Neseniai Foreign Policy rašė apie įtakingiausių religinių lyderių, “sugebančių įvaryti Dievo baimę ne vienam politikui”, penketuką. Apie kiekvieną iš šių veikėjų bei apie jų “nuopelnus politikoje” galima paskaityti pačiame foreignpolicy.com puslapyje arba Wiki enciklopedijoje, į kurią ties kiekviena pavarde (ar “pseudonimu”) sudėjau nuorodas. Nenorėdamas kartotis ir perrašinėti originalo, šiame tekste kiek fragmentiškai pateiksiu tik kai kuriuos savo ekspromtu kilusius pastebėjimus religijos ir politikos santykio klausimu bei apie minimas personas ir jų atstovaujamas religines/politines jėgas. Taigi,  kas jie, tie galingieji religiniai lyderiai?

1. Pastorius Rick Warren, JAV, pietų baptistas.
2. Ajatola Ali al-Sistani, Irakas, musulmonas šiitas.
3. Popiežius Benedict XVI, Italija, romos katalikas.
4. Arkivyskupas Peter Akinola, Nigerija, anglikonas.
5. Rabinas Ovadia Yosef, Izraelis, ortodoksas judėjas.

                                

       1. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis ir šiek tiek piktina, yra tas, kad bent jau internetinėje teksto versijoje nėra nurodomi ir paaiškinami klasifikacijos atrankos kriterijai. Tai neabejotinai minusas, nes tikrai nėra akivaizdžiai aišku, kas turima omenyje, kai vienas ar kitas veikėjas yra vadinamas galingu (powerful), kol tuo tarpu be jokio komentaro kiti religiniai lyderiai yra paliekami užribyje tarsi silpnieji. Pavyzdžiui, mano manymu, paaiškinimo tikrai reikalauja induizmo - trečios pagal tikinčiųjų skaičių pasaulyje religijos - eliminavimas iš sąrašo.

       2. Taigi į galingųjų gretas buvo įtraukti tik monoteistinių abraomiškosios kilmės religijų lyderiai. O būtent - judaizmo, krikščionybės ir islamo. Hmmm… Ką gi tai galėtų reikšti? Nėra abejonių, kad monoteizmas pasaulio istorijoje jau suvaidino pakankamai įspūdingą vaidmenį. Šios religijos, nors jų šaknys - tos pačios, pasaulinėje arenoje visais laikais reiškėsi kaip konkuruojančios ir besivaržančios jėgos. Kitaip sakant, monoteistinių religijų koegzistencija - tai nuolatinis konflikto šaltinis. Pavyzdžių yra pakankamai: istorinė neapykanta tarp krikščionių ir judėjų,  Vatikano kryžiaus žygiai į musulmoniškus kraštus ar dabartinis musulmonų fundamentalistų vykdomas “šventasis karas” (Džihadas) prieš vakarus. Taigi monoteistinių abraomiškųjų religijų įtaka politikoje tikrai verčia susimąstyti ir net sunerimti, ypač žinant S. Huntingtono prognozes ir perspėjimus dėl potencialaus civilizacijų konflikto, kuriame religijos grieš ne paskutiniu smuiku.

       3. Kitas momentas, kuris verčia susimąstyti yra toks: kodėl būtent monoteistinės abraomiškosios religijos vis dar jaučia savotiškai patologišką simpatiją politikai? Nekartosiu argumentų ir įrodymų, jog religijos įtaka tiek visuomenėje, tiek politikoje ne tik nemažėja, bet, priešingai, didėja. Paskaičius pagrindinį tekstą foreignpolicy.com puslapyje, ar atidžiai sekant tiek vietines, tiek pasaulines aktualijas šiuo klausimu neturi kilti abejonių išsakytų minčių teisingumu: religija nevaržomai siautėja! Ir net XXI amžiaus politikoje! Kodėl?

       Atsakymo, matyt, irgi reikia ieškoti istorijoje. Visos sąraše minimos religijos visų pirma istoriškai susikūrė kaip politinės galios konsolidatai: likimo vėjams mėtant ir vėtant žydus, abraomo mokymas buvo kaip panacėja, garantuojanti išlikimą; byrant Romos imperijai krikščionybė Europai buvo tarsi paguoda ar opiumas, užpildęs politinės galios vakuumą; o islamo pradžia - tai ne tiek religijos atsiradimas, o politinės jėgos įkūrimas, karžygiui Muhamadui konsoliduojant išsibarsčiusias arabų gentis. Ką gi, nieko nuostabaus, jog net ir XXI amžiuje religijos neapkenčia sekuliarumo, nors neretai jos tą melagingai ir niekšiškai neigia. Kitaip sakant, minimoms religijoms nusilenkti prieš sekuliarą pasaulio tvarką reikštų paneigti jų pačių istoriją. Mano siūlymas toks: jeigu to nesugeba padaryti pačios religijos, tuomet joms reikia ištiesti draugišką pagalbos ranką ir padėti atsikratyti obsesiško polinkio politikuoti. Nuo to būtų geriau visiems.

