Ar tik ne per anksti Lietuvos politologai apsidžiaugė šių metų rinkimų rezultatais? Taip, Seime savo pajėgas padidino vadinamos tradicinės partijos, t.y. partijos, kurios skelbia klasikines ideologijas. Ar tai reiškia, kad socialdemokratinės politikos erą keičia krikščioniškoji demokratija? Deja, šiame Europos pakraštyje, kaip žinia, deklaracijos sau, o įsitikinimai ir veiksmai – sau.

       Kokia lietuviškos socialdemokratijos spalva? Susidomėję naujos valdžios sudarymu neskubėkime pamiršti, kad pasitraukianti partija buvo ir liko socialdemokratine tik jokios įtakos neturinčių partiečių galvose. Tuo tarpu, pavyzdžiui, sparčiausiai šioje partijoje karjerą daręs finansų ministras pasižymėjo pensijų ir sveikatos apsaugos privatizavimu bei ypatingai aršia kova prieš minimalios algos padidinimą.

     Toks skurstančių „juodadarbių draugas“ pritaptų bet kurioje lietuviškoje partijoje ir net Laisvosios rinkos institute.

     Valstybė socdemų valdymo laikotarpiu buvo spaudžiama tik trauktis – mažiau rinkti mokesčių, mažiau reguliuoti ir tik daugiau privatizuoti. Tai pamatiniai rinkos fundamentalistų siekiai, o jų naudingumo įrodymo Lietuvoje niekas nereikalauja.

     Nereikalauja net šiandien, kai pasaulyje fundamentalistams rašomos sąskaitos už sugriautas finansų rinkas ir paprastų žmonių gyvenimus.

     Nenuostabu, doktrinos priimamos ne protu, o jausmais.

     Ką rodo socialdemokratų renkamas šių metų šalies biudžetas? Per tris ketvirčius nesurinkti planuoti gyventojų pajamų ir pridėtos vertės mokesčiai. Suprantama, algos ir vartojimas nedidėja tiek, kiek tikėtasi. Tuo tarpu pelno mokesčio valstybė gavo beveik ketvirtadaliu daugiau nei planuota. Ar tai socialdemokratinės mokesčių politikos pasekmė? Nė kiek, tai pasekmė ūkinės politikos, kuri grįsta rinkos fundamentalizmu. Pagal jį, rinkos jėgos tvarkosi pačios. Tvarkosi taip, kad pelnus galima auginti net ir lėtėjant ekonomikai. Kodėl gi ne, jeigu gali sukelti kainas ir nebedidinti algų?

     Krikščioniška demokratija ar tik dar viena pavadinimo vagystė? Kokios ekonominės ir socialinės politikos galima tikėtis rinkimus laimėjus kitai tradicinei partijai - krikščionims demokratams? Galvojate, kad dabar jau valdžia atsisuks į krikščionišką socialinį mokymą? Taip, taip, jau sukasi, jeigu tą mokymą skleidžianti bažnyčia yra Laisvosios rinkos institutas. Būtent šio instituto, ne Lietuvių katalikų mokslo akademijos ekspertus susikvietė būsimasis premjeras gelbėti dūstančią ekonomiką.


       Kokie daktarai, tokie ir receptai


      Pirmasis – atimti iš šeimų vaiko pinigus. Mainais socialinės apsaugos ministerija gaus šeimos ministerijos vardą. Cinizmas tėra tik vienas bendras komunistų ir laisvosios rinkos fundamentalistų bruožas.

     Tie niekingi penkiasdešimt du litai vaikui niekaip netelpa rinkos fundamentalistų galvose. Anot būsimo premjero – dešimt-dvidešimt tūkstančių uždirbanti šeima nenuskurs iš valstybės negavusi penkiasdešimties litų. Jie galėtų būti atiduoti tiems, kam labiau reikia. Nebus namų šeimininkės, kuriai atrodytų nelogiška. Tik kodėl bet kurioje vakarų Europos šalyje valdžia moka vaikui kokį šimtą eurų nesidomėdama šeimos pajamomis?

     Neskubėkime džiaugtis, kad štai matome kvailus vakariečius. Kvailių paieškas visada pravartu pradėti nuo žvilgsnio į veidrodį...

     Kokia nauda biržos makleriui iš paramos šeimai?


