavyzdį?
Farmacijos firma, sakanti, kad perkeldama verslą į Afriką ji įsipareigoja nepritarti vaikų darbui.
Tai jau šioks toks progresas.
Tačiau tai neturi nieko bendra su demokratija. Tai nėra demokratinė politika. Priimdamos politinius sprendimus, firmos veikia už demokratinės sistemos ribų. Tai nereiškia, kad jos yra antidemokratiškos. Jos tiesiog yra už demokratijos ribų.
Jūs pats dar neseniai buvote Darbo partijos narys ir politinius reiškinius stebėjote greičiau iš kairės pusės. Dažniausiai apie demokratijos trūkumus jai primena būtent dešinė.
Tai tiesa. Dar labiau kelia nerimą tai, kad išgirdau pritarimo balsų būtent iš dešinės. Tačiau atkreipkite dėmesį: kai dabar kalbame apie demokratiją, dažniausiai turime omenyje neoliberalią demokratiją, kurios formą apibrėžia JAV. Tokia buvo istorinės situacijos raida, bet tai nereiškia, kad šito siekiame.
Kas būdinga ta neoliberaliajai demokratijai?
Visuomenės dalyvavimas politiniame gyvenime apsiriboja dalyvavimu rinkimuose. Valstybė iš esmės atsisako kištis į kapitalistinių ekonomikos struktūrų pasaulį, o įvairūs lobistai gauna maksimalią veikimo laisvę.
Dar visai neseniai viso to priešingybė buvo egalitarinės demokratijos modelis, kai vyriausybės uždavinys buvo užtikrinti visuomeninę lygybę. Ar galima pasakyti, kad šis modelis žlugo?
Šis modelis atsirado labai specifišku istoriniu laikotarpiu. Jis rėmėsi pirmiausia aiškiai apibrėžtomis visuomenės klasėmis. Postdemokratinėje santvarkoje, kai vis daugiau valdžios pereina į virš demokratinių institucijų esančio elito rankas, gėrybių perskirstymo galimybės faktiškai yra niekingos.
Ar demokratija išliks?
Prisiminsiu Churchilio teiginį, kad demokratija yra mažiausia blogybė iš visų blogų politinių sistemų. Klausimas, ar ją suvokiame tik kaip formalų rinkimų procesą, kurio rezultatas – vyriausybės sukūrimas? Ar įžvelgiame ir tam tikrą diskusijų kultūrą, kai atsiranda vietos kritikai, kai saugomos pilietinės teisės ir rūpinamasi visų nelygybių išlyginimu? Jei kalbėsime apie antrąją viziją, jos įgyvendinimas gali būti sunkus.
Parengė Kora Ročkienė
7md
2008 10 10
