Žurnalas „Alfa ir omega“ prieš keletą dienų savo vedamąjį iliustravo gerai žinoma nuotrauka, kurioje vaizduojami žydai nacių koncentracijos stovykloje. Po nuotrauka – parašas: „...taip nutinka tada, kai žmogus nusprendžia, kad Dievas mirė“. Tačiau stebina tai, kad tų nusikaltimų autoriai save laikė krikščionimis, kai kurie – ir giliai tikinčiais. Iš tiesų, čia nieko nauja. Kaip neseniai tame pačiame leidinyje rašė Sánchezas Ferlosio ir kiti – viskas leidžiama tada, kai Dievas yra.

Labiau stebina tai, kad vedamasis paskelbtas tą pačią dieną, kai dabartinis popiežius Benediktas XVI uždegė žalią šviesą Hitlerio popiežiaus − Pijaus XII − beatifikacijai ir kanonizacijai. Katalikų, protestantų ir stačiatikių bažnyčių bendradarbiavimas su to meto nacistiniais ir fašistiniais režimais gerai žinomas, todėl daugeliui priimtinesnis parašas po nuotrauka būtų: „...taip nutinka tada, kai popiežius – žmogžudžio diktatoriaus bendrininkas“.

Istoriografijoje Pijaus XII ryšiai yra puikiai dokumentuoti. Taip pat atspindimi ir literatūroje – pradedant įspūdinga Hochhuto drama „Vikaras“ ar klasika tapusiame Saúlo Friedlanderio kūrinyje „Pijus XII ir holokaustas“, kuriame atskleidžiama, kad Vatikanas jau 1942 m. vasarą žinojo apie koncentracijos stovyklas ir jose veikiančias dujų kameras... Galiausiai neseniai išleista Yado Vashemo knyga „Holokaustas ir krikščioniškasis pasaulis“, kurioje šia tema publikuojami žydų ir krikščionių autorių straipsniai, ar tokie leidiniai, kaip polemiškoji Johno Cornwelio knyga „Hitlerio popiežius“.

Istoriniai faktai aiškūs ir dėl jų niekas nediskutuoja: Pijus XII niekada nepasmerkė nei nacių režimo, nei žydų ar nežydų žudynių: garsi − tik popiežiaus „tyla“. Ir diskutuojama tik dėl šios tylos interpretacijų. Pasak kritikų, Pijus XII – tipiškas ilgametes antisemitines tradicijas turinčios katalikų bažnyčios popiežius, su jos dešimtimis bulių, suvažiavimų ir pareiškimų prieš žydus. Popiežius po ilgo buvimo Vokietijoje palankiai žvelgė į Hitlerį ir jo „satelitinius“ diktatorius. Tačiau įdomu tai, kad Pijus XII vis tik kalbėjo, ir kalbėjo daug, smerkdamas epochos „blogybes“ – komunizmą, liberalizmą ir kitas modernaus pasaulio ydas.

Tik nepasmerkė jis kitų fašistinių diktatorių katalikų, tokių kaip kunigas Tisas Slovakijoje, Pavelicius Kroatijoje ar Frankas Ispanijoje. Yra žinoma, pavyzdžiui, kad vien tik Pavlicius nužudė per 700 000 serbų stačiatikių. Nepasmerktas liko ir Vatikano suregztas nacių gelbėjimo tinklas baigiantis karui...

Pijaus XII gynėjams visada buvo sunku. Nelengva surasti argumentų pateisinti popiežiškosios „tylos efektyvumą“ lyginant su tradicine Vatikano diplomatija karo atveju, kaip ir jo „įžvalgumą, atsargumą ir neutralumą“: kad tik nekiltų didesnių žudynių.