       4. Norėtųsi papildomai aptarti vieną atskirą atvejį, o būtent - JAV. Ir vėl trupinėlis istorijos… Ne paslaptis, jog, atradus naująjį pasaulį, šiaurės Amerikos kontinentą užplūdo įvairiausio plauko religiniai sektantai iš Europos. Kitaip sakant, kontinento kolonizacija vyko koja kojon su religine imigracija: įsiliepsnojus reformacijai, kai kurioms religinėms sektoms, nebeliko nieko kito kaip gelbėjantis nuo persekiojimų ieškoti laimės naujojo pasaulio žemyne. Taip su laiku buvo įkurta kol kas galingiausia pasaulio valstybė ir pirmoji moderni atsatovaujamoji demokratija, kurios Konstitucijos Pirmoji Pataisa skelbia, jog JAV yra sekuliari valstybė, o jos valdyme religijai nėra vietos. Išmintinga. Tačiau kaip paaiškinti paradoksą, jog XXI amžiuje šios valstybės galingiausias religinis lyderis Rick Warren aktyviai veikia ne tik vidaus politikoje, bet sėkmingai neria ir į platesnius tarptautinės politikos vandenis: jo figūra nėra naujiena nei Jungtinėse Tautose, nei Davose vykstančiyose pasaulinės ekonomikos forumuose, nei kitose superglobaliose organizacijose. Hmmm… Kvepia savotiška naujoviška religine/politine “misionieryste”. Mažų mažiausiai keista.

       5. Panašiai religiniai/politiniai misionieriai veikia ir Afrikoje (beje, žvėriškais tempais). Jau kurį laiką šis žemynas yra korpo/kapitalistinio vakarų pasaulio taikinys, todėl nenuostabu, jog kartu su juo veikia bei “gelbėja nuo skurdo ir bado” ir pačio Dievo palaiminti kariai. Vieni už skradines maisto ir paskolas ar jų anuliavimą reikalauja lojalaus režimo bei rinkos, kurią tikimasi ateityje “užauginti”. O kiti - už panašią humanitarinę pagalbą reikalauja žemės plotų bažnyčių statymui ir sėja Kristaus žodį skurdžioje Afrijos dirvoje. Abipusė nauda: vieni viliasi maisto ir vandens, o kiti - kontroliuoti ir valdyti.  Štai tokia ir yra religijos ir politikos simbiozė bei panašumai.

       6. Galiausiai, bendros paskutinės pastabos apie keistą minėtos religijos ir politikos simbiozės XXI amžiuje tendenciją. Sakau “keistą”, nes kitaip šio fenomeno ir negalima įvardinti. Kai po tamsiųjų amžių Europoje gimė modernios valstybės idėja, ji visų pirma buvo siejama su griežtu politikos ir religijos, kuri per 1500 metų laikotarpį sugebėjo pati save sukompromituoti, atskyrimu. Didžiausi nuopelnai už šią idėją ir sekuliarios humanistinės valstybės idealus (plačiau - Bitininko blog’as), be abejonės, priklauso respublikoniškosios minties teoretikams (nuo Paduviečio iki Monteskje) ir pirmiesiems liberalams, kovojusiems prieš europietiškąjį absoliutizmą (Hobsas ar Lokas). Nepaisant visų paradoskų ir klerikalizmo grimasų, vis dar gyvename liberalioje demokratijoje, gerbiančioje laisves, teises ir sveiką protą. Modernių šiuolaikinių valstybių konstitucijose (įskaitant ir Lietuvą) vis dar įtvirtintos sekuliarizmo idėjos. Tačiau žinant kontekstą ir matant tai, kas vyskta pasaulyje, reikia labai atsakingai paklausti: Ar dar ilgai puoselėsime minėtus idealus? Ar jie mums vis dar yra svarbūs?

       Diogenas
       blog.lrytas.lt/diogenas
       2008 11 03