Praeitą savaitę Alfa.lt video konferencijoje turėjusi įvykti A.Valinsko ir R.Pakso dvikova, pastarajam atsisakius, buvo pakeista prof. V.Landsbergio – A.Valinsko smagiu, virš valandos laiko trunkančiu „pasičiulbėjimu“ apie valstybės reikalus ir valdžios pyrago dalybas po rinkimų. Garbaus amžiaus europarlamentaras V.Landsbergis net nebandė slėpti, jog sutiktų vadovauti Užsienio reikalų ministerijai, prisiimdamas atsakomybę gelbėti „putininę“ Lietuvą nuo įtakos (bei energetinių resursų?) iš Rytų, o užuovėjos ir užtarimo ieškoti Vakaruose. Tokiems jo postringavimams mielai antrino „šoumenas“ A.Valinskas, profesoriaus pašonėje staiga pavirtęs „geru berniuku“, nuolankiai linksinčiu galvą ir pritariamai lemenančiu kažką panašaus į „Taip, taip, tėti, Tata, Papuni...“

       Prisimenant priešrinkiminį Vyskupų laišką tikintiesiems, agituojantį tautiečius melstis ir prašyti, kad Dievas apšviestų jiems protą, už ką balsuoti spalio 12 dieną, o už ką ne, tiesiog pranašiškai nuskamba buvusio politinio kalinio šviesios atminties Liudo Dambrausko lygiai prieš 11 metų, 1997 spalio 7 dieną, dienoraštyje parašyti žodžiai - įspėjimas:

       „Lietuvai gresia baisi nelaimė – landsbergizmas. Šis žmogus, susirgęs didybės manija, veržiasi į prezidentus visomis išgalėmis. Jam pavyko į savo pusę patraukti Lietuvos dvasininkiją, kuri spekuliuodama Dievo vardu, nesigėdija bažnyčios paversti agitacijos punktu. Taip Katalikų bažnyčia tampa nešvariu politikų įrankiu. Rinkimų rezultatai parodys, kiek mūsų dvasininkai turi įtakos rinkėjams. Lietuvoje klerikalizmas dar šaknų giliai neįleido, tad gal visuomenė atsilaikys prieš kunigų spaudimą.“  (L.Dambrauskas. Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai, psl.116)

       Tačiau mūsų visuomenė, deja, neatsilaikė! Bent jau ta garbaus amžiaus visuomenės dalis, kuri, kunigų paraginta, rinkimų dieną užplūdusi balsavimo apylinkes, teiravosi Krikščionių demokratų partijos numerio. Atrodytų, kas gi čia keisto, kad katalikai prabalsavo už „savus“ ir... išsirinko prof. V.Landsbergį? Tačiau šioje vietoje, matyt, būtų verta pažvelgti atgalios ir dar kartą prisiminti autentiškas Liudo Dambrausko įžvalgas (pastaruoju metu pasitvirtinusias visu 100 proc.!) apie landsbergizmo pavojų mūsų Tėvynei:  

       „Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai suorganizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti. Ne Konservatorių partija sukūrė landsbergizmą, ji buvo paties V.Landsbergio panaudota politinei terpei sukurti.

       Landsbergizmas nėra ideologinė vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas. Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa. Todėl patį V.Landsbergį nurašyti į eilinius, niekuo nepasižyminčius politikus, kaip mano Arvydas Juozaitis, būtų V.Landsbergio padarytos Lietuvai žalos sumenkinimas.“      (L.Dambrauskas. Išeinančiojo mintys. Psl.260-261)

       Liudo Dambrausko įžvalgose minimas „gerai suorganizuotas politinių aferistų voratinklis“, apraizgęs aukščiausios valdžios institucijas, pagrindinius žiniasklaidos kanalus, specialiąsias tarnybas, teisėsaugos sistemą, parlamentaro Algimanto Matulevičiaus įvardintas „valstybininkų“ klanu ir  detaliai aprašytas jo neseniai išleistoje knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“, o taip pat atsispindintis naujame Vytauto Matulevičiaus dokumentiniame filme „Tyrimas, supurtęs klaną“, niekur nedingo. Šis voratinklis arba klanas tebeveikia, įgaudamas vis naujus pavidalus bei vardus, tačiau savo esmėje palieka tuo pačiu „trigalviu slibinu“, kuriam nukirtus vieną galvą, jos vietoje atauga trys. 