Vatikano propagandininkai tik ir traukia ypatingus atvejus, kai kunigai ar vienuolės atidavė savo gyvybes, kad išgelbėtų žydus ir ne tik juos. Pagirtina, žinoma, bet būtent taip ir buvo: tai – ypatingi atvejai, nes tuometinė Vokietijos ir kitų aplink esančių valstybių, tarp jų – Prancūzijos, katalikų ir nekatalikų bažnyčių pozicija, Vatikanui pritariant, tebuvo Hitlerio ir jo fašistinių diktatorių liaupsinimas. Štai vienas nepamirštamas atvejis − Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Bertramo sveikinimo telegrama Hitleriui, prisijungusiam Austriją: „Pagarbiai sveikinu ir dėkoju. Šia proga nurodžiau kitą sekmadienį dvigubai ilgiau iškilmingai skambinti varpais“. Ir taip viena telegrama po kitos.

Kaipgi tuomet galima paaiškinti Benedikto XVI norą praskleisti šiam popiežiui garbės nedarančią uždangą ir pradėti diskusijas dėl jo beatifikacijos ir kanonizavimo? Perfrazuojant Paskalį, žinoma, galima sakyti, kad Vatikanas turi protu nesuvokiamų priežasčių, bet akivaizdu tai, kad Pijus XII nepatenka į šventųjų kategoriją – žodžius „palaimintasis“ ir „šventasis“ žodynas aiškina taip: doras, tobulas, nenusidėjęs. Kaip tik apie tai kalba kitas Friedlanderis − Albertas: „Klausimas ne apie tai, ar Pijus XII buvo blogas, o apie tai, ar buvo šventas. Bažnyčiai derėtų sureguliuoti savo sažinę. Argi šventumas nereikalauja antžmogiškų pastangų?“

Žinoma, šventųjų sąraše yra ne vienas, įsivėlęs į neaiškias, jei ne į nusikalstamas istorijas, tarp jų ir kai kurie popiežiai. Bet tas buvo praeityje. Dabar bažnyčia jau nebėra pasaulio valdovė ar šeimininkė; šiuo metu pilietiškumas jau yra pasiekęs kitą lygį ir bažnyčios sprendimai gali būti kritikuojami. Ir vis dėlto, kam reikia tokio aklo užsispyrimo atkasti šį „radioaktyvų“... reikalą?

Gal todėl, kad jis kelia milžinišką tarptautinę įtampą tarp katalikų ir nekatalikų bei demonstruoja panieką šiuolaikiškam politiniam korektiškumui? O gal taip pasitikima geru jo įvaizdžiu, kad galima jį perkelti anapus gėrio ir blogio? O gal Bažnyčia suvokė, kad jai būtini konfliktai, nes taika ir ramybė kelia abejonių jos nauda bendruomenei? O gal tokiu būdu jau senstelėjęs popiežius nori atsikratyti kyšančios jaunystėje užsidėtos kupros? Benediktas XVI − vokietis, vilkėjęs nacistinio jaunimo uniformą. Kiti vokiečiai to nedarė ir dėl to nukentėjo.

O gal viskas paprasta: tūkstantmečiais prie nugalėtojo vėliavos prisišlieti siekianti vatikaniškoji politika bando pateisinti ir holokausto bei nacistinio barbariškumo aukomis paversti Pijų XII, tuo pačiu bažnyčią ir patį popiežių. Bet tam teks, kaip ne kartą jau nutiko, perrašyti istoriją. Tai nelengva. Suokalbiška Pijaus XII „tyla“ pernelyg iškalbinga. Nepamirškime, kad holokaustas – du tūkstantmečius metų trukusios „paniekos žydams mokymo“, kurio krikščionys nuosekliai laikėsi, kulminacija. Hitlerio neapykanta žydams – tai krikščioniškoji neapykanta.

Íñigo Ramírez de Haro yra aeronautikos inžinierius, diplomatas, filologas ir rašytojas. Jis taip pat yra organizacijos „Europa laica“ („Sekuliari Europa“) narys.

llgbt.blogspot.com, 2008 11 12