Migracija yra politinio pareiškimo forma, kuri, anot VDU profesoriaus Gintauto Mažeikio, pabrėžia esamų socialinių ir ekonominių santykių valstybėje nepriimtinumą tam tikrų sluoksnių žmonėms.
- Ką apie masinę lietuvių emigraciją mano filosofai? Kaip vertinate šį reiškinį jūs?
- Daugeliu atvejų migracijos reiškinys rodo, kad ideologiniai diskursai, taip pat ir tradicija, kurie steigia, įgalioja ir apklausia subjektus, yra pakankamai laisvi ir legitimuoja atvirumą, judėjimą. T.y. nežiūrint visų pokalbių apie patriotizmą, kalbos ir žemės šventumą, apie pareigą tėvynei, asmenys pasirenka kitas šalis, kitas galimybes. Tai rodo, kad lietuvių mitai, legendos, švietimo sistema, kultūros institucijos, piliečių santalkos, religinės bendruomenės nėra pakankamai įtakingos, veiklios, patrauklios, jos nevirto stipriais ir natūraliais traukos centrais, dėl ko asmenys būtų pasilikę.
- Emigracija taip pat yra politinio pareiškimo forma, kuri pabrėžia esamų socialinių ir ekonominių santykių valstybėje nepriimtinumą tam tikrų sluoksnių žmonėms. Neabejotina, kad tai yra viena radikaliausių protesto/pritarimo formų, pirmiausiai nurodanti nepriimtinus (emigracija) ir priimtinus (imigracija) modernizacijos būdus. Tačiau migracijos fenomeną lemia ne tik racionalūs veiksniai: diskursai, ideologijos, ekonominė, socialinė ar kultūros politika. (E/i)migracija taip pat yra susijusi su mitiniu, religiniu, ideologiniu mąstymu ir jų puoselėjamomis vertybėmis, teisingumo vaizdiniais. Šiuo atveju mitą patvirtinanti kelionė į savo šventąją žemę, į išsvajotos santvarkos šalį tik sustiprina religiją ar ideologiją ir neatlieka išlaisvinančios, o veikiau, patvirtinančią tapatybę funkciją. Pagaliau migracijos reiškinys užtikrina veiksmingą idėjų, idealų difuziją, kultūrų tarpusavio interpretacijas, žmonijos bendrabūvį bei gana tolygią pasaulio modernizaciją. Gąsdinti piliečius, darbdavius, mokyklas ir universitetus migracijos problemomis vadinasi kurti propagandinį įvaizdį apie kažkokį neva iracionalų daugelio piliečių veiksmą, vietoje to, kad kritiškai analizuoti savas modernizacijos problemas švietimo, kultūros, socialiniame ir kituose sektoriuose.
- Susipriešinimas tarp išvykusių ir likusių yra veikiau ideologinis konstruktas, nei tikrovė. Jį skatina negatyvūs pasisakymai apie migracijos keliamas grėsmes. Tokius pokalbius daugiausiai skatina asmenys atsakingi už pensijų kaupimo fondus, pensininkai ir greitu metu gausiantys pensiją asmenys. Sukurtasis baubas apie migraciją pirmiausiai skirtas paveikti šiuos „rizikos grupės“ asmenis, manipuliuoti jais. Vietoje to, kad būtų galvojama, kaip reikėtų keisti socialinės rūpybos ir mokesčių politiką globalizacijos, tinklinės visuomenės, dinamiškos migracijos amžiuje, daugiau dėmesio skiriama šiam negatyviam grupių supriešinimui.
Akivaizdu, kad tokia politika parodo jauniems asmenims tik tai, kad jie turi kažkam mokėti, kažką abstraktaus išlaikyti, neįrodant kodėl jaunimui turėtų būti tai įdomu ir perspektyvu, kodėl reikėtų užlaikyti seną mokesčių sistemą ir XX amžiaus kilmės vertybes. O apie pensinio amžiaus žmonių migraciją, kuri taip pat nėra maža – beveik nekalbama.
Vis dėlto ES šalys bando užtikrinti migruojančių asmenų pensijų kaupimą specialiais įstatymas, susieti judėjimą ir socialines garantijas visoje ES teritorijoje. Tai yra sprendžiama problema. Kitas baubas, kuris yra piešiamas, tai apolitiškumas ir patriotizmo praradimas. Tačiau tik sutvarkykime internetinio balsavimo sistemą ir ją legalizuokime ir daugelis minėtų problemų išsispręs. O kalbant apie draugų bendruomenes ir šiuolaikines komunikacijas – migracija daro vis menkesnį poveikį jų tarpusavio santykiams, o elektroniniai pokalbiai tampa kaskart turtingesni.
- Lietuviai gan skaudžiai reaguoja į pranešimus, kad tautiečiai užsienyje skriaudžiami, diskriminuojami ar pan., tačiau patys kitokiems, čia Lietuvoje gyvenantiems nėra labai tolerantiški. Apklausos rodo, kad ir imigracijos lietuviai visai nelaukia ir nenori. Kodėl tokie dvigubi standartai?
- Nacionalizmo ir nepakantos kitumui amžius Europoje prasidėjo dar XVIII-XIX šimtmečiais kartu su visuotine industrializacija ir masių žmogaus gimimu. Baimė dėl darbo netekties ir su tuo susijusios gerovės ir šiandien skatina įvairiausias ksenofobijos formas. Taip yra ne tik Lietuvoje.
Su darbo vertės vaizdiniais, kurie iš esmės atitinka tradicinę industrinę ideologiją, yra susietas nacionalizmas visose ES šalyse, tuo naudojasi visos ultradešiniosios, o kartais ir ultrakairiosios politinės jėgos. Jie skatina nepakantą ir baimes dėl atvykėlių, dėl mažėjančių atlyginimų ir augančios bedarbystės, dėl nusikalstamumo, dėl teršiamos gimtosios kalbos, dėl santuokų „purvinumo“ ir pan. Dauguma šių kaltinimų nėra pagrįsti, nes atvykėlių bendruomenės būna palyginus silpnos, išgąsdintos ir ilgą laiką vengia ir kenčia nuo vietinio, „tautinio“ nusikalstamumo. Tačiau nėra įvertinamos atvykusiųjų sukuriamos naujos galimybės ar jų sukuriamas gerovės mastas, dėl kurio visos išsivysčiusios šalys bando prisivilioti tam tikras migrantų klases. O jei pažvelgsime į kūrybinių industrijų bei aukštųjų technologijų sektorius, pastebėsime, kad naujosios pramonės rūšys visokeriopai investuoja ir palaiko kultūrinės ir tautinės įvairovės politiką, daugiau dėmesio skirdamos ne nacionalumui, o gebėjimams, modernizaciniam atvirumui. Pagaliau ir Lietuva šiandien tampa vis labiau tinkline šalimi, daug didesnė nei mylimas Nemuno kraštas, su galimybe grįžti namo ir su tikimybe gebėti spręsti savo šalies politinius, kultūrinius, švietimo klausimus nuotoliniu būdu.
Visas interviu: delfi.lt
2008 11 10
