Dėl Jungtinių Valstijų valdžios sprendimo gelbėti griūvančius bankus mokesčių mokėtojų pinigais paplito posakis, kad šalyje turtingiesiems kuriamas socializmas, o vargšams paliekamas kapitalizmas. Sprendžiant iš viešai teikiamų pasiūlymų, kaip reaguoti į ekonomikos nuosmukį, tas posakis dar labiau tinka Lietuvai. Pasiūlymai sukasi apie vieną ir tą patį – valdžia privalo taupyti. Pasiūlymas, kad valdžia susiveržtų diržus patrauklus, kai ta valdžia visuotinai nekenčiama. Nesileisime į aiškinimus, kodėl Lietuvoje valdžia daugumos laikoma tautos priešu, lyg šalis vis dar būtų okupuota.

        Tačiau viena iš priežasčių, be abejonės, yra ta, kad toks valdžios-priešo įvaizdis naudingas tvarkantis didelius privačius finansinius reikalus. Kai valdžia bloga, naudingai galima eksploatuoti tezę, kad ji yra išlaidi ir turi didžiulius taupymo rezervus. Juos panaudojus, neva, būtų nebaisios jokios finansų krizės.

        Tačiau apie kokią valdžią ir kokių valdžios išlaidų taupymą kalbama? Ar apie išlaidas algoms centrinės valdžios valdininkams, kurių Lietuvoje tėra tik 5 tūkst, ar apie tas dvi dešimtis milijardų litų, kuriuos valdžia kasmet išleidžia trims socialiniams banginiams – sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir švietimui?

        Manyčiau, kad reikalaujant taupumo, iš valdžios tikimasi būtent socialinių išlaidų karpymo, nes tik jų sąskaita galima kiek rimčiau sutaupyti. Tuo metu pritarimo taupymo šūkiui iš tautos sulaukiama, kai jai parodoma kokio nors valdiškos įstaigos vadovo keliolikos tūkstančių alga.

        Blogiausia, kad žaidžiant viešųjų ryšių apie taupymą žaidimus, nebesigilinama, koks taupumas yra naudingas ir koks ne, kur taupumas virsta šykštumu ir kur dėl jo tenka mokėti du kartus.

        Valstybės biudžeto pajamos mažėja pirmiausia dėl pridėtinės vertės mokesčio įplaukų mažėjimo, kuris priklauso nuo gyventojų vartojimo. O mažėjantis vartojimas yra signalas įmonėms mažiau gaminti, stabdyti investicijas, algų didinimą ir mažinti darbuotojų skaičių. Tai blogos žinios daugumai žmonių ir jų vartojimas dar mažės.

        Kai tokiu metu valdžia raginama taupyti, o taupyti gali tik remiamų gyventojų vartojimo sąskaita, išreiškiamas ne susirūpinimas krašto ekonomika, o tik turtingųjų interesai. Garsiai baiminamasi valstybės skolinimosi, o tyliai – mokesčių peržiūrėjimo.

        Kaip tik mokesčių pakeitimai, kuriais galima būtų mažinti biudžeto deficitą, gali būtų naudingi krašto ekonomikai ir daugumai gyventojų. Deja, nenaudingi turtingiesiems. Jie didžiosios savo pajamų dalies neišleidžia vartojimui ar bent vartojimui Lietuvoje gaminamoms prekėms.

        Valdžiai labiau apmokestinus dideles pajamas ir surinktais mokesčiais finansuojant skurstančių žmonių vartojimą, būtų palaikyta vietinė gamyba, nes varguoliai daugiausia vartoja būtent vietinių įmonių prekes ir paslaugas.

        Taigi krizės akivaizdoje valdžia perskirstydama lėšas iš viršutinio gyventojų sluoksnio apačioms, ne tik jas gelbėtų nuo skurdo, sveikatos praradimų, o šalį nuo naujos emigracijos bangos, bet kartu spręstų ir ūkio konjunktūros problemą.

        Tačiau kad mokesčiais valdžia neimtų grasinti didesnėms pajamoms, kalbama tik apie vieną biudžeto balanso pusę, apie išlaidas ir jų mažinimą. Iš čia pasiūlymai taupyti neva valdžios, o iš tikrųjų beturčių sąskaita. Ir nei žodžio apie kitą biudžeto pusę – pajamas. Jų didinti nevalia, nes galimas didinimo šaltinis – turtingųjų pajamos.

        Tenka pripažinti, kad iki šiol valdžios dažnai darė tai, ko iš jų pareikalauja stiprieji. Nėra abejonės, ir dabar taupys. Taupys, tik ne turtingiausiųjų sąskaita.

        Štai visai šviežias pavyzdys. Stiprios kritikos dėl pridėtinės vertės ir kitų mokesčių lengvatų fone Vyriausybė pritarė pelno mokesčio lengvatoms. Ir nei vieno laisvos rinkos teisuolio kritiško pareiškimo dėl lengvatų plėtimo. Kodėl?

        Todėl, kad jų dėka įmonių savininkai gaus daugiau socializmo – bus sumažinti mokesčiai finansuojant darbuotojams vadinamas socialines paslaugas. O atsisakius pridėtinės vertės mokesčio lengvatų, didės maisto kainos vartotojams. Jiems – daugiau kapitalizmo.

        Romas Lazutka - socialinių mokslų daktaras (hp), profesorius, VU socialinio darbo katedros vedėjas. Mokslinių tyrinėjimų sritys: gerovės valstybė, socialinė politika, socialinė apsauga, pensijos, socialinė atskirtis ir skurdas.

        lrt.lt
        2008 10 15