     Lengva pasakyti, kad ne visoms šeimoms būtina valstybės parama, bet sunkiau tą paramą paskirstyti praktiškai. Nuo kokios šeimų pajamų sumos mūsų krikščionys demokratai jau neberems vaiko pinigais – nuo dešimties, penkių ar dvejų tūkstančių litų? Nesvarbu kokią pajamų ribą pasirinktume, kas keli mėnesiai tektų tikrinti šeimų pajamas. Ir jeigu pajamų riba bus aukštai, tas visuotinas pajamų tikrinimas valstybei kainuos daugiau, negu ekonomija nustojus remti pasiturinčias šeimas. Jeigu teisę į paramą teikianti pajamų riba bus žemai, vidutinės šeimos pajus paramos sumažėjimą. Skurdesnės - praras paskatas dirbti, nes papildomai užsidirbus, neteks tesės į paramą. Iš kitos pusės, jeigu nuo dešimties tūkstančių pajamų šeima valstybei sumoka kelis tūkstančius mokesčių, ar taip jau nekrikščioniška tos šeimos vaikui grąžinti pusę šimto litų?

    Ne, tokie pinigų srautai tarp šeimos ir valstybės prieštarauja rinkos fundamentalizmui ir tiek. Nors viena ranka valstybei pasiskolinti milijardą iš privačių finansinių institucijų, o kita ranka privatiems pensijų fondams mokėti Sodros surinktą milijardą – su laisva rinka ir su logika lengviau suderinama. Pasirodo, valstybė gali pabūti net biržos makleriu, jeigu pinigų srautus kreipia ne šeimoms, o į privačius fondus. Vadovaujantis rinkos fundamentalizmo ideologija čia viskas tvarkoje, visi savo vietoje, nes tiek valstybei skolinantis, tiek investuojant iš abiejų operacijų gerai uždirba privatūs finansų tarpininkai.

    Anot George Soros, finansinis kapitalas, vietoje to, kad būtų prižiūrimas ir reguliuojamas, rinkos fundamentalistų pats pasodinamas į vairuotojo kėdę. Lietuvoje tai labiau teisinga negu bet kur kitur. Finansų rinkas prižiūrinčios institucijos pirmiausia imasi ginti diskredituotus privačius pensijų fondus, vietoje to, kad gintų jų klientus. Net šiandien, kai jūsų pensijų, investicinių fondų ar draudimo sąskaitose neliko bent trečdalio vertės, klientai toliau viliojami melu. Reikia įrodymų?

     Pavartykite bankuose platinamus lankstinukus. Juose pilna patikinimų, kad jūsų pinigai investuojami saugiai ir nenuvertės. Šios melagingos klientų vilionės valstybinėms finansų rinkos priežiūros institucijoms nerūpi. Rūpi nuraminti visuomenę, kad valstybės privalomai surinkti pinigai toliau plauktų į tarpininkų kišenes.

    Karpykite, karpykite valstybės išlaidas vaiko pinigams, gelbėkite jais šalies finansus, o atkutę bankai į rinkų burbulus vėl papūs neuždirbtų milijardų.

    Laisvosios rinkos fundamentalizmas – lietuvių elitą vienijanti ideologija Prieš septynerius metus priimdamas Nobelio premiją ekonomistas Joseph Stiglitz laisvosios rinkos fundamentalizmą įvertino kaip neteisingai suprastą ekonominę teoriją.

    George Soros į jį žiūri griežčiau. Anot jo, tai tokia pat klaidinanti ideologija kaip ir marksizmas todėl, kad abiem atvejais ideologijų skleidėjai tik kalba apie visuomenės interesus, o realiai siekia naudos tik sau. Vienu atveju jie yra CK, kitu - laisvos rinkos instruktoriai. Ir nei vieniems, nei kitiems visai nereikia rinkimų, kad pasiektų savo. Rinkimais tegul žaidžia socialiniai, krikščioniškieji ir visokie kitokie demokratai. Lietuvą valdys vieni ir tie patys arba net jei ir kiti – valdys taip pat, nes vargu ar kur kitur yra tokia palanki intelektualinė aplinka laisvosios rinkos fundamentalizmui.

    Ir dėl kokių tik klausimų tarpusavyje nėra susikibęs, susiskaldęs Lietuvos elitas – dėl LeoLT ir Saugumo departamento, dėl dujininkų ir teisėjų, dėl prezidento atstatydinimo ir Mažeikių naftos. Laisvosios rinkos fundamentalizmas priimtinas visiems.

    Suabejoję šia ideologija prisiskiriami prie marginalų. Ją kaip vienintelę alternatyvą šviesuomenė atrado bėgdama nuo komunistinės ideologijos. Vaduotis padėjo ir paties G.Soros‘o pinigai.

    Bet, atrodo, pergudravome rėmėją – daugiausia išleista, perskaityta ir išmokta iš paties G.Soros‘o kritikuojamų knygų. O jo pinigams pasibaigus, paties filantropo idėjos nebeįdomios. Išmoktas tik naujas žodynas. Prisiklausėme ir apie progresinius mokesčius, ir apie tradicinės šeimos politiką, tik šviesos ir tiesos vargu ar atsirado daugiau.

Delfi

2008.11.04.