Š.m. spalio 13 d. pradėjo veikti BĖK tinklaraštis anti-info.livejournal.com. Pasak tinklaraščio autorių, BĖK yra tarpgalaktinė neegzistuojančių žurnalistų asociacija, pasišventusi sunaikinti hierarchija paremtą visuomenę ir sukurti beribę Alamuto pilį, pastatytą bendruomenių, paremtų savitarpio pagalba, laisva asociacija ir horizontalumu. Tinklaraštyje BĖK kol kas pateiktas tik vienas įrašas, tačiau labai teisingas. Publikuodami šį straipsnį, linkime visokeriopos sėkmės BĖK komandai.
Taigi, kas vyksta su pasaulio finansų rinka, kaip ji priėjo didžiausią krizę nuo didžiosios depresijos laikų ir kodėl JAV prasidėjusi krizė žaloja beveik viso pasaulio šalių ekonomikas? Dabartinę velniavą suprasti yra sudėtinga ne tik dėl to, jog ne kiekviena žemietė turi tvirtus ekonomikos teorijos pagrindus, bet ir dėl to, kad viskas iš tiesų susiraizgę taip, kad sunku suprasti kas vyksta. Tačiau ši raizgalynė taip pat neatsirado iš niekur. Tai ilgalaikio proceso, remto bene pusšimtį metų trukusios politikos, vaisius. Pamėginsiu kuo paprasčiau išdėstyti tai, ką man pačiam pavyko suprasti apie šitą velniavą.
Viso to šaknys glūdi ekonominiuose pokyčiuose daugmaž septintame dešimtmetyje. Po antrojo pasaulinio karo JAV ir kitų šalių ekonomikos ėmė stiprėti, daugėjo darbo jėgos bei produkcijos. Daugėjo daugėjo tol, kol 1975 m. pasiekė kilimo viršūnę, mat apie 1975-uosius metus pasaulinėje ekonomikoje prisistatė tokios šalys kaip Japonija, Vokietija, Brazilija, Taivanas ir Pietų Korėja, kartu atnešdamos savo produktus, konkuravusius JAV gėrybes. Šią problemą buvo nutarta išspręsti neoliberalizmu: pašalinant bet kokius valstybinius apribojimus kapitalo augimui, judėjimui ir naudojimui; taip pat paskirstyti kapitalą aukštesniųjų klasių labui su mintimi, jog turtingesnieji investuos į produkciją ir šalis išbris iš stagnacijos. Deja, toks kapitalo paskirstymas žymiai sumažino perkamąją galią (padaugėjo neturtingų žmonių, negalinčių pirkti tiek jiems siūlomų gėrybių). Neoliberalistinio išsigelbėjimo planas žlugo. Tada buvo sumanyta problemą spręsti globalizacija: į pasaulinę kapitalistinę sistemą integruojant nekapitalistines, prieškapitalistines ir antikapitalistines šalis. Reikalingiausių produktų gamybą buvo nuspręsta perkelti į skurdesnes šalis, naudojantis jų "pigia darbo jėga", tuo tarpu savose šalyse raginti investicijas į visokiausias naujai išgalvotas sferas. Galiausiai globalizacijos projektas baigėsi tuo, kad trečiojo pasaulio gamybos jėgos prisidėjo prie produkcijos pertekliaus vakarų šalyse ir 1997 metais daugumos korporacijų pelnas nustojo augti. Tuomet buvo prieita prie paskutinio išsigelbėjimo plano: financializacijos. Ekonomistas Walden Bello apie financializaciją rašo taip:
Taip finansinis sektorius sukuria iš dalies nepriklausomą sferą su sava investicijų sistema, galinčia visiškai nutolti nuo tikrojo turto, susijusio su sistemoje cirkuliuojančiais finansais. Taip ir atsitiko JAV finansinės krizės, peraugusios į pasaulinę, atveju. Nematomi kiber-pinigai, kuriais užsižaidė investuotojai, nutolo nuo tikrojo turto, kuris dalyvavo žaidime skaičiukų atitikmens pavidalu.
Viskas prasidėjo nuo taip vadinamos "antrinių užstatų krizės" (AUK). Valstybės nereguliuojami bankai sumanė naują pelningą pramogą: išduoti "antrines" paskolas tiems, kuriems dėl nepatikimumo nesuteiktų "pirminių". Žmonės, įprastai negalėję sau leisti nusipirkti nekilnojamojo turto ėmė imti šias paskolas ir jį pirkti, tuo tarpu bankininkai trynė delnus, kadangi ypatingosios "antrinių" paskolų sąlygos nurodė, jog praleidus terminuotą mokėjimą, paskolos palūkanos padidėja dvigubai ar net trigubai. Apskaičiuota tikimybė, jog tokie skolininkai nesugebės atiduoti paskolos, yra apie 30 procentų. Taip į dalinai nepriklausomą finansų rinką įsiliejo nuosavybės, susietos su paskolų verte. Dažniausiai tai ir buvo nekilnojamasis turtas, kurio kainos dėl lengvai gaunamų paskolų ir didėjančios paklausos, kilo iki 2006 metų. Po to kainos pradėjo kristi. Pradėjo kristi ir po neatiduotų paskolų nusavintų nuosavybių vertė. Tai sukėlė milžiniškus praradimus finansinėje sferoje.
Dabar šie praradimai žlugdo viso pasaulio susiraizgiusią finansinę rinką. Susiraizgiusi ji yra daugiausiai dėl financializacijos politikos, kurioje investicijos, neišeinančios už finansinio sektoriaus ribų, susieja vieną banką su dar keliais tūkstančiais bankų. Spalio 6 dieną Islandijos vyriausybė nacionalizavo antrą pagal dydį banką, Landsbanki, tuo tarpu Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Gordonas Brownas grąsina sankcijomis prieš Islandiją, kurios vyriausybė neužsiminė apie kompensacijas 300.000 JK gyvenantiems Landsbanki klientams. Tikimasi jog ekonominė krizė pažeis Jungtinės Karalystės, Airijos, Ispanijos, Graikijos, Portugalijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Beneliukso šalių, Suomijos, Naujosios Zelandijos, Australijos, Pietų Afrikos, Japonijos, Singapūro, Taivano, Kinijos, Kanados, Pakistano ir, ko gero, visų kitų šalių ekonomikas.
Nors "antrinių užstatų krizė" laikoma vienu svarbiausių krizės faktorių, yra ir kitų keleto žodelių vertų temų.
Ir dar, ir dar, ir daug kartų ateityje: karas. Baltųjų rūmų patarėjas ekonomikos klausimais Lawrence'as Lindsey pranašavo, kad Irako karas JAV biudžetui kainuotų nuo vieno iki dviejų milijardų JAV dolerių. Tuo tarpu ekonomistas Josephas Stiglitzas teigia, kad karo kaina yra apie tris trilijonus JAV dolerių. Tikriausiai suprantama, kad neįmanoma išvengti ekonominio nuosmukio tiek pinigų išleidžiant ant žmonių žudymo.
Kitas dalykas - nors buvo tikėtasi, jog Irako okupacija atpigins degalų kainas, nuo 2003 metų (karo pradžios) iki dabar naftos kaina už barelį pakilo keturis kartus. Tai sukėlė kitą - maisto krizę. Jei nepastebėjot, maisto kainos per pastarąjį pusmetų padvigubėjo. Aukšesniosioms klasėms tai tik menkas galvos skausmelis, tačiau tiems, kurie ir taip buvo alkani tai mirties nuosprendis, jeigu ką. Neoliberali globalizacija dešimtmečius kūrė infrastruktūrą, pilnai priklausomą nuo tarptautinio kapitalo ir valstybių. Subsidijos savo produkciją eksportuojantiems ūkininkams bei muitų importui panaikinimas maisto pramonę padarė pilnai priklausomą nuo naftos pramonės. Gali būti, kad pasieksim ribą, kai karus kelsim ne dėl pelno, o dėl priėjimo prie maisto.
Tiek degalų, tiek maisto kainų padidėjimas prisidėjo prie ekonominės krizės tuo, kad padaugėjo skolininkų, kurių namų ūkio palūkanos žymiai sumažėjo. Tai privedė prie daugėjančių nusavinimo atvejų. Na o tai privedė prie gilesnės ekonominės krizės.
Lietuvoje ekonominė krizė dar tik prasideda. Net ir atsisakius marksistinės prizmės, galiausiai labiausiai kenčia žemutinės klasės. Scenarijus neįtikėtinai panašus į JAV skolininkų istoriją. Svarbiausių produktų kainos kyla nežmoniškais tempais. Kuro kainų kilimas šiek tiek sulėtėjo, bet tikriausiai neilgam. Maisto kainos, dėl idiotiškos pasaulinės maisto politikos, taip pat kyla (prieš du metus galėjai paruošti vakarienę aštuoniems draugams už tą pačią kainą, kurią dabar sumoki už produktus vakarienei vos dviems draugams). Tai reiškia ne tik didesnes išlaidas. Tai taip pat reiškia mažesnes palūkanas. Nuo to kenčia šeimos ūkiai, ir, deja, neproporcingai. Kainų padidėjimas skausmingiausias tiems, kuriems kainos ir taip per aukštos. Taip pat, jei nepastebėjot, nekilnojamo turto burbulas traukiasi. Kainos nebekyla taip kaip kilo pastaruosius keletą metų. Žinoma, vis dar neįmanoma nuomotis (ką jau kalbėti apie pirkimą) padoraus buto, jei neturi turtingų tėvų. Tačiau dėl didėjančių kainų ir mažėjančių palūkanų vis daugiau žmonių nesugebės atiduoti skolų bankams, o tokių bus nemažai, turint omeny prieš keletą metų atsivėrusias perspektyvas išnaudojant žmonių beviltiškumą ir teikiant vis daugiau skolinimo paslaugų. Tokių "nepavykusių" skolininkų nekilnojamas turtas atiteks bankų aukcionams, kuriuose pradinė kaina yra 80% tikrosios nuosavybės vertės. Vėliau kainos krenta iki 60%.
Trumpam atsisakius nieko gera neatnešančio ekonominio mąstymo, dera pagalvoti apie tikrąsias tokios krizės šaknis. Pirmiausia, bankų teikiamos "paslaugos" iš tikro yra viso labo paniekos vertas naudojimasis žmonių neviltimi. Kadangi gyvename visuomenėje, kurioje gera gyvenamoji vieta, priėjimas prie maisto, transporto ir laisvės judėti yra ne teisės, o privilegijos, žmonės priversti atsiduoti valstybės (jei dar likęs valstybinis sektorius) arba privataus kapitalo malonei. Taip atsitiko ir šiuo atveju, kai padorios gyvenamosios vietos norintys žmonės atsivertė į finansinių šventovių religiją ir buvo priversti žaisti pagal jų taisykles. Taisyklės, beje, niekam neaiškios. Tai byloja ir tai, jog nedaug kas, galbūt ir niekas, nesugeba pilnai suprasti šitos ekonominės velniavos. Bet kokiu atveju, taisyklės pavedė. Privilegijos netapo teisėmis, o už jų nepasiekimą tenka skaudžiai mokėti.
Ar tai kapitalizmo pabaiga? Tikrai ne. Kapitalizmas yra lanksti šlykštynė. Dažniausiai lankstumas pasireiškia kitų žmonių sąskaita, žinoma. JAV buvo atmestas pasiūlymas už 700 milijardų JAV dolerių, priklausančių mokesčių mokėtojams, išpirkti sistemą žlugdančias nuosavybes. JK nusprendė tokiai pačiai misijai skirti 45 milijardus svarų sterlingų.
Faktas yra tai, jog švento neoliberalizmo laikai eina į pabaigą, bent jau viešose kampanijose. Ši krizė visų pirmiausia yra neoliberalaus kapitalizmo krizė. Tris dešimtmečius neoliberalizmas buvo vienintelė faktinė tiesa, kurios vaikėsi visos "demokratinės" valstybės. Dabar JAV vyriausybė aktyviai nacionalizuoja svarbiausias finansines institucijas ir perima jų valdymą. Kai kurie teoretikai prieš keletą metų teigė, jog valstybė kaip tokia nyksta. Deja, tai teks nukelti geresniems laikams. Valstybė stiprėja, tačiau tai nereiškia, jog silpsta privatus sektorius. Tiesiog neoliberalistines tiesas kuriam laikui teks pašalinti iš gražių kalbų viešose kampanijose.
Po to - tai kapitalizmo apskritai krizė, nes neoliberalizmas yra natūralus klasikinio kapitalizmo vaisius. Ką visa tai galėtų reikšti, vertinant vengiant tiek dešiniojo, tiek kairiojo dogmatiškumo?
- Laisva rinka, t.y. neoliberalizmas, veikia tik tiems, kurie jį valdo.
- Tai, jog yra kažkas, kas valdo "laisvą rinką" reiškia, kad rinka nėra tokia jau ir laisva. Tai nėra anarcho-kapitalistinė išvada, teigianti, jog reiktų ieškoti "tikros" laisvos rinkos. Veikiau tai galėtų reikšti, jog tai, ką laikome laisva rinka gali egzistuoti tik jai palankios valstybės globoje.
- Tokio mąsto kapitalizmo krizė, nors ir sukelta palyginti nedidelės nesėkmės, byloja, jog kapitalizmas pūva iš esmės. Tai yra kapitalizmo idėjos per se krizė. Kažkas turi būti netvarkoj su sistema, kurioj vienas smardus pirstelėjimas uždusina pusę planetos.
- Kapitalizmo per se krizė negali būti atskirta nuo valstybės per se krizės. Kapitalizmas yra valstybės kita pusė. Valstybė yra kita kapitalizmo pusė. Mėginimas išspręsti šią krizę įsikišant valstybei yra didysis kairės ir dešinės konflikto paradoksas: vienoje pusėje stovi nevaržomai siautėjantys ir patys save ėdantys kapitalistai, kitoje - valstybės, naudojančios mokesčių mokėtojų pinigus tam, kad sutvarkytų problemas, už kurias mokesčių mokėtojai nėra atsakingi. Išeitis nėra nei kairė, nei dešinė, ir netgi ne centras. Išeitis yra atmesti nuomonių rinkoje siūlomus sprendimus, kurie reiškia tik susitaikymą su valdančiomis jėgomis.
- Kad ir kaip bebūtų, neoliberalizmo kritika prarado didelę dalį prasmės per keletą savaičių. Nauja tendencija turėtų būti koks nors Kinijos stiliaus pseudo-neoliberalizmas, kuriame finansinis sektorius tvirtai reguliuojamas ar net valdomas valstybės, tuo tarpu visa kita tvarko Nematoma Ranka. Taigi, kritika turėtų persiorientuoti į naujos kapitalizmo pakopos kritiką. Žinoma, antiautoritarinė perspektyva čia turi ką pasiūlyti, jei tik dar yra tokių, kuriems neatsibodo siūlyti idėjų, kurių niekas neįgyvendins praktikoje... Ekonomika - neoliberali ar valdoma valstybės -, kaip ir politika, nebus konstroliuojama žmonių, kurie liks vartojami ekonomikos ugnies.
- Kiekvienas ir kiekviena turėtume apleisti smirdančią sistemą ir sukurti visuomenę, sudarytą iš bendruomenių, paremtų horizontalumu, savitarpio pagalba ir laisva asociacija.
Su pagarba,
BĖK
Daugiau info:
"A Primer on the Wall Street Meltdown", Walden Bello
"Behind the Econocataclysm: Globalization, Oil Shock and the Iraq War", Vilosh Vinograd
"Wors Crisis Since '30s, With No End Yet in Sight", John Hilsenrath, Serena NG and Damian Paletta
"Hundreds of Billions of Dollars", CrimethInc.
"Namų nebėra, skola liko", Eglė Kapočiūtė