       Ir todėl nėra ko stebėtis, kad ta gliti politinė terpė, kurioje kažkada lyg inkstas taukuose murkdėsi ambicingasis tautos „patriarchas“ V.Landsbergis, neišgaravo, nesunyko, ji tebėra palanki „politine skraiste prisidengusių aferistų“ siautėjimui bei tokioms „neriboto savanaudiškumo“ apraiškoms, kaip Lietuvos energetikos sistemos užvaldymas, įsteigiant oligarchinę bendrovę „LeoLT“, begėdiškai pavadinus ją „nacionaliniu investuotoju“. 

       Kažin ar verta retoriškai klausti, kam tarnauja Seimo nariai, kieno interesams jie atstovauja, kaip tai bando daryti BNS vadovas žurnalistas Artūras Račas, jeigu atsakymas į šį klausimą atsispindi parlamentarų  rankų pakėlimu įteisintose aferose. Ir kas gi galėtų būti už tai personaliai atsakingas, jeigu pas mus viskas, net didžiausios aferos, prastumtos Seime, yra kolektyviškai įteisintos - „vsio zakonno“?..

       Be abejo, A.Račas, kaip ir kiti padoresni kolegos žurnalistai, politologai, ekonomikos - finansų analitikai, ekspertai bando pateikti objektyvią, konkrečiais faktais grindžiamą, įvairiapusišką informaciją, kuri ilgainiui turėtų ugdyti pilietinę visuomenę, turėtų priverstų suklusti, susimąstyti potencialius rinkėjus, kiekvieną kartą renkant naują parlamentą ar prezidentą. 

       Nenorėdamas apgaudinėti savęs ir neklaidinti visuomenės, turėčiau nuoširdžiai pripažinti, jog šios pastangos - tai Sizifo darbas, kurį kažkas, vis dėlto, privalo atlikti.

       Jeigu mūsų visuomenė nebūtų tokia suskaldyta, susvetimėjusi, išsivaikščiojusi po pasaulį, politiškai nuvarginta ir nusivylusi valdžių kaita, partijų gausa, nebetikinti, jog kažką iš esmės galima pakeisti čia ir dabar, tai, regis, užtektų žmonėms laiku priminti, kad „vagies kepurė dega“ ir tokios odiozinės personalijos, kaip A.Brazauskas, V.Landsbergis, G.Kirkilas, A.Zuokas, A.Paulauskas, V.Uspaskichas bei visa eilė kitų politinio „elito“ figūrų, būtų visiems laikams eliminuoti iš valdžios institucijų ir šalies politinio gyvenimo.

       Jeigu mūsų visuomenė nebūtų tokia užmarši, atlaidi, o galbūt net abejinga patirtoms skriaudoms ir valdžios ponų „išdaigoms“, tai landsbergizmo šmėkla seniai būtų išguita iš Lietuvos.

       Bet yra, kaip yra. Visuomenė ir toliau patikliai lenkiasi netikriems stabams, balsuoja tai už socdemus, tai už konservatorius, iš nevilties ir desperacijos - už „šoumeno“ A.Valinsko partiją, o garbaus tautos didžiavyrio, rezistento Liudo Dambrausko politinis testamentas – „Išeinančiojo mintys“ lieka neišgirstas, nesuprastas, nepagrįstai užmirštas. 

       Kam įdomu, susiraskite, pasklaidykite šią unikalią, 2005 metais leidyklos „Gairės“ išleistą knygą, ir atsivertę, tarkim, 253 puslapį, atidžiai perskaitykite, kaip buvęs politinis kalinys charakterizuoja galimai būsimą Lietuvos Užsienio reikalų ministrą V.Landsbergį:

       „Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandienė jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Landsbergis neabejingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti V.Landsbergio patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai?

       Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Landsbergis tarnauja. Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva. Jo Lietuva šaukiasi NATO prieš savo liaudį. Landsbergio klaną sudaro tik ištikimi jo pataikūnai, nors kai kurių praeitis nekelia visuomenėje pasitikėjimo“.  

       Man regis, išeinančiojo, ramia širdimi ir tyra sąžine žvelgiančio Anapilin politinio kalinio Liudo Dambrausko iššūkis apsišaukėliui „Rezistentui Nr.1“ iki šiol liko be atsako. Nors ir naivu, tačiau kažkam juk būtina tikėti, kad mūsų politiškai bręstanti pilietinė visuomenė, anksčiau ar vėliau, atsitokės ir įsiklausys į tą šauksmą tyruose: atsargiai, landsbergizmas eina!..

       Juozo Ivanausko straipsnio "Atsargiai! Landsbergizmas eina!" ištrauka
       frontas.eu
      2008 10 